„Aš padariau sau išvadas. Žinote, yra toks posakis „geriau mirti stovint, negu gyventi klūpint“. Manau, kad ta mintis yra labai artima man ir šioje situacijoje pakankamai aktuali“, – taip seimo narys Andrius Mazuronis įvertino jo partijos pirmininko suduotą antausį atsisakant teikti jo kandidatūrą į vidaus reikalų ministrus.
„Tvarkiečio“ kandidatūrą ministras pirmininkas būtų teikęs, Prezidentė greičiausiai būtų paskyrusi, tačiau tam pasipriešino jo paties partijos pirmininkas. Tai pirmas toks atvejis Lietuvos politikos istorijoje. Pokalbis su A. Mazuroniu laidoje „Dėmesio centre“.
– Pone A. Mazuroni, jūs buvote vienintelis partietis, kurio kandidatūrai pritarė ministras pirmininkas. Bet nepritarė jūsų paties partijos pirmininkas – jūsų kandidatūrai Rolandas Paksas nepritarė, o partija prarado ministeriją apskritai. Ką jūs apie tai manote?
– Jūs viską pakankamai tiksliai ir taikliai apibūdinote. Kažką papildomai komentuoti man būtų sudėtinga, ypač dėl to, kad kalbama apie mane. Bet, jeigu šiek tiek atsiribojant nuo tos asmeninės istorijos, žvelgiant bendriau – man, kaip partijos nariui, iš tiesų gaila, kad jau ne pirmą kartą priimami labai keisti sprendimai. Aš vis dar manau, kad pagrindinis partijos tikslas ir interesas yra dalyvauti politiniame gyvenime ir įgyvendinti savo programą. Jeigu partijos pirmininkas priima vienus ar kitus sprendimus atsiribodamas nuo tam tikrų asmenybių, kurios nėra naudingos partijai, tai kyla nuostaba ir tikrai atrodo keista.
– Kodėl šiandien jūs vis dar esate tos partijos narys?
Geras klausimas. Esu tos partijos narys ne dėl to, kad dievinčiau ar mylėčiau R. Paksą, bet dėl to, kad aš „stovėjau“ prie šios partijos atsiradimo ištakų. Kaip maniau anksčiau, taip manau ir dabar, kad toje partijoje yra tikrai daug kompetentingų, kvalifikuotų ir puikių žmonių, į kuriuos spjauti vien dėl kažkieno įžeidimų ar nelogiškų poelgių, manau, būtų kvailas sprendimas.
– Žmonės apie tokią padėtį sako, kad „gavote skuduru per veidą“. Tai lauksite, kol antrą kartą gausite?
Politika yra toks dalykas, kad į ją eidamas turi pratintis prie gavimo skuduru per veidą.
– Iš savų?
– Ir iš savų. Vieną kartą tai priimi lengviau, kitą kartą – sunkiau. Politika apskritai yra tokia veikla, kad, jeigu darai emocijomis pagrįstus sprendimus, nesi tikras politikas – esi tik žmogus politikoje. Politikas, be jokios abejonės, priima tuos smūgius šlapiu skuduru kaip neišvengiamą realybę. O dabar, jei jau kitą dieną būčiau išėjęs iš partijos, visiems skundęsis,kaip čia mane įžeidė, kaip neįvertino – nemanau, kad būtų rimta. Aš visgi save laikau politiku, o ne žmogumi politikoje. Galiausiai aš nesu tikras, ar būčiau pats tinkamiausias toms pareigoms. Dabartinis paskirtasis ministras yra tikrai labai kvalifikuotas ir aukštos kompetencijos žmogus. Žinoma, šie įvykiai peno tam tikriems apmąstymams teikia ir kiekvienas žmogus, dalyvaujantis politikoje, nesvajoja visą laiką būti savo partijos opozicijoje ar tiesiog statistiniu seimo nariu, kuris tik spaudo mygtukus ir daugiau niekam nėra tinkamas. Bet kol kas realybė yra tokia ir su ja reikia taikytis.
– Jus į savo partiją kviečia ir socialdemokratai, ir liberalai. Kiek žinau, su liberalais kalbate gana konkrečiai. Tai ir yra jūsų planai?
– Jeigu atvirai, mane kviečia nuo pirmos kadencijos pirmos pusės. Politika yra toks nesustojantis kvietimų procesas. Žinoma, pokalbiai įvairūs vyksta, skirtingame lygmenyje. Esu buvęs jaunasis liberalas. Ta ideologija man tikrai nėra svetima, bet dabar daryti kažkokių į tolį žiūrinčių išvadų aš tikrai nenorėčiau. Aš nesu emocijomis sprendimus priimantis žmogus.
– Dar norite pagadinti sveikatą savo partijos pirmininkui jį kritikuodamas iš vidaus?
– Nenoriu niekam pagadinti sveikatos. Būdamas politikoje galbūt esu per didelis idealistas. Tikiu, kad bent kai kuriems žmonėms, kurių mūsų partijoje yra tikrai puikių, prasivers bent truputį akys ir atsiras daugiau drąsos išsakyti poziciją.
– Tai jūs siekiate, kad R. Paksas pasikeistų, ar kad kažkas jį pakeistų?
– Siekiu būti išgirstas. Siekiu aiškiai išsakyti savo mintis, ką, manau, sėkmingai ir darau. Pasikartosiu: jeigu išgirstas nebūsiu, jeigu prasidės kažkokios šnekos, gąsdinimai, grasinimai – tikrai svarstysiu alternatyvas. Negimiau politiku, atėjau į ją iš savo profesinės srities. Todėl aš lygiai taip pat matau ir išėjimą iš politikos, daug įdomios kitos veiklos.
Pokalbis telefonu su europarlamentaru Valentinu Mazuroniu.
– Pone Valentinai, kaip jūs planuojate artimiausius savo veiksmus? Akivaizdu, kad jūsų santykiai su partijos lyderiu nėra patys geriausi, galbūt planuojate palikti „Tvarką ir teisingumą“?
– Mano bendražmogiški santykiai su partijos lyderiu yra labai geri ir normalūs. O tai, kad yra skirtingos nuomones, ginčai ir kad man kažkas nepatinka vienuose ar kituose sprendimuose, procesuose – reikia tai taisyti ir bandau tai daryti mūsų partijoje.
– Kaip jūs vertinate tai, kas įvyko skiriant vidaus reikalų ministrą? Tiksliau, kaip jūs vertinate tai, kad premjerui jūsų sūnaus kandidatūra tiko, pasak šaltinių, būtų tikusi ir Prezidentei, bet netiko jūsų partijos pirmininkui?
– Vertinu labai normaliai. Šiandieninėje situacijoje mūsų partijoje A. Mazuronis nelabai ir galėjo būti skiriamas į ministrus ar bet kokias kitas pareigas. Tai akivaizdu visiems, kurie bent šiek tiek žino, kokia yra situacija mūsų partijoje. Taip pat esu tikras, kad, jeigu šiandien būtų skiriamas naujas aplinkos ministras, o aš nebūčiau europarlamentaru, manęs partija antrą kartą nebedeleguotų į tas pareigas. Ne kėdė žmogų puošia – žmogus kėdę. Politikai visur gali dirbti, turi dirbti ir siekti rezultatų.
– Pone Andriau, kokią pamoką jūs gavote?
– Aš padariau sau išvadas. Žinote, yra toks posakis – „geriau mirti stovint, negu gyventi klūpint“. Manau, kad ta mintis yra labai artima man šioje situacijoje.
– Jus tenkina ta pozicija, kurioje dabar esate?
– Mane gyvenime viskas tenkina. Mėgaujuosi gyvenimu, kiekviena minute, kokia ji bebūtų. Viskuo džiaugiuosi, kas mano gyvenime vyksta. Aš esu be galo laimingas žmogus.
