Baltarusijoje rinkimų nebuvo
Aleksandro Lukašenkos laimėti 82 proc. atrodo juokingai, kaip visiškas anachronizmas Europos žemyne. Rinkimų Baltarusijoje nebuvo, nes rinkimai yra ne tik balsavimas, bet ir visa rinkimų kampanija, kurią A. Lukašenka pavertė teroro prieš opoziciją kampanija.
Opozicija tokiomis sąlygomis pasiekė didelį laimėjimą, su tuo ją nuoširdžiai sveikinu. Opozicijos laimėjimas tas, kad ji tapo vieninga ir turi tikrą lyderį – Aleksandrą Milinkevičių. Opozicijai reikia nusiteikti ilgai ir sunkiai kovai su diktatūra. Ir ta kova turi vykti nuo pat šios dienos, nelaukiant, kada priartės kiti rinkimai. Europos Sąjunga ir JAV taip pat turi būti aktyvios ne vien per rinkimus. A. Lukašenka turi žinoti, kad diktatoriai šiais laikais dažniausiai savo gyvenimą baigia Hagos teisme. Toks nedviprasmiškas turi būti Vakarų signalas A. Lukašenkai, kuris dabar gali pradėti planuoti, kaip susidoroti su opozicijos lyderiais. Tokio Vakarų požiūrio turi siekti ir Lietuva. Dabartinė Lietuvos valdžia santykiuose su Baltarusijos valdžia turi nustoti žaisti dvejopus žaidimus, kurių geriausią pavyzdį matėme praėjusią savaitę: Lietuvoje bijomasi priimti Seimo rezoliuciją, o Vakaruose giriamasi, kad mes remiame Baltarusijos opoziciją.
„Mažeikių naftos“ versle pageidautini ir vakarietiški partneriai
Atmosfera dėl „Mažeikių naftos“ kaista. Kai kuriais klausimais pritariu Algirdui Mykolui Brazauskui, kai kuriais pritarti negaliu. Gerai, kad Vyriausybė siekia išpirkti akcijas iš „Jukos“. Tai siūlėme daryti iš pat pradžių, kai tik prasidėjo „Jukos“ problemos Rusijoje. Tuo metu premjeras tokį mūsų siūlymą kategoriškai atmetė. Gerai, kad vėliau pasitaisė. Visiškai pritariu A. M. Brazauskui, kad, išpirkus akcijas iš „Jukos“, nėra jokios prasmės jas ilgai laikyti Vyriausybės rankose. Tai būtų netgi pavojinga, nes Rusija bandytų išnaudoti tokį momentą ir, stabdydama naftos tiekimus, pasistengtų numušti „Mažeikių naftos“ kainą. Tokiuose Viktoro Uspaskicho siūlymuose matau tik politinę potekstę: A. M. Brazausko Vyriausybei išpirkus „Mažeikių naftos" akcijas ir jas laikant savo rankose, manau, V. Uspaskichas pasistengtų sugriauti šią Vyriausybę, kad toliau pats galėtų pardavinėti įmonės akcijas.
Tačiau negaliu pritarti A. M. Brazausko planams naujam pirkėjui parduoti ne tik iš „Jukos“ išpirktas 53 proc. akcijų, bet ir papildomai valstybės šiandien valdomas 20 proc. Iš pradžių šie 20 proc. buvo planuojami parduoti kaip „Jukos“ tariamai priklausanti opcionų teisė. Tačiau šiuo metu iš visų viešų derybininkų pareiškimų matyti, kad Vyriausybė ir „Jukos“ tariasi tik dėl „Jukos“ šiandien valdomų 53 proc. išpirkimo, kitaip sakant, „Jukos“ atsisako savo tariamos teisės į opcionus ir Vyriausybė gali daryti ką nori su savo valdomais 40 proc. akcijų. Todėl nėra jokio reikalo skubėti pardavinėti ir savo valdomas akcijas. Premjero argumentas, kad dabar galima gauti gerą kainą, nėra labai stiprus, nes galima prognozuoti, kad ir ateityje naftos perdirbimo verslas bus gana pelningas – su aukštomis perdirbimo maržomis. Todėl iš pelno dividendų per daugelį metų valstybė galėtų uždirbti daugiau, negu dabar parduodama savo valdomų akcijų dalį. Kita vertus, iškyla klausimas, kodėl tas valstybės valdomas akcijas reikėtų parduoti tam pačiam pirkėjui, kuris pirks „Jukos“ valdomas akcijas? Jeigu „Jukos“ šiandien valdomas akcijas įsigytų kazachai, kaip kad visi prognozuoja, tai kodėl valstybės valdomų akcijų nepasiūlius lenkams, taip sukuriant bendrą verslą su strateginiais europietiškais partneriais. Arba kodėl tų akcijų pardavimui neskelbti visai atskiro konkurso. Taigi iškyla daug klausimų, kuriuos mes visų pirma aptarsime opozicijos frakcijų pasitarime ir ieškosime būdų, kaip įtikinti Vyriausybę nedaryti skubotų klaidų.
