Pradėsiu nuo gerųjų: pavasaris tikrai jau ateina. Šiandien gražiai šviečia saulė, rytoj bus dar šilčiau. Netrukus upėse ir ežeruose pradės ‘eiti’ lydekos, ko nesulaukęs premjeras nesutinka atsistatydinti.
Gerai yra ir tai, kad STT pradėjo ryžtingai kovoti su korupcija. Trakų ir Kauno operacijos yra viltingas ženklas ir todėl sveikinu STT.
Tačiau blogai yra tai, kad ir buvęs mūsiškis A. Balutis, atrodo, kažkaip į tas Kauno istorijas buvo įsipainiojęs. Tačiau tai nieko bendra nei su mūsų frakcijos Kauno savivaldybėje, nei su partijos veikla neturėjo. Vis dėlto ši mūsų buvusio kolegos istorija yra griežtas perspėjimas mums visiems, - mes patys su tuo nesitaikstysime, dėl to niekam neturi būti jokių abejonių.
Blogai yra ir tai, kad veiksmingesnė kova su korupcija yra kompromituojama vieno dienraščio ir už jų stovinčių to paties ‘draugų’ būrio, dar nuo praeitų metų degančių neapykanta konservatoriams. Išpuolis prieš Rasą Juknevičienę, visiškai niekuo nepagrįstas jos šmeižtas buvo ilgalaikių šio dienraščio tendencijų viršūnė, veiklos metodais prilygusi “Laisvam laikraščiui” ar “Karštam komentarui”. Su pastaraisiais mes jau nuo seno jokių reikalų neturime. Kai tai pasakėme ir apie žinomą dienraštį, pastarojo vadovai labai susijaudino. Ką padarysi, tai jų problema, ne mūsų...
Kitos naujienos – nei šiokios, nei tokios. Apie dabartinę valdžią neturiu ką daug pasakyti, nes viskas jau yra pasakyta. Nežinau tik, kokiais žodžiais tai, ką dabar matome, būtų galima tiksliausiai įvardinti. Vartoju žodį – “bankrotas”. Perfrazuojant Daliaus Stanciko puikų tekstą "Jie" – tai, ką matome, yra "jų" politikos bankrotas. Tai "jų" bankrotas. Tai šių dienų lietuviškos, tokios politikos (jeigu tai, ką matome, dar galima vadinti politika) bankrotas.
Aš nesiimsiu kruopščiai analizuoti, kodėl “jie” atėjo iki tokio bankroto. Galima įvardinti daug priežasčių, bet jų esmę, ko gera, geriausiai atskleidė praėjusių metų VSD reikalų tyrimas ir “jų” elgesys to tyrimo metu. Jau tuo metu sakėme, kad tai atves į jų bankrotą. Taip jau sutapo, kad po to, kai nutraukėme paramos sutartį, bankrotas tik paspartėjo.
Taigi valdžia bankrutuoja. Tai prognozavome dar gruodžio mėnesį. Tuo metu siūlėme ir vienintelę racionalią išeitį – ankstesnius rinkimus. Tačiau valdžios koalicija to išsigando. Dabar turime to pasekmes – visišką bankrotą, kai valdžiai vienu metu tenka galvoti, kaip pakeisti ir Seimo pirmininką, ir Ministrą pirmininką. Neišgelbės ir Č. Juršėno paskyrimas, nes problemų ašis – Vyriausybė ir jos vadovybė. G.Kirkilui seniai jau reikėjo trauktis, nes dabar jis jau tampa A.Šleževičiaus analogu. Tačiau tikėtis, kad “aplinka” leis jam taip pasielgti, net ir pradėjus “lydekoms eiti”, yra mažai vilčių. O tai reiškia, kad valdančiosios koalicijos agonija gali tęstis iki pat rinkimų spalio rudenį.
