Rusija keičiasi. Tai visi mato ir atidžiai stebi. Ir keičiasi, turime konstatuoti, ne į gerąją pusę. Keičiasi į tą pusę, kurią visi ir prognozavo. Rusija tolsta nuo demokratijos ir tampa vis labiau autoritarinė bei centralizuota.
Atėjo metas, kai Lietuvoje tai pasakyti privalo ne tik žiniasklaida, pastarosiomis dienomis tam skyrusi daug dėmesio, bet ir Lietuvos politikai. Ir ne tik kai kas iš parlamentinės opozicijos, kaip pastaruoju metu yra susiklostę, bet ir valdžios atstovai, kurie iki šiol apie Rusiją ir Lietuvos užsienio politiką išdrįsta kalbėti tik vieną užkeiktą maldelę: svarbiausia geri santykiai su kaimynais, taip pat ir su Rusija.
Apie pastarojo laikotarpio permainas Rusijoje su nerimu kalba JAV vadovai, daugelis Europos lyderių ir ekspertų. Tik mūsų vadovai tyli. Tyli, tačiau naujojoje užsienio politikos koncepcijoje brėžia viziją, kad Lietuva turi būti regiono užsienio politikos lyderė. Kyla klausimas, kokia Lietuva bus lyderė, jeigu to lyderio lyderiai bijo kalbėti apie regioną jaudinančias permainas ir autoritarines slinktis Rusijoje. Todėl savo šios dienos kalbėjimu aš noriu paraginti mūsų lyderius pabusti ir pamatyti procesus Rusijoje tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius dėl šventos ramybės norėtųsi matyti, vis kartojant, kad tai, kas vyksta Rusijoj, girdi, yra demokratijos kūrimo sunkumai.
Mes turime suprasti, kad yra tikimybės, jog, ko gero, netolimoje ateityje Rusija taps visai kitokia, autoritarinė, po tariama kovos su terorizmo vėliava nevengianti išpuolių prieš bet kurį kaimyną, kaimyninėse šalyse atvirai manipuliuojanti politiniais procesais, nesvarbu, ar tos kaimynės yra ES ir NATO narės, ar ne. Ir tai bus visai kitokia Rusija, ne ta, dar Jelcino laikų jaunos demokratijos Rusija, apie kurią galvojant ir buvo sukurta Lietuvos “gerų kaimynystės santykių” koncepcija. Didžiausias pavojus mums yra tai, kad, bijodami apie Rusijos procesus kalbėti atvirai, bandydami save užliūliuoti, mes galime nepastebėti to momento, kada Rusijoje įvyks esminiai pokyčiai, tokie pokyčiai, kurie keltų Lietuvai tiesioginę grėsmę. O autoritarinė Rusija visada buvo ir lieka Lietuvai tiesioginė grėsmė. Taip visada būdavo, taip bus ir dabar. Kitiems, Prancūzijai, Vokietijai, ar net JAV, ir autoritarinė Rusija gali būti, nors ir nepatogus, bet partneris kokioje nors veikloje - Irake, Palestinoje ar dar kur kitur. Lietuva, Rusijai tampant autoritarine, kaip rodo istorija, dažniausiai likdavo tik išmainoma korta dideliuose žaidimuose.
Gal tik po kelių dešimčių metų, žvelgdami atgal, galėsime tiksliai atsakyti, kada Rusija pasuko autoritarizmo link - išrinkus Putiną, po Beslano ar dar kuriuo nors kitu momentu. Bet jau šiandien turime galvoti apie naują koncepciją, kuri paliestų ir mūsų santykius su vis labiau autoritarizmo link slenkančia Rusija. Šalia “gerų kaimynystės santykių” koncepcijos (ne vietoj jos) turi atsirasti preventyvinė koncepcija, kurią sąlygiškai pavadinčiau “Rusijos sulaikymo” koncepcija. Jos principinės nuostatos yra pakankamai aiškios:
Lietuva, kaip regiono lyderė, arba bent pretenduojanti tokia būti, privalo aktyviai dirbti ES ir NATO struktūrose, kad ten mažėtų naivaus požiūrio į permainas Rusijoje.Lietuva, kaip regiono lyderė, privalo aktyviai dirbti ES struktūrose, kad Europos Sąjungos “naujieji kaimynai Rytuose” - Ukraina, Moldova ir Baltarusija - artimiausiu metu gautų kad ir tolimos, bet tikros narystės ES perspektyvas; ir taip būtų sumažintos galimybės autoritarinei Rusijai plėsti savo naują imperiją. Lietuva tokiu būdu atsirastų toliau nuo pavojingos zonos.
Lietuva privalo dar geriau apsaugoti savo politinę sistemą nuo rusiškų pinigų invazijos; šioje rinkimų kampanijoje dar akivaizdžiau matyti, kad politinė reklama televizijoje tikrai turėjo būti draudžiama. Manau, kad visi jau iki soties atsižiūrėjo pasakų filmo apie stebukladarį iš Archangelsko.
