Kas galėjo patikėti, kad nepraėjus nei keletui mėnesių mes jau neaukštinsime, o iš peties kirsime pasitikėjimo konservatoriais medį? Na, nebent visiškai konservatorių nemėgstantys bei netoleruojantys Pakso šalininkai, galėjo prognozuoti tokį scenarijų, juk pulti bei koneveikti beveik šventuosius prieš rinkimus ir iš karto po jų atrodė tiesiog šventvagiška. Peikti ir keikti tuos, kurie aukojasi vardan savo tėvynainių, vardan visų Lietuvos žmonių yra tiesiog mažų mažiausiai nepadoru.
Ir kas gi pasikeitė per tuos keletą mėnesių Lietuvos politikos padangėje, kad iš šventųjų konservatoriai tapo praktiškai prakeiksmo sinonimu? Ar vyskupų ir kunigų masiniai raginimai balsuoti už tuos, kurie žada šviesų bei sotų rytojų buvo klaidingi? Negi ir šventieji klysta?
Pradėjus nagrinėti visus žingsnius, atvedusius konservatorius prie tokios paprasčiausio amoralumo ribos, galima būtų išvardinti labai daug įvairiausių faktų. Pradėti galėtume nuo sprendimų atimti iš pradinių klasių vaikų nemokamą maitinimą, tuo pat metu akcizą alaus buteliui pakeliant tik dviems centais, arba garsiai deklaruojant, kad nepradedami nauji investiciniai projektai, paprasčiausiai statybos, o patyliukais dešimt milijoninės sumos skiriamos įvairiausiems sportininkų reabilitacijos centrams, po kurių pavadinimu galimai slepiasi viešbučių bei spa centrų statybos, tuo tarpu kai nerandama lėšų šeimoms mokėti vaiko pinigus. Baigti galėtume premijų vyriausybės kanceliarijos darbuotojams skyrimu, tuo tarpu kai visa tauta verčiama susiveržti diržus, tik neaišku ant pilvo ar ant kaklo?
Tačiau paskutinysis konservatorių benefisas Vilniaus miesto savivaldybėje, manau, nustebino ne tik konservatorių rinkėjus, jei jie dar apskritai stebi ką daro jų mesijai, tačiau ir pačius jų dabartinės koalicijos partnerius. Juk toks moralinis pavyzdys, kuris visai tautai su ašaromis akyse aiškino kaip jis negali taikytis su neteisybe bei korupcijos apraiškomis kaip Vidas Urbanavičius, geriau jau gultų po traukinio ratais nei atvertų kelią į valdžią tokiems galimai korumpuotiems veikėjams kaip Kazakas, Butkevičius ar net Lementauskas.
Tačiau ne... Ką mes matome vasario vienuoliktą dieną vykstančiame tarybos posėdyje? Moralės ir dorybės dainius p. Urbanavičius balsuoja už naujos koalicijos įkūrimą, už įkūrimą koalicijos, kurios pirmose gretose įsitaisęs sėdi p. Kazakas. Aukščiausius moralės pilotažo vingius darantis p. Vidas tiesiog pribloškė ne tik savo priešus, tačiau ir draugus (jei tokių jis žinoma dar turi). Remti ir palaikyti žmogų, kurį tu matai tik teisme ir dažniausiai ne tame suole kuriame sėdi tu, o kitoje pusėje, yra tolygu tam, kaip padėti kaimynui, kuris nugriovė mano tvorą, išprievartavo mano žmoną, bei spjovė man į veidą. Savigarbos ir orumo nebuvimas stebina net daug ko mačiusius politikos vilkus. Tačiau tokia jau ta konservatorių politika. Politika be skaidrumo, politika be orumo, politika be etikos, politika pagrįsta melu, išskaičiavimu ir dviprasmybėmis. Lieka paklausti tik vieno, ar gali kas nors Lietuvoje nuleisti moralės kartelę politikoje dar žemiau, nei kad ją nuleido konservatoriai bei p. Vidas savo asmenyje.
Bet kuris normalus politinės partijos lyderis ar partijos valdyba labai greitai ir vienareikšmiškai įvertintų tokius veiksmus, tačiau A.Kubilius tyli, tyli ir laimina naują koaliciją, kuriai ideologija ar vertybės yra žodžiai taip pat mažai žinomi ar pažįstami, kaip ir žodžiai “garbė” ar “vyriškumas”. Akivaizdu, kad konservatorių vykdomos politikos pagrindinės dedamosios yra nauda, išskaičiavimas ar egoizmas. Deja, tenka konstatuoti, kad būtent tokiomis vertybėmis besivadovaujantys žmonės mus valdo ne tik Vilniuje, tačiau ir visoje Lietuvoje. Jie mus valdo ir valdys tol, kol mes drąsiai ir nedviprasmiškai pasakysime, kad tokios valdžios ir tokios veidmainystės mums nereikia.
Andrius Mazuronis yra partijos Tvarka ir teisingumas narys
