Geriausias būdas, ką padaryti, kad daugiau tokių Vyriausybės ataskaitų, kurias balandžio 14 d. Seimui pristatė ministras pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas, neturėtume - pakeisti Vyriausybę. Kalbant rimtai, ataskaita gerai atskleidė labai rimtas mūsų valstybės problemas ir tik jas išsprendę nebeturėsime tokių ataskaitų.
Jau praėjusią savaitę kalbėjau apie tai, kokias mintis sukelia Vyriausybės ataskaita ir kokias išvadas iš tokios ataskaitos galima daryti apie Vyriausybės darbą. Šiandien noriu pabrėžti vieną valstybės valdymo aspektą, kuris leidžia iš Vyriausybės ataskaitos padaryti išvadą, kad valdymas yra blogas, todėl valstybė praktiškai yra neįgali.
Neįgali ta prasme, kad nei Vyriausybė, nei atskiros ministerijos nežino, kokių tikslų siekia, ir todėl nežino, už ką turi atsiskaityti. Todėl išeina Vyriausybės ataskaita apie tai, ką biurokratai veikė, bet ne apie tai, kokių rezultatų siekė ir kokių pasiekė.
Tai jau ne pirmoji tokio pat pobūdžio Vyriausybės ataskaita. Ligšiolinė patirtis rodo, kad teikiamose Vyriausybės metinėse ataskaitose būna nurodomi ūkio plėtrą, socialinę politiką ir kitas Vyriausybės veiklos sritis apibūdinantys skaičiai, tačiau nėra aišku, ar iš tiesų tokių rodiklių ir buvo siekta ir koks Vyriausybės indėlis, kad tie rodikliai būtų būtent tokie.
Taip pat pažymėtina, kad ataskaitos, kaip ir ši, dažniausiai visiškai nesiejamos nei su valdančiųjų partijų, nei su pačios Vyriausybės programomis. Taip sudaromas vaizdas, matyt, atspindintis ir realybę, kad partijos, sudarančios valdančiąją koaliciją ir Vyriausybę, Seimui teikia programas tik todėl, kad to reikalauja Konstitucija, tačiau realiai Vyriausybė ir ministerijos gyvena nepriklausomą nuo visuomenės bei rinkimų kampanijų gyvenimą ir vykdo tik joms vienoms žinomas programas.
Tokios ataskaitos akivaizdžiai rodo, kad Vyriausybei stinga gebėjimų įvardyti savo svarbiausius tikslus ir kokiais rezultatais tikslų siekimas bus vertinamas, bei siekti tokių tikslų įgyvendinimo, o tai reiškia, kad Seimas negali vykdyti tinkamos ir efektyvios Vyriausybės veiklos kontrolės, nes neaišku, už ką Vyriausybę reikia girti ar barti. Iš esmės apie tai kalbama mūsų memorandume. Tai galima padaryti tik įtvirtinus Vyriausybės vadybinės atskaitomybės principus, tai yra atskaitomybės ne tik už veiklą, bet ir už pasiektus rezultatus.
Prieš gal penkerius metus lankiausi Kanadoje, Toronte, ir visą savaitę praleidau Ontarijo provincijos valdžios koridoriuose. Ir nuo to laiko nepalieka jausmas, kad kurdami naują valstybę mes visus tuos penkiolika metų mažiausiai dėmesio skyrėme ir šiandien skiriame svarbiausiajai sričiai - valstybės valdymo menui, taip pat efektyviam valstybės veiklos planavimui ir leidžiame valstybės valdymui vystytis taip, kaip išeina, o iš to išeina nekintantis lietuviškas variantas - norime permainas atlikti geriau, o išeina kaip visada. Esminis skirtumas tarp Ontarijo ir Lietuvos valdžios yra tas, kad jie turi aiškius prioritetus ir planus, ką nori pasiekti, mūsiškiai į bet kokį klausimą apie būsimus darbus atsako standartiniais žodžiais: „Sieksime, gerinsime, tobulinsime“.
