Grįžus iš Lietuvos
Kurį laiką pirmadienio spaudos konferencijas buvau iškeitęs į keliones po Lietuvos provinciją. Per pusantro mėnesio pavyko aplankyti beveik 20 savivaldybių, kurių kiekvienoje surengdavome iki 30 skirtingų susitikimų. Taip per šį laiką surengėme 350 įvairių susitikimų, kur susirinkdavo nuo 10 iki 900 (Šiauliuose) pašnekovų.
Pamatėme daug tiesos ir akivaizdu, kad Lietuvoje nepasitenkinimo šiandienine padėtimi ir šiandienine valdžia yra daug ir jo vis daugėja. Korupcija, valdžios nesąžiningumas ir paprasčiausio padorumo stygius žmones vis labiau nervina.
Nusiplauti įtarimus korupcija paneigimų nebepakanka
Korupcija – tiek dabartinė, tiek dešimtmečio senumo, tampa rimčiausiu egzaminu dabartinės valdžios lyderiams. Dar vienas epizodas nesibaigiančiuose šios valdžios klaidžiojimuose po korupcijos liūnus: Gintaro Petriko liudijimai, kad jis visus EBSW veiksmus, grobiant Lietuvos žmonių turtą, derino su tuometine Lietuvos valdžia, yra tai, ko negalima nuleisti juokais. Algirdo Brazausko pasakymas, kad G. Petriko liudijimus vertina kaip anekdotą, yra vertas apgailestavimo. Toks atsakymas pats yra panašus į anekdotą. G. Petrikas liudijo apie tai, kad Kazio Ratkevičiaus paskyrimą jis derino su A. Brazausku. Šioje situacijoje A. Brazauskas turėtų ne kalbėti apie anekdotus, o viešai atsakyti, kas jam, esant prezidentu 1993 m., pasiūlė EBSW žmogų K. Ratkevičių paskirti Lietuvos banko vadovu. K. Ratkevičius atsirado ne iš oro. Adolfas Šleževičius EBSW komisijai liudijo, kad jis nedalyvavo svarstant K. Ratkevičiaus kandidatūrą, o K. Ratkevičius Lietuvos banko vadovu tapo, kai prezidentas A. Brazauskas jo kandidatūrą pateikė tvirtinti Seime.
Lygiai taip pat G. Petrikas teigia, kad jis buvo iniciatorius Romualdas Visokavičiaus atleidimo iš Lietuvos banko vadovo pareigų. R. Visokavičius iš pareigų buvo atleistas 1993 m., Generalinei prokuratūrai sukurpus prieš jį fiktyvią bylą. Tokius prokuratūros veiksmus laimino ir viešai gynė tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. Iš G. Petriko žodžių galima spėti, kad EBSW turėjo galimybių daryti įtaką ir tuometinės Generalinės prokuratūros veiksmams.
G. Petriko pateiktos žinios yra labai reikšmingos, nes jos meta įtarimus ant trijų šiuo metu aukštas pareigas valstybėje užimančių pareigūnų: A. Brazausko, A. Paulausko ir Reinoldijaus Šarkino. Mes negalime žinoti, ar tai, ką dabar pasakė G. Petrikas, yra tiesa, tačiau tie pareigūnai, kurie yra tiesiogiai kaltinami, turėtų arba apginti savo garbę ir orumą teisme, arba atsistatydinti. Tiesioginis kaltinimas korupcija yra toks akivaizdus, kad vien tik tų asmenų viešų paneigimų ar kalbų apie anekdotus šiuo atveju nebeužtenka.
Daug kam gali pasirodyti, kad 10 ar 12 metų senumo istorijos jau turėtų būti paliktos užmarščiai. Tačiau jos svarbios ne tik todėl, kad pagaliau būtų nustatyta tiesa apie tai, kaip tuometinė valdžia leido nevaržomai plėšti Lietuvą, bet ir todėl, kad tai yra išbandymas šiandieniniams aukštas pareigas einantiems vadovams, išbandymas jų šiandieninei laikysenai ir sugebėjimui sakyti tiesą.
Po G. Petriko viešų paliudijimų iškyla naujų klausimų ir Seime į juos turi būti gauti atsakymai. Tai bus išbandymas ir visai valdančiajai daugumai – ar ji norės tokius atsakymus gauti. Mes tikrai jų sieksime.
Priešinsimės bandymams revizuoti esmines Lietuvos politikos nuostatas
Dar viena tema, kurią būtinai turiu aptarti – tai Lietuvos ir Rusijos santykiai bei pastarųjų dienų lietuviškos pastangos šioje srityje imtis esminės revizijos.
Po nesenų Vladimiro Putino vizitų į Vengriją ir Čekiją, kur jis apgailestavo dėl sovietinių nusikaltimų, malšinant tų šalių piliečių sukilimus prieš sovietinę santvarką, garbūs Lietuvos politologai Raimundas Lopata ir Česlovas Laurinavičius ėmėsi viešai jaudintis, kad Rusija tokiais veiksmais skaldo Centrinę Europą, kad taip Baltijos valstybės bus izoliuotos nuo likusios Europos, su kuria Rusijos santykiai tariamai darosi vis geresni ir pragmatiškesni, atsisakant istorijos vertinimