Penktadienį (07.11) Tėvynės sąjungos Prezidiumas paskelbė partijos pirmininko Andriaus Kubiliaus pasirašytą memorandumą, kuriame neigiami socialdemokratų kaltinimai konservatoriams dėl skandalingos padėties Lietuvos žemėtvarkoje.
“Artėja nauji Seimo rinkimai, valdančiųjų reikalai prastėja, matyt, todėl socialdemokratai ėmė puldinėti opoziciją. Kai aikštėn pradėjo kilti faktai apie žemėtvarkos ir kitus nomenklatūros valdininkus, be skrupulų prisirankiojusius žemės gražiausiose ir poilsio verslui vertingose vietose, visiškai nenustebome, kad valdančioji koalicija ir jos propagandistai ėmė pulti konservatorius, - neva už šiandieninių valdininkų nesąžiningumą yra atsakingas 1999 metais dirbęs Seimas.
Tai akivaizdūs bandymai uždangstyti savo pačių bėdas, tikras pėdų mėtymas, nes viešai minimi amžini valdininkai nepriklauso opozicinėms partijoms, o jų savanaudiškumas įsisiautėjo po pastarųjų Seimo rinkimų Vyriausybei vadovaujant R. Paksui ir A. M. Brazauskui.
Stebina ir tai, kaip paviršutiniškai yra vertinamos išryškėjusios problemos. Juk vadinamoji "sklypų istorija" yra tikrosios padėties lietuviškoje biurokratijoje diagnozė, atspindys to, su kuo eilinis Lietuvos pilietis turi susidurti kiekvieną dieną. Tuo tarpu valdžioje esantieji ieško būdų, kaip gražiau atrodyti žiniasklaidoje, kaip parodyti savo griežtumą, apsimestinį principingumą ir kaip suversti kaltę oponentams.
Valdininkų nesąžiningumas ir neveikianti korupcijos prevencijos sistema, kuri kaip tik ir turėtų nuo valdininkų nesąžiningumo apsaugoti - tai du svarbiausieji per šiuos skandalus diagnozuoti lietuviškos biurokratijos bruožai, kuriuos reikėtų svarstyti ypač rimtai. Turime pripažinti, kad nei STT, nei tarnybinės etikos priežiūros sistema nesugebėjo atlikti savo pareigų ir prireikė beveik trejų metų nesąžiningų valdininkų nebaudžiamo naudojimosi tarnybine padėtimi, kad pagaliau "pūlinys" pratrūktų. Deja, Vyriausybė dėl to nesuka sau galvos, o tai reiškia, kad Lietuva neišvengs ir naujų "pūlinių". Juos ir toliau gimdys nevaržomas, nestabdomas valdininkų savanaudiškumas.
Beje, pavyzdys, kaip smulkesni valdininkai gali nepaisyti sąžinės, buvo parodytas, kai Kaišiadoryse gyvenančiam Algirdo Brazausko tėvui grąžinama žemė iš Kėdainių rajono atsidūrė ne “pagal gyvenamąją vietą” (1991 m. įstatymo nuostata), bet Švenčionių rajone: tariamam devyniasdešimtmečio pensininko “ūkininkavimui” be jokios eilės, jau tuomet nustatytos Žemės ūkio reformos įstatyme (žr. V. Vasiliauskas. Amžinasis nomenklatūros pavasaris, V., 1995).
Matyt, tai ir yra priežastis, kodėl valdančioji LSDP savo dabar inicijuotame Seimo nutarime apdairiai pasiūlė LDDP laikotarpio piktnaudžiavimų neliesti.
Turime pripažinti, kad daugkartiniai Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo taisymai jau turi savo liūdną istoriją. Bandymas visą kaltę dėl nesąžiningai išsidalintų sklypų suversti vien tik 1999metais priimtai pataisai yra propagandinė dūmų uždanga, kaip ir melas, jog galimybė kiekvienam norinčiam persikelti net ir laisvą žemę buvo priimti dar Atkuriamajame Seime. Nevaržomas žemės persikėlimo principas buvo įvestas LDDP valdomame Seime 1995 metais.
Verta priminti ir tai, kad dabar linksniuojamos 1999 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pataisos, jog teisę į žemės nuosavybės atkūrimą galima perleisti ne tik šeimos nariams ligi vaikaičių, bet ir kitiems asmenims, jas priimant Seime nesukėlė jokių abejonių šiandieninei valdančiai daugumai, tuometinei opozicijai. Jokių debatų, svarstant šią konkrečią pataisą, nebuvo. Iš esmės vieningą pritarimą šiai pataisai nulėmė daugkartiniai senyvų žmonių išgyvenimai, kad jie nesulauks žemės nuosavybės dokumentų, kad galimybė perleisti žemę suteiktų paramą dar jiems gyviems esant. Akivaizdu, kad didžiausia klaida tuomet buvo, jog liko neįvertinti už žemės grąžinimą atsakingų žmonių godumo mastai.
Atkreiptinas dėmesys, kad jau ir po pataisos panaikinimo vien per 2002 metus įtartino sklypų įsigijimo atvejų nustatyta nė kiek ne mažiau, tęsėsi jie ir iki pat šios vasaros.
Todėl raginame socialdemokratus atidėti į šalį trumparegiškus propagandinius išpuolius, bandant dėl visų savo valdymo nesėkmių kaltinti konservatorius, ir imtis iš esmės spręsti korupcijos prevencijos problemas, panaudojant valdžios galioje esančius svertus.”