Šiaip jau tokia užsitęsusio politinio bankroto situacija, atrodytų, nėra kažkas ypatinga. Lietuvos žmonės jau kurį laiką demonstruoja gebėjimą visai neblogai gyventi, kai, atrodytų, Lietuva iš viso gyvena be jokios vykdomosios valdžios. Ir nieko – įmonės nesustoja, žmonės dirba, džiaugiasi artėjančiu pavasariu, leidžia pinigus parduotuvėse ir restoranuose, ir, atrodo, visai nebekreipia dėmesio į tai, kas darosi Seime ir Vyriausybėje. Nes ką ten daug žiūrėsi į politinio bankroto kančias.
Galėtum sakyti, kad Lietuva tampa panaši į europietišką Belgiją, kuri po praėjusiais metais vykusių rinkimų daugiau nei pusę metų gyveno be jokios Vyriausybės, nes išrinktas parlamentas negalėjo susitarti dėl naujos koalicijos formavimo, ir gyvenimas Belgijoje nesustojo.
Nors ir graži bei paguodžianti, tačiau tokia analogija su Belgija mums būtų labai pavojinga ir apgaulinga. Šalis, jos žmonės, gali visai neblogai kurį laiką gyventi ir be jokios normalios valdžios ar Vyriausybės, tačiau ekonominių ir socialinių sunkmečių akivaizdoje toks valdžios deficitas ar vakuumas gali turėti katastrofiškų pasekmių visam mūsų gyvenimui. Ir tokios pasekmės gali būti ilgalaikės.
Galėtume gana ramiai žiūrėti į šios “valdžiukės” užsitęsusią agoniją, jeigu ne trys esminės problemos, kurios reikalauja neatidėliotinų sprendimų ir nebankrutavusios, bent šiek tiek veikiančios valdžios dar iki Seimo rinkimų. Tarp tokių problemų aš jau net ir neminėsiu mokytojų atlyginimų problemos, kur Vyriausybę priversti ką nors nuspręsti artimiausiu metu (nes be Vyriausybės sprendimų pats Seimas niekuo negali mokytojams padėti) mes su Rimantu Dagiu galime tik viešais ultimatumais.
Trys esminės problemos, apie kurias noriu tarti keletą žodžių, yra tokios:
a) šio rudens Seimo rinkimų skaidrumas;
b) 2009 metų biudžetas;
c) 2010 metų energetika.
Pirma: Apie Seimo rinkimų skaidrumo problemas jau ne vieną kartą esu kalbėjęs. Jeigu Seimo nepriversime kovo mėnesį priimti būtinų pataisų, susijusių su partijų veiklos ir rinkimų finansavimo priežiūra, kuri, kaip parodė Darbo partijos 25 mln. litų neteisėtų pinigų byla, yra visiškai skylėta, jeigu neuždrausime juridinių asmenų paramos partijoms, jeigu neuždarysime fizinių asmenų paramos partijoms skylių, kai Seimo nariai po 30 tūkst. tariamai savų pinigų skiria savo partijoms, jeigu neuždrausime reklamos televizijose, jeigu neuždrausime ministrų savireklamos už biudžeto pinigus, tai rudenį turėsime ne rinkimus, o jų parodiją su labai skaudžiomis pasekmėmis Lietuvai.
Antra problema – 2009 metų biudžetas.
Akivaizdu, kad ir Lietuvos ekonominis garlaivis vis giliau įplaukia į neramius vandenis: Lietuva pati turi nemažų makroekonominių problemų: spartų darbo jėgos kainos kilimą, nesustojamai didėjančią infliaciją ir einamosios sąskaitos deficitą; tarptautinių reitingų agentūros mažina Lietuvos skolinimosi reitingus, dėl to brangsta valstybės skolinimasis, sparčiai prastėja padėtis nekilnojamojo turto rinkoje, prastėja įmonių finansinė padėtis, atsiranda įtampų tarpusavio atsiskaitymuose, šalia to akivaizdu, kad audros Wall Street’e ; ir galima tarptautinė finansinė krizė palies ir Lietuvą.