Pavyzdys: prieš kurį laiką, Vyriausybei minint šimtadienį „Spaudos klubo“ laidoje paklausiau ministrės Vilijos Blinkevičiūtės apie Vyriausybės šių metų tris svarbiausius darbus. Ministrė V. Blinkevičiūtė nemirktelėjusi atsakė, kad tai gerovės kūrimas, identiteto išsaugojimas ir konkurencingumo skatinimas. Kitą dieną radijo laidoje ministras Gediminas Kirkilas, pasiruošęs, kad pateiksiu tokį pat klausimą, iš Vyriausybės programos perskaitė (mintinai neprisiminė) visai kitus svarbiausius darbus. Premjeras A. M. Brazauskas į panašų klausimą atsako dar kitaip, nes jam svarbiausias tikslas - padidinti valstybės išlaidas. Jis tai nuolat kartoja.
Internete nuklydęs į Ontarijo valdžios puslapius, atsiverčiau Ontarijo provincijos Švietimo ministerijos veiklos planą ir tapo aišku, ką ji ruošiasi daryti: veiksmų planas baigiasi lentelėmis ir grafikais, kokių rezultatų švietimo sistema metų pabaigoje turi pasiekti ir kokie pinigai tam yra skiriami. Tarp tikslų yra ir tokie, pvz.: 90 proc. gyventojų turi būti patenkinti „mokyklų kokybe“; Ontarijo mokyklose matematikos žinių vidurkis turi viršyti Kanados pasiekimų vidurkį.
Britanijos Švietimo ministerijos interneto puslapyje vėl randu aiškų ministerijos įsipareigojimų sąrašą, telpantį į vieną puslapį: vienas iš įsipareigojimų pavyzdžių - 2005 metais 75 proc. keturiolikmečių anglų kalbos, matematikos, kompiuterinio raštingumo ir gamtos mokslų srityse turi pasiekti 5 ar didesnį lygį, o 2007 metais tokių moksleivių turi būti 85 proc.
Su Kanada ir Britanija viskas aišku, - valstybės veikla aiškiai suplanuota kaip geroje didelėje korporacijoje. Tinkamam veiklos planavimui skiriamas didžiulis dėmesys - Britanijos premjero kanceliarijoje galima rasti dvi svarbiausias įstaigas: Strateginę tarnybą ir Įgyvendinimo tarnybą (Strategic Unit ir Delivery Unit).
Pabaigoje atsiverčiu mūsų Švietimo ir mokslo ministerijos interneto puslapį, randu 116 puslapių ministerijos veiklos iki 2007 metų strateginį planą, 24 puslapių šių metų veiklos planą, kur surašyta šimtai veiksmų ir prioritetų, tačiau nerandu beveik jokių įsipareigojimų, kokie kokybiniai pokyčiai ministerijos veiklos dėka įvyks švietimo sistemoje, kiek pagerės moksleivių žinios.
Štai tokia situacija ir premjero pateikta ataskaita verčia mane kalbėti apie valstybės neįgalumą, taip pat pateikti pasiūlymus, kaip nuo to neįgalumo pradėti gydytis. Todėl pateikiame Tėvynės sąjungos (TS) memorandumą „DĖL VYRIAUSYBĖS, MINISTERIJŲ ATSAKOMYBĖS IR VEIKLOS VERTINIMO“, kurio esminiai siūlymai yra tokie:
1. Siekiant įtvirtinti vadybinės Vyriausybės atsiskaitomybės galimybę, Vyriausybės programoje ir Vyriausybės veiklos plane turėtų atsirasti svarbiausi jos veiklos prioritetai, siekiami tikslai bei rodikliai, pagal kuriuos kasmet būtų galima vertinti numatytų tikslų įgyvendinimo lygį.
2. Vyriausybės veiksmų plane, remiantis ministerijų strateginiais planais, turi būti pateikti pagrindiniai ministerijų veiklos uždaviniai, jų įvykdymo rodikliai bei priemonės uždaviniams pasiekti. Veiklos uždaviniai turi būti apibrėžiami kiekvieniems Vyriausybės kadencijos metams. Stiprinant Vyriausybės veiklos priežiūrą, siūloma įvesti Vyriausybės veiklos plano pristatymą Seime, kurį teikia ministras pirmininkas.
3. Kiekvienais metais, Seimui teikiant Vyriausybės veiklos ataskaitas, turėtų būti pateikiamas ir Vyriausybės veiklos tais metais planas.
4. Turėtų būti patikslinti reikalavimai ministerijų rengiamiems strateginiams planams ir veiklos planams taip, kad juose būtų apibrėžti ministerijų siekiami pamatuojami tikslai, uždaviniai, jų vykdymo rodikliai, priemonės jiems pasiekti ir jų įgyvendinimo priežiūra.
