Keletas žodžių nerinkimine, bet labai svarbia tema, susijusia su spalio 5 d., Prezidentūroje planuojamu pasirašyti politinių partijų susitarimu dėl pagrindinių valstybės užsienio politikos tikslų ir uždavinių 2004-2008 m.
Dokumentas buvo derintas, jis nėra blogas, ir mes jį pasirašysime, bet, manau, kai kurių akcentų jame iš tiesų trūksta. Matyt, tai tam tikra prasme simbolizuoja šių dienų vyriausybės ir Seimo daugumos negebėjimą ar paralyžių kalbėti atvirai apie tai, kas darosi kaimyninėje Rusijoje, kaip vystosi mūsų santykiai su Rusija. Apie tai ir norėtųsi tarti keletą žodžių, nes ši tema ne tik buvo labai svarbi, bet ji tampa dar svarbesnė, turint galvoje tai, kas vyksta Rusijoje, kokie priiminėjami santykius su Lietuva liečiantys pareiškimai.
Štai Rusijos pareiškimai, kad Baltijos valstybės, tame tarpe ir Lietuva, yra skolingos už okupaciją, yra ne tik įžūlūs, bet ir įžeidžiantys. Gerai, kad Lietuvos atitinkamų žinybų vadovai sureagavo į juos. Bet, pvz., skaitydamas ministro Antano Valionio žodžius, kuriuose jis tai vadina tik Rusijos propaganda, į kurią nereikia per daug reaguoti, aš manau, kad tai yra per naivus požiūris. Mano įsitikinimu, tokie Rusijos pareiškimai reiškia žymiai daugiau, jeigu į juos sudėjus visą pastarojo meto kontekstą. Tai demonstruoja tokias pat permainas Rusijos užsienio politikoje, ką Rusijos vidaus politikoje demonstravo Sovietų Sąjungos himno sugrąžinimas. Rusija savo užsienio politikoje taip pat grįžta atgal.
Mūsų svarbiausias uždavinys, stebint, kas dedasi šioje mūsų užsienio politikos srityje, dėti visas pastangas sumažinti naivumą Vakaruose, vertinant permainas Rusijoje. Turime atsiminti, kad vieni neatlaikysime pavojingų permainų Rusijoje. Ir vienintelis būdas mažinti tų pavojingų permainų Rusijoje poveikį mums, mūsų regionui, visai Europai – tai mažinti Vakarų naivumą. Čia mes tikrai galime prisidėt. Galbūt savo veiksmais nepakeisime situacijos Rusijoje, bet, būdami ES ir NATO nariais, galime bandyti keisti Vakarų požiūrį į permainas Rusijoje. Todėl Lietuva turėtų skirti ypatingą dėmesį bet kokiems ženklams, bet kokiems požymiams, kurie rodytų, kad tokio naivumo Vakaruose mažėja. Tokius ženklus turime tyrinėti, juos skatinti ir visokeriopai sveikinti. Tai ir būtų vienas iš esminių Lietuvos indėlių į Rusijos sulaikymo strategiją, apie kurią esu kalbėjęs anksčiau.
Šiuo požiūriu gana keista (o gal visus strategiškai svarbius klausimus užgožia rinkimų kampanija?), kad Lietuvoje liko beveik nepastebėta tarptautinė iniciatyva, pasirodžiusi jau po Beslano tragedijos ir datuojama rugsėjo 28 d. Tai 100 pasaulio politikos lyderių laiškas Europos Sąjungos ir NATO valstybių vadovams.
100 pasaulio lyderių laiškas
Laiškas buvo platinamas ir Lietuvos žiniasklaidos agentūrose, tačiau vienintelė vieta, kurioje buvo šiek tiek pastebėta, buvo "Bernardinai.lt" tinklapis. Man atrodo, kad šitas dokumentas nusipelno žymiai didesnio dėmesio. Cituoju ekspromtu versdamas, todėl gali būti netikslumų.