Visų tokių problemų fone pagal galiojančią tvarką jau balandžio mėnesio pabaigoje Finansų ministerija turi patvirtinti pagrindinius kitų metų biudžeto skaičius. Pats biudžetas, žinia, Seime bus tvirtinamas iš karto po Seimo rinkimų. Tai, ką jau šiuo metu tenka girdėti, verčia smarkiai nerimauti dėl bankrutuojančios valdžios gebėjimų tinkamai pasiruošti ne tik energetiniams, bet ir biudžetiniams išbandymams.
O išbandymai yra tokie: kaip tenka neoficialiai girdėti iš Finansų ministerijos, dėl praėjusiais metais priimto nelabai logiško Fiskalinės drausmės įstatymo įgyvendinimo kitais metais valstybės išlaidos galės didėti absoliučiais skaičiais tik apie pusantro milijardo litų. Tenka pastebėti, kad, pavyzdžiui, šių metų biudžete, lyginant su praėjusių metų biudžetu, išlaidos padidėjo beveik šešiais milijardais litų, tai yra beveik 30 proc. Tiek pat šiais metais padidėjo ir pajamos. Tačiau kitais metais bus kitaip ir biudžeto išlaidos galės augti maždaug tik 5 proc., tai yra, maždaug dvigubai mažiau nei prognozuojama 10 proc. infliacija. Ir toks išlaidų apribojimas praktiškai visai nepriklauso nuo to, kiek padidės valstybės biudžeto pajamos. Galima įsivaizduoti, kaip visų ekonominės krizės požymių akivaizdoje visai ekonomikai ir socialiniams reikalams smogs toks valstybės išlaidų mažinimo šokas, kai išlaidos augs mažiau net infliacinių kainų augimo. Kažin ar toks smūgis yra išmintingas ir taip stojančiam ekonomikos traukiniui. Bet šiuo metu tai yra suplanuota. Toks planas reiškia, kad augančių kainų akivaizdoje valstybės sektoriuje dirbančių žmonių (taip pat ir mokytojų, medikų ir kitų grupių) atlyginimai turės būti paprasčiausiai užšaldyti. Tokio užšaldymo visas pasekmes šiandien net ir sunku suvokti.
Yra galimybių tokio finansinio šoko išvengti, yra galimybių susitvarkyti su valstybės biudžeto pajamomis ir išlaidomis, numatyti ir pakankamai didelį jų augimą, ir praktiškai subalansuotą biudžetą, bet tam reikia ne bankrutuojančios valdžios, o valdžios, su kuria būtų galima tartis dėl esminės mokestinės politikos pertvarkos. Ir ne kokių nors eilinių pasapnavimų apie progresinius mokesčius, kas nesprendžia jokių esminių viešųjų finansų problemų, o mokestinės politikos pertvarkos, atsisakant visų mokestinių lengvatų ir išimčių, ir taip į biudžetą surenkant papildomai ne mažiau kaip porą milijardų litų. Bet tai reikia daryti dabar, dar iki vasaros, nes rudenį – po rinkimų bus vėlu ir 2009 metai bus sunkus šios bankrutuojančios valdžios palikimas Lietuvai, džiaugsmo nebus niekam – nei žmonėms, nei naujai valdžiai.
Ir trečia problema, kurios esminių sprendimų reikia dar iki Seimo rinkimų – tai 2010 metų energetika.
Kas kelia didžiausią rūpestį? Tikrai ne tai, kad taip įnirtingai per Seimą valdžios stumtas “liūtas” niekaip negimsta, nes, girdi, premjeras neranda laiko aptarti sutarčių. Nors ir tai rodo, kad valdžios bankrotas ją paprasčiausiai paralyžiavo.
Akivaizdu, kad artimiausias pusmetis iki rinkimų bus ypač svarbus sprendžiant ne tiek “liūto” reikalus, bet tikrus Lietuvos energetikos reikalus, kurie gali po 2010 metų pasukti katastrofiška linkme. Jeigu artimiausiu metu valdžiai kartu su ES vadovybe nepavyks rasti tinkamo Ignalinos AE problemų sprendimo, tai nuo 2010 metų gresiantis elektros energijos kainos augimas gyventojams daugiau nei dvigubai – nuo 33 cnt/kwh iki 75 cnt/kwh – reikš ne tik žiaurų smūgį gyventojų piniginėms, bet ir visos infliacijos pakilimą 3-4 proc. bei BVP augimo sumažėjimą tais pačiais 3-4 proc. Tokios ekonominės katastrofos visas pasekmes šiandien būtų nelengva ir įvardinti – tai ir įmonių bankrotai, bedarbystė, ir padidėjusi emigracija, ir galų gale euro įsivedimo nutolimas į labai tolimą perspektyvą.