Socialdemokratai nesąžiningai vertina „Mažeikių naftos“ privatizavimo istoriją
Kalbėdamas apie „Mažeikių naftą“ negaliu nepakomentuoti ir praėjusį šeštadienį, kovo 18 d., paskelbto Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pareiškimo, kuriame teisingai kritikuojamas V. Uspaskichas už jo norus kištis į „Mažeikių naftos“ privatizavimą, iš ko galima spėlioti, kad V. Uspaskichas neteisėtai disponuoja informacija, esančia valstybės paslaptimi. Tačiau kategoriškai negaliu sutikti su to paties pareiškimo žodžiais: „nesąžiningas „Mažeikių naftos“ privatizavimas, kurį vykdė konservatoriai, padarė valstybei didžiulę žalą“. Būtų gerai, kad socialdemokratai pagaliau sugebėtų sąžiningai įvertinti ir visą „Mažeikių naftos“ privatizavimo istoriją, ir savo vaidmenį joje. Noriu priminti, kad 1998–1999 metais LDDP-LSDP kartu su bendrovės „Lukoil“ atstovais agresyviai priešinosi „Mažeikių naftos“ privatizavimo sutartims, o po kiekvieno jų išpuolio „Williams“ reikalaudavo papildomų garantijų, kad apsaugotų savo interesus nuo galimų socialdemokratų išpuolių. LDDP-LSDP ir „Lukoil“ vykdė vieningą propagandinę kampaniją, kuri 2000 m. pasibaigė Ivano Paleičiko ir Kristinos Brazauskienės bendru verslu „Draugystės“ viešbutyje. Šiandien tebesitęsianti propaganda prieš 1999 metų sutartis yra nesąžininga ir todėl, kad šiandien „Mažeikių naftos“ veikia pagal 2002 m. sutartis, kurias su „Jukos“ pasirašė A. M. Brazauskas. 2002 m., kai „Williams“ apsisprendė trauktis iš Lietuvos, siūlėme A. M. Brazauskui padaryti tą patį, ką jis daro dabar: Vyriausybei išpirkti „Williams“ akcijas ir jas pagal naujas sutartis parduoti „Jukos“ kompanijai. Tuo metu A. M. Brazauskas sakė, kad toks pasiūlymas yra nesąmonė. Kalbos apie 1999 m. sutartis yra visiškai nesąžiningos.
Nesąžininga kalbėti ir apie tai, kad 1999 m. sutartys Lietuvai buvo nuostolingos. Visų pirma reikia atsakyti, kokių nuostolių būtų valstybė patyrusi, jeigu 1999 m. sutartys nebūtų buvusios pasirašytos. Tuo metu „Mažeikių nafta“ buvo ant bankroto slenksčio ir LDDP energetikos ministras Algimantas Stasiukynas siūlė už 1 litą ją parduoti „Lukoil“, kurį šiuo metu mūsų saugumas vertina kaip Lietuvai pavojingą verslą. Mums teko priimti sudėtingą sprendimą. Išties tuo metu valstybė, parduodama akcijas, daug neuždirbo, bet mes tuo metu ir sakėme, kad valstybė uždirbs iš tų akcijų, kurias pasilieka valdyti, kainos padidėjimo. O jų kaina per šiuos metus išaugo 30 kartų (nuo 42 centų iki 12 litų) ir A. M. Brazauskas iš tokių akcijų tikisi daug išdirbti. Tai, kad įmonė pirmaisiais metais dirbs nuostolingai, ypač kai „Lukoil“ blokavo naftos tiekimus keliolika kartų per metus, taip pat buvo prognozuojama nuo pat pradžių. Tačiau įmonės nuostoliai netapo valstybės nuostoliais ir visi įmonės tuo metu patirti nuostoliai yra padengiami šiandieniu vienu metų pelnu. Negalima pamiršti ir to, kad per šiuos metus po 2000 m. valstybė uždirbo daugiau kaip 500 milijonų vien palūkanomis už paskolintas „Mažeikių naftai“ lėšas. Taigi kviesčiau socialdemokratus sąžiningai kalbėti apie „Mažeikių naftą“, apie tariamas konservatorių klaidas ir apie savo socialdemokratinius „nuopelnus“ įmonės istorijoje.
Seimo skandalai rodo valdžios nuovargį
Šios valdžios darbas yra permanentinis skandalas. Susidaro vaizdas, kad Turniškių ir Seimo kanceliarijos skandalus sukėlė ne tik skandalingų faktų paviešinimas, bet ir tebesitęsiančios vidinės tarppartinės kovos koalicijos viduje; A. M. Brazauskas turi Artūrui Paulauskui aiškintis dėl Turniškių, po savaitės A. Paulauskas turi aiškintis dėl Seimo kanceliarijos. Pirma išvada, kurią galiu padaryti, paprasta: ši koalicija jau yra pavargusi ir skęstanti savo vidinėse rietenose. Ją skandina tai, kas ją ir subūrė: savanaudiški nomenklatūriniai įpročiai. Kai, išskyrus viena – savanaudiškumą, partijų niekas daugiau nesieja, tokia koalicija nieko gera valstybei duoti negali. Tačiau ji gali laikytis tiek, kiek savanaudiškumas neleis išskirstyti ir kol bus kokios nors naudos.
Dėl skandalų raginimas vienas – sprendimai turi būti daromi nedelsiant, tiek reikalaujant asmeninės atsakomybės, tiek ir pertvarkant komunalinių įmonių ar Seimo kanceliarijos darbą. Delsimą žmonės supranta vienareikšmiškai: delsdama valdžia tikisi numarinti skandalus. Reikia gelbėti Seimo kaip institucijos autoritetą ir tai galima padaryti tik vienu būdu – sprendžiant neatidėliotinai.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2006 m. kovo 20 d.
Andrius Kubilius yra Tėvynės sąjungos pirmininkas, opozicijos lyderis.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.