"Prezidento Putino užsienio politika vis ženkliau pažymėta gąsdinančiais išpuoliais prieš Rusijos kaimynus ir Europos energetikos saugumą".
"Vakarų lyderiai turi pripažinti, kad jų dabartinė santykių su Rusija strategija yra žlunganti. Mūsų politika žlugo nesugebėjusi prisidėti prie demokratinės Rusijos, kokią mes norėjome matyti ir kokios po visų problemų nusipelno šios didelės šalies žmonės. Ateina laikas pergalvoti, kaip ir kokia apimtimi mes turime bendrauti su Putino Rusija, ir mes turime save neabejotinai pastatyti šalia demokratinių Rusijos jėgų. Šiuo kritiniu istorijos metu Vakarai siekia demokratinių permainų visame pasaulyje, įskaitant ir Vidurio Rytus. Mes negalime kitaip vertinti Maskvos elgesio ar sukurti dvigubus standartus šalims, kurios yra Europos rytuose"
Šį laišką pasirašo tokie žinomi pasaulio politikos lyderiai, ekspertai, kaip Giuliano Amato, buvęs Italijos ministras pirmininkas; neseniai Lietuvoje viešėjęs Ronaldas Asmus, prezidento už darbus Lietuvai apdovanotas ordinais; Vytautas Landsbergis; Carlas Bildtas, buvęs Švedijos ministras pirmininkas; Uffe Ellemannas Jensenas, Lietuvai gerai žinomas buvęs Danijos užsienio reikalų ministras; vienas iš žinomiausių pasaulio politikos filosofų dr. Francis Fukuyama; gerai mums pažįstamas Bronislawas Geremekas; Vaclavas Havelas; Adamas Michnikas; senatorius Johnas McCainas ir daugelis kitų. Manau, kad žodžiai, kuriuos bandžiau cituoti, tiksliai nusako tai, kas vyksta Rusijoje ir kaip turi elgtis Vakarai.
Lietuva turėtų džiaugtis, kad yra toks požiūris, bet tenka apgailestauti, kad šis dokumentas liko nepastebėtas Lietuvoje, kuri siekia būti regiono lydere. Jeigu mes siekiame būti regiono lyderiais, mes turime tokias iniciatyvas ne tik sveikinti ir skatinti, bet patys prisidėti prie jų atsiradimo. Deja, tenka pastebėti, kad mūsų lyderystė, kuria visi džiaugėmės, buvo matoma tol, kol reikėjo veržtis į NATO ir Europos Sąjungą. Tada mes buvome drąsūs lyderiai. Bet kai reikia pasakyti kritinį žodį apie Rusiją, kai reikia priešintis permainoms Rusijoje, mes išsigąstame, todėl vargu ar begalime save laikyti lyderiais.
Niūriausias Baltijos valstybių ir Rusijos santykių scenarijus
Tokios iniciatyvos, ateinančios iš Vakarų, rodo, kad ir Vakaruose naivumo kai kas visiškai neturi ir nebijo ruoštis patiems niūriausiems scenarijams. Štai į mano rankas pateko žinomo JAV smegenų centro RAND korporacijos parengtas darbas, išleistas šiemet "Prieigų strategiškai svarbiausiuose regionuose užtikrinimas". Tai didelės apimties, 180 psl., darbas, parengtas pagal JAV kariuomenės vadovybės užsakymą, suformuluotą 2002 m. pabaigoje. Mes parengėme vieno skyriaus santrauką ir siūlome atidžiau į jį pasižiūrėti.
Nežinau, ar jis žinomas mūsų gynybos specialistams, bet, manau, kad jį labai svarbu žinoti ir platesnei visuomenei. Lietuva panašias studijas turėtų išnaudoti tam, kad Europoje, žvelgiant į Rusiją, mažėtų naivumo. Šiame darbe gynybos ekspertai iš RAND korporacijos nagrinėja 5 galimų karinių veiksmų, galinčių kilti nuo 2003 m. iki 2012 m., scenarijus. Tie penki įmanomi kariniai veiksmai apima konfliktą kaip Kinijos-Taivanio, jau žinomą Irako-Amerikos konfliktą ir Pietų Amerikos – Karibų jūros galimą konfliktą. Vienas iš penkių galimų nagrinėjamas ir Rusijos-Baltijos valstybių karinis konfliktas, Rusijai bandant okupuoti Baltijos valstybes. Dėl kokių priežasčių gali kilti toks konfliktas, išdėstyta pakankamai įtikinamai.
