Niekam nėra paslaptis, kad dabartinis premjeras ypač mėgsta statybas ir kelius. Betonas leidžia įsiamžinti, dalyti statybų užsakymus pelninga, o asfaltuotas kelias gali “netikėtai” atsirasti prie vasarnamio. Gal ir neverta būtų priminti nuo politikos pavargusio socdemų veterano pomėgius, jei ne keista naujojo valstybės biudžeto sudarymo logika.
Turiu galvoje ne tik tai, kad siūloma gyventi skolon ir skolintus pinigus naudoti dabartinės valdžios įvaizdžiui gerinti, o ne investicijoms į svarbiausias Lietuvos ateičiai strategines kryptis. Įdėmiau pažvelgus į pateiktą biudžeto projektą, akivaizdu, kad socialdemokratai, gal iš pagarbos savo vadui, šiandien Lietuvos ateitį sieja veikiau su betonu ar asfaltu nei su investicijomis į protą, į intelektinio potencialo stiprinimą. Tenka apgailestauti, kad socialdemokratams neužteko politinės valios kitų metų biudžete pasiekti išmintingą balansą tarp trijų dalykų: orientacijos į rinkimus, pagundų lengviausiu būdu paimti daugiausiai Europos Sąjungos paramos pinigų, investuojant juos į betoną ir gebėjimo telkti resursus į svarbiausias Lietuvos ateičiai strategines kryptis, investuojant pinigus visų pirma į protą.
Nors socialdemokratai yra pasirašę Nacionalinį susitarimą bei Ilgalaikėje ūkio plėtros strategijoje pripažinę, kad Lietuvos ateities sėkmė priklauso nuo to, kiek sėkmingai bus plėtojama Lietuvos žinių infrastruktūra ir žinių ekonomika, tačiau nagrinėjant kitų metų biudžetą darosi akivaizdu, kad socialdemokratai yra nepajėgūs peržengti barjero tarp deklaracijų apie investicijų į protą svarbos ir realių investicijų į intelektinį potencialą. Deja, socialdemokratams deklaracijos ir realūs pinigai vis dar lieka du skirtingi dalykai. Pereinant nuo žodžių prie darbų, būtina, kad nemaža Europos Sąjungos lėšų dalis būtų nukreipta į protą, o ne į... betoną, kaip siūlo dabartinė valdžia.
Pristatydami biudžeto projektą, socialdemokratai akcentuoja algų didinimą mokytojams, aukštųjų mokyklų dėstytojams. Algas didinti, ypač švietimo srityje, labai svarbu, tačiau tai tik dalis būtinų investicijų į Lietuvos ateitį.
Atkreipkime dėmesį, kad kitų metų biudžete visi Lietuvos universitetai gauna tik apie 500 mln.litų (tik 6 proc. daugiau, nei jiems numatyta šiems metams), tai yra maždaug dvigubai mažiau už vieno Švedijos universiteto finansavimą (250 mln.eurų). Iš beveik 800 mln. litų Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos visą švietimo sistemą pasieks tik apie 50 mln.litų, iš jų investicijoms skiriami tik 28 mln. litų. Turiu pasakyti, kad kai rengėme Nacionalinį susitarimą, kalbėjome apie daug didesnes investicijas, neabejojau, kad bent pora šimtų milijonų litų europinių pinigų bus nukreipta į universitetus ir mokslinius tyrimus. Nes be to mes nieko nepasieksime. Deja...
Socialdemokratams daug maloniau ir lengviau investuoti į statybas ir asfaltą. Lengviausias būdas paimti ir panaudoti daugiausiai Europos Sąjungos pinigų yra investuoti juos į transporto bei aplinkosaugos infrastruktūrą. Projektai yra parengti, darbai yra imlūs lėšoms, galų gale europinio Sanglaudos fondo 600 mln. litų niekam kitam, be transporto ir aplinkosaugos, nepanaudosi. Tikrai nesakau, kad nereikia investuoti į transporto ar aplinkos apsaugos infrastruktūrą, tačiau, kai matai, kad investicijos į aplinkosaugą išauga 245 proc. nuo 70 mln.(2003 m) iki 240 mln. (2004 m), kad visas aplinkosaugos biudžetas išauga nuo 95 mln. iki 330 mln., investicijos į transporto infrastruktūrą - 153 mln., o universitetai lieka su 6 proc. prieaugiu, tai supranti, kad švietimas, žinių visuomenė ir žinių ekonomika šioje valstybėje ir toliau lieka podukros vietoje.
Esminis klausimas yra išmintingo balanso klausimas. Kai taip drastiškai yra didinamos investicijos į transporto ir aplinkosaugos infrastruktūras, akivaizdu, kad nebėra galimybių didinti jas į kitus sektorius, taip pat ir švietimą, nes paprasčiausiai nebelieka biudžete pinigų kofinansavimui, kurie reikalingi norint paimti europinius pinigus. Biudžeto 500 mln. litų prieš rinkimus išleidus vien naujoms socialinėms iniciatyvoms finansuoti, vėl nebelieka pinigų investicijoms į ateitį.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad žinių, o ne betono, visuomenės perspektyvai reikia visai kitokio finansavimo: pastovaus ir ilgalaikio, nepriklausančio nuo rinkiminių ir kitokių trumpalaikių biudžetinių žemės drebėjimo. Tokios prigimties, kokį jau nuo seno turi kelių statybos Lietuvoje programa (anksčiau vadinta Kelių fondu), kuri didele dalimi yra finansuojama už parduodamą kurą surenkamo akcizo lėšomis. Kitais metais jau 40 proc. viso akcizo (šiais metais 38 proc.) bus skirta kelių statybai. Tai sudarys apie 450 mln. litų, nes viso akcizo yra planuojama surinkti apie 1,1 mlrd. litų.
Kadangi kelių ir automagistralių tiesimas Lietuvoje nuo kitų metų turės naują didelį šaltinį - europinį Sanglaudos fondą, siūlau mažinti akcizo atskaitymus į kelių programą iki 35-30 proc., o 5-10 proc. šio surenkamo akcizo pervesti į tam reikalui įsteigtą naują Žinių visuomenės (ar Lietuvos ateities) biudžetinę programą, iš kurios būtų finansuojamos strateginės programos ir visų pirma universitetai bei moksliniai tyrimai. Tai leistų sukurti tokią Lietuvos Ateities finansavimo sistemą, kad kiekvienas lietuvis pirkdamas benziną net ir "Lukoilo" degalinėje, sumokėtų už savo vaikų ateitį.
Papildomai į šią programą turėtų pakliūti ir dalis tų biudžetinių lėšų, kurios dabar skiriamos aplinkosaugai. Tokiu būdu būtų galima sukaupti papildomas bent šimto milijonų litų lėšas, nukreiptas į strateginę Lietuvos ateitį, o ne vien į betoną ir dabartinio premjero pomėgius.
Lietuvos ateitis, mūsų vaikų ateitis, kuriama dabar ir ji priklausys nuo mūsų sugebėjimo būti kūrybingais, protingais bei gero išsilavinimo, o ne vien nuo asfalto ar betono kiekio. Tai turėtų suprasti net socialdemokratai.