Tokia Rusijos sulaikymo koncepcija būtų daug reikalingesnė, nei kokia nors naujoji užsienio politikos koncepcijos apie Lietuvos regioninę lyderystę ar nieko nepasakančios pataisos nacionalinio saugumo koncepcijoje. Bet kad tokia “sulaikymo” koncepcija gimtų, visų pirma turi pabusti Lietuvos valdžia ir suvokti, su kuo turime reikalą.
Čečėnija, Rusija, terorizmas ir Lietuva
Mūsų valdžia labai lengvai nurašo Čečėnijos problemas į terorizmo šiukšlyną, nesukdama sau galvos, kaip traktuoti tai, kas vyksta Čečėnijoje ir koks turėtų būti Lietuvos Respublikos požiūris: viešas ar ne vien tik viešas. Aš kategoriškai pasisakau prieš terorizmą, prieš vaikų grobimus, bet nesutinku, kad terorizmu būtų vadinamas bet koks ginkluotas pasipriešinimas. Todėl ir sakau, kad Lietuvos valdžia turi turėti aiškų požiūrį į Čečėniją, nors ji daug kam Lietuvos valdžioje atrodo esanti toli nuo Lietuvos, kad ji labai maža ir neverta dėmesio.
O požiūris galėtų ir turėtų būti labai paprastas. Pasaulio istorijos pamokos į Rusiją ateina labai lėtai ir sunkiai. Čečėnijoje Rusija kariauja beviltišką imperinį kolonijinį karą ir, atrodo, vis dar nesupranta, kad jo neįmanoma laimėti ginklais.
Europa šias pamokas išmoko prieš beveik penkiasdešimt metų. Rusija vėluoja. Europa mokėsi taip pat pakankamai sunkiai. Britanija - Indijoje, Belgija - Konge, Prancūzija - Alžyre. Kolonijos vadavosi, imperijos blaškėsi. Britai išgyveno gėdą dėl imperijos saulėlydžio, prancūzai Alžyro partizanus vadino teroristais ir susilaukdavo teroro savo žemėje. Visi bandymai ginklu sustabdyti kolonijų išsilaisvinimą žlugo. Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos nepavyko ginklu užgniaužti nė vieno didesnio nacionalinio išsivadavimo judėjimo. Arba jie pasiekė pergales, arba jie skaudžiai rusena: Kašmyre, Izraelyje, baskų žemėje, Šiaurės Airijoje.
Kai XVIII-XIX a. europinės imperijos plėtėsi į Afriką ir Aziją, Rusijos imperija plėtė savo teritoriją į Baltijos, Kaukazo ir Vidurio Azijos regionus. Tai buvo lygiai tokia pati imperinė kolonijų prisijungimo politika, tik kolonijų, neatskirtų jūromis ir vandenynais. Europa per keletą pokario dešimtmečių kolonijų šiaip taip atsikratė. Jai gal buvo lengviau, nes tai buvo pakankamai tolimos teritorijos. Rusijai atrodo, kad nuo jos per kraują nori atsiplėšti čia pat esančios jos kūno dalys. Dėl to Rusijai, kitaip nei pokario Britanijos ar Prancūzijos, yra daug sunkiau įgyvendinti racionalią išsivadavimo nuo kolonijų politiką. Bet, neatsikratydama kolonijų, Rusija vis giliau serga.
Rusija ir Putinas vėluoja. Čečėnijos problemos persikelia į Maskvą. Šeštajame dešimtmetyje Alžyro problemos taip pat buvo persikėlusios į Paryžių. Nuo visiškos vidinės suirutės Prancūziją išgelbėjo generolas de Gaulle’is, ryžtingai sustabdęs bet kokius norus grįžti atgal į Alžyrą. Toks požiūris galėtų būti ir Lietuvos valdžios, prisimenant, kad visus partizaninius karus lydi ir teroras, ir paprasčiausi banditai, o šiais laikais ir islamo teroristai. Bet visus išsilaisvinimo kovų partizanus ar laisvės siekiančią tautą pavadinęs banditais, problemų neišspręsi. Pokario partizanus Stalinas taip pat vadino banditais. Šiais laikais būtų vadinęs teroristais. Nuo to Stalinas teisesnis netapo.
Jeigu Lietuvos valdžia sugebėtų taip žiūrėti į Čečėnijos reikalą, tada aiškiau žinotų ir kaip įgyvendinti “sulaikymo” strategiją. Nes akivaizdu, kad Putinui, pasirinkusiam kelią link autoritarizmo, net ir naudinga, kad Čečėnijoje ir aplink ją būtų kiek galima daugiau terorizmo ir kraujo, kad taip pateisintų daromas permainas Rusijoje. Ir Putinui būtų labai naudinga, kad tokia “Čečėnijos terorizmo” priežastimi tikėtų ir Amerika, ir Europa kartu su Lietuva.
Jeigu Lietuvos valdžia sugebėtų taip žiūrėti į Čečėnijos reikalą, tai tada gal paprasčiau būtų ir dėl čečėnų interneto puslapio. Manau, kad Lietuvos valdžia, taip pat ir Gynybos taryba, pasielgė nelabai apdairiai ir nelabai garbingai, net Gynybos tarybos lygyje priimdama sprendimą dėl "Kavkazcenter" interneto puslapio uždarymo.