Aišku, dokumentas paremtas prognozėmis, tačiau svarbiausia, kad šiame dokumente vienu iš didžiausių pavojų matomas Rusijos karinių pajėgų galimas bandymas sutrukdyti JAV karinių pajėgų prieigą. JAV kariniai ekspertai mano, kad artimiausiu laikotarpiu, iki 2012 m., didžiausius pavojus JAV karinėms pajėgoms sudarys ne kokios nors branduolinės atakos ar kiti pan. dalykai, bet būtent prieigų sutrukdymas.
Dokumentas įspūdingas savo kariniu planavimu ir karinių detalių tikslumu. Nagrinėjama, koks turėtų būti JAV atsakas į Rusijos pastangas kariniu būdu užimti Baltijos teritorijas. Labai tiksliai numatoma, kokias karines pajėgas JAV ir NATO turėtų panaudoti Baltijos regione. Kaip pavyzdį galiu paminėti: JAV reikės dviejų sunkiųjų divizijų, desanto divizijos, 14 tolimojo nuotolio bombonešių ir t.t. Taip pat numatoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos ir kt. tarnybos dės visas pastangas išnaudoti politines priemones tam, kad sutrukdytų JAV karinėms pajėgoms prieiti prie Baltijos valstybių. Kadangi karines pajėgas teks permesti iš Vokietijos per Lenkijos teritoriją, nagrinėjami ir tokie klausimai, ar pajėgs Rusijos specialiosios tarnybos įtakoti Vokietijos žaliuosius, kad jie protestuodami "gultų ant bėgių" ir stabdytų karinių pajėgų permetimą iš Vokietijos per Lenkiją į Baltijos valstybes.
Nagrinėjama, ar nebus bandoma įtakoti Lenkijos vyriausybės įvairiomis demonstracijomis ir kt. dalykais, kad ji trukdytų panaudoti savo geležinkelių infrastruktūrą. Tokia galimybė atmetama kaip mažai tikėtina. Svarstoma, ką reikėtų daryti tuo atveju, jeigu vienas iš pirmųjų smūgių, kuriuo Rusija bandytų apriboti NATO kariuomenės prieigas prie Baltijos valstybių, būtų iš Kaliningrado srities į Baltarusiją, užkertant siaurą tarpą tarp Lietuvos-Lenkijos, kuriuo galėtų būti permetamos karinės pajėgos. Kalbama ir apie poreikį turėti gerą karinę oro uostų infrastruktūrą Lenkijoje ir Lietuvoje.
Kokias išvadas mes turėtume daryti? Aš sau darau kelias išvadas. 1. JAV, skirtingai nuo mūsų, nėra naivios, žiūrėdamos į permainas Rusijoje ir remiasi sena patarle: nori taikos, ruoškis karui. Labai tiksliai paskaičiuota, ko reikėtų JAV ir NATO kariuomenei apginti Baltijos valstybių nepriklausomybę; 2. JAV siunčia aiškų signalą Rusijai, kad yra pasiruošusi bet kokiems scenarijams; 3. JAV siunčia signalą Europai, kaip Rusija gali išnaudoti politinius nesutarimus tarp JAV ir Europos.
Dokumentas nėra slaptas, jį galima rasti internete. Jis yra prieinamas ir ekspertams, ir politikams, ir plačiajai visuomenei. Norėtųsi, kad tai būtų žinoma ir kad mes darytume išvadas, galvodami apie savo užsienio politikos ilgalaikę strategiją.
Tekstas parengtas pagal spaudos konferencijos 2004.10.05 medžiagą