Taigi štai tokios svarbiausios problemos, kurių sprendimas priklauso nuo valdžios. Galima būtų vardinti jų ir žymiai daugiau – ir kylančios kainos, ir dviguba pilietybė, bet aš įvardijau tik tas, kurių nesprendimas artimiausiu metu valstybei gali turėti katastrofiškų pasekmių. Mūsų galimybė padėti valstybei tokiomis valdžios agonijos sąlygomis faktiškai yra tik viena – nepasitikėjimas Ministru pirmininku. Valdančioji koalicija skelbiasi veikianti, taigi gali pasiskirti ir naują Seimo pirmininką, ir Ministrą pirmininką, tikrai bus geriau nei dabar yra. Mes galime tik kelti klausimą, ar dar yra tokia valdančioji koalicija, kuri skelbiasi veikianti. Manau, kad ir Prezidentas neturėtų likti nuošaly ir tik iš šalies stebėti, kur Lietuvą veda šiandieninis valdžios bankrotas.
Štai tokios yra mūsų gyvenimo naujienos, kurios labai aiškiai apibrėžia tai, kaip vyks ir kokios svarbos bus Seimo rinkimai.
Matydamas visą situaciją ir visas galimas pasekmes aš galiu pasakyti tik viena – mes turime laimėti šiuos rinkimus. Tai nebus lengva, bet misija yra įmanoma.
Jūs įsivaizduokite pasekmes, jeigu mums to nepavyks padaryti. Jūs įsivaizduokite pasekmes to, jeigu būsimame Seime dauguma priklausys Uspaskichui-Paksui-Prunskienei. Pirmieji du mano dažnai cituojamos knygos “Naujas šaltasis karas” autoriaus Edward Lucas tiesiai įvardijami kaip naujojo šaltojo karo kariai, kovojantys Rusijos pusėje. Apie "šatrijas" aš geriau nekalbėsiu. Kas būtų tokios daugumos premjeras: Uspaskichas su galimybe Lietuvai turėti premjerą, kuris vėl pabėgs į Maskvą, Audriaus Butkevičiaus ir Lementausko duetas, Paulauskas su Zujevu ar pati “kunigaikštienė”? Klausimas, kas spręstų tikrai sudėtingas ekonomines ir energetines Lietuvos problemas? Kokia valdžia? Lietuvos ar Kremliaus? Ar tiesiog vietinis "gazpromas"?
Todėl dar kartą sakau: mes turime laimėti rinkimus ir ant savo pečių užsikrauti ypač sunkų palikimą. Bus dedamos visos pastangos, kad to neįvyktų. Dabartinė valdžiukė naudos viską, kad tik neprarastų savo įtakos: susidės ir su Paksu, ir su Uspaskichu, ant mūsų galvų paleis visą šmeižtą ir visą dar “jų” likusios įtakos spectarnyboms galią. Bet mes tai turėsime įveikti. Kitos išeities nėra. Išeities ne mums, išeities Lietuvai kitos nėra, nors tai ir skamba patetiškai. Šaltasis karas vyksta Lietuvos teritorijoje. Ir mes esame priešakinėje linijoje.
Štai tokiomis aplinkybėmis šiandien mes turime padaryti dar vieną svarbų darbą – patvirtinti mūsų susijungimo su krikščionimis demokratais dokumentus, kad gegužės pradžioje galėtume surengti jungiamąjį suvažiavimą.
Linkiu energingo darbo.
Parengta pagal kalbą, pasakytą kovo 29-osios partijos Tarybos posėdyje