5. Siekiant užtikrinti geresnę ministerijų rengiamų strateginių ir veiklos planų kokybę, reikėtų iš esmės pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją, kurios svarbiausiu uždaviniu turėtų tapti ministerijų rengiamų strateginių planų kokybės užtikrinimas, jų atitikimas Vyriausybės programai ir jų įgyvendinimo priežiūra.
6. Taip pat yra siūloma iš esmės pakeisti metinio ministro pirmininko pranešimo Seime turinį. Pranešime turėtų būti apžvelgiami pagrindiniai Vyriausybės uždaviniai, kurie turėjo būti atlikti per metus, jų atlikimo laipsnis. Pranešimas turėtų įvertinti Vyriausybės pasiektus rodiklius ir pateikti kitų metų uždavinius.
Kartu su memorandumu noriu pristatyti ir mūsų parengtą Seimo rezoliucijos „Dėl Vyriausybės ataskaitos“ projektą, kuriame, vertindami Vyriausybės ataskaitą, pateikiame tuos pačius pasiūlymus dėl Vyriausybės ir ministerijų atsakomybės sutvarkymo, apie kuriuos kalbame memorandume. Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad Vyriausybė savo ataskaitoje nieko nepasakė dėl ekonomikos augimo lėtėjimo, dėl investicijų srauto mažėjimo, apie tokius svarbius klausimus ir reiškinius kaip emigracija, gimstamumo mažėjimas, šeimos instituto silpnėjimas, žmonių nepasitikėjimas Vyriausybe ir valstybe, korupcija, o prieštaravimas tarp ataskaitos apie sveikatos sistemos gerą veikimą ir realybės kelia susirūpinimą dėl Vyriausybės sugebėjimo realiai vertinti problemų aktualumą ir aštrumą, todėl siūlome Vyriausybei:
- artimiausiu metu (iki 2005-05-15) pateikti papildomą pranešimą Seimui, kuriame būtų nurodyta, kokias svarbiausias Lietuvos ūkio ir socialines problemas Vyriausybė mato ir kokiais būdais yra žadama jas spręsti.
Rezoliucijoje taip pat siūlome pozityviai vertinti Vyriausybės pastangas ataskaitoje realiai vertinti šalies nacionalinio saugumo padėtį ir siūlome Vyriausybei:
- iki 2005-05-15 pateikti Seimui veiksmų planą, kokių veiksmų imsis Vyriausybė ir kokių veiksmų bus siūloma imtis kitoms valstybės institucijoms, kad ataskaitoje paminėtos grėsmės būtų pašalintos arba sumažintos.
Ir šiuo klausimu taip pat siūlome pavesti Seimo valdybai:- sudaryti specialią darbo grupę, į kurią įeitų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos, Teisės ir teisėtvarkos, Ekonomikos, Finansų, Užsienio reikalų bei Europos reikalų komitetų atstovai;
- pavesti tokiai darbo grupei susipažinti su Valstybės saugumo departamento ir kitų valstybės institucijų, susijusių su nacionalinio saugumo problemomis, pateiktomis ataskaitomis apie jų veiklą bei nacionalinio saugumo padėtį ir iki 2005-06-01 parengti Seimo rezoliucijos ar kitų teisės aktų projektus, kuriuose būtų įvertinta nacionalinio saugumo padėtis ir pateikti pasiūlymai, kokių veiksmų turi imtis Seimas ir kitos institucijos, kad į grėsmes nacionaliniam saugumui būtų tinkamai reaguojama.
Dėl aktualijų
Dėl medikų streiko. Viena pastaba - Vyriausybė leidžia mokesčių mokėtojų pinigus propagandai prieš streiką, bandydama medikų pastangas sukompromituoti. Laikraščiai mirga nuo brangiai apmokamų skelbimų. Tai nesąžininga. Vyriausybė tam leidžia mokesčių mokėtojų pinigus, tai yra ir mano pinigus. Aš neįgaliojau Vyriausybės taip elgtis. Jeigu Vyriausybė savo propagandos nesiruošia stabdyti, ji turi tokią pat pinigų sumą skirti ir streiko organizatoriams, kad jie galėtų skelbti ir savo skelbimus.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.