Visų pirma neaišku, ar toks VSD veiksmas buvo teisėtas, nes neaišku, kas nustatė, kad jame paskelbtoje informacijoje yra terorizmo propagandos. L. Tapino vadovaujama Žurnalistų etikos komisija turėjo nustatyti, to nenustatė.
Antra, kas blogiausia, - toks valdžios veiksmas yra aiškus pasidavimo Rusijos šantažui liudijimas. Kol Rusija nepareikalavo, pati Lietuvos valdžia tame puslapyje kokios nors ypatingos terorizmo propagandos nematė ir tokių veiksmų nesiėmė.
Dar daugiau, iškyla klausimas - o kaip elgsis Lietuvos valdžia, jeigu koks nors “Lietuvos rytas”, pasitaikius progai, paims interviu iš Maschadovo ir jį išspausdins. O jeigu iš Basajevo? Manau, kad net ir "New York Times" norėtų tokį interviu gauti. Ką tada darys Lietuvos valdžia: pati uždarys “Lietuvos rytą” ar lauks nurodymų iš Maskvos?
Rusijos sulaikymas prasideda nuo mūsų pačių apsisprendimo: ar mes turime stuburą, ar ginsimės tik tiek, kiek mus gins Briuselis?
Apie Putino pažadą smogti teroristamas bet kurioje pasaulio vietoje
Putino lūpomis Rusija pažadėjo smogti į bet kurią pasaulio vietą, kur galėtų slėptis teroristai.
Putinas net kažką panašaus pasakė, kad kas ne su Rusija, tas už teroristus. Kyla klausimas, jeigu čečėnų interneto puslapis Lietuvoje nebūtų uždarytas, ar ir Lietuva būtų sulaukusi kokio nors smūgio? Iš Gynybos tarybos skubėjimo sutikti su Rusijos reikalavimais galima pamanyti, kad tokie grasinimai buvo išsakyti arba taip suprasti Lietuvoje.
Tačiau Lietuvos valdžia tiesiog privalo išnaudoti Putino kovos su terorizmu koncepciją. Praėjusią savaitę apie tai kalbėjo ir prof. Vytautas Landsbergis. Norėčiau matyti Rusijos ambasadorių, iškviestą pas užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį, kur būtų pareikalauta, kad Rusija pirmiausia smogtų ten, kur slapstosi Medininkų teroristai. Jei nežino kur, manytina, kad Lietuvos tarnybos bus pajėgios surasti ir parodyti. Nes antraip turės sekti Rusijos pavyzdžiu ir pačios dar ir smogti.
Baigdamas dar sykį noriu paraginti Lietuvos valdžią atsibusti ir galvoti ne vien apie gerus santykius, bet ir apie Rusijos sulaikymo koncepciją.
Sulaikymas ir rinkimai
Mūsų fondo "Konservatyvioji ateitis" užsakymu "Vilmorus" kompanija atliko įdomią apklausą, kuri susijusi ir su mano nagrinėta tema. Apklausa daryta rugsėjo 9-12 d. Ir štai ką galima pasakyti, pasižiūrėjus į apklausos duomenis.
1. Mūsų įsitikinimu, Rusijos sulaikymas Lietuvoje bus tiek efektyvus, kiek efektyviai Lietuva bus apsaugota nuo įvairių populistų, o artimiausiuose rinkimuose - nuo Darbo partijos įsigalėjimo. Tai priklausys ir nuo to, kiek parlamentinės partijos bus atsparios pagundoms sudaryti koaliciją su Darbo partija. Žmonių nuomone, visų parlamentinių partijų ar koalicijų lyderiai, ypač K. Prunskienė, A. Brazauskas, P. Auštrevičius, išskyrus Tėvynės sąjungą, tokio atsparumo turi nedaug.
2. Žmonės mato, kad tokios populistinės partijos (ypač R. Pakso koalicija) gausiai naudojasi tuo, kas vadinama "juodosiomis technologijomis", ir išskiria populizmą kaip pagrindinį jų negatyvaus požiūrio į partijas pagrindimą. 46 proc. žmonių į klausimą, kodėl partijos nevertos pasitikėjimo, atsako, todėl, kad jos tuščiai žada.
3. Visos parlamentinės partijos turi apie 30 proc. kategoriškai negatyviai jų atžvilgiu nusiteikusių rinkėjų (išsiskiria R. Pakso koalicija, už kurią žada nebalsuoti 44 proc.), o tarp tų, kurie tikrai nebalsuos už Darbo partiją, svarbiausias motyvas - tautinė savigarba.
Šie iškalbingi duomenys verčia mąstyti, kaip Rusijos sulaikymo strategija turėtų būti įgyvendinta Lietuvoje ir ką turėtų daryti partijos bei jų lyderiai.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su šiame straipsnyje pareikštomis mintimis.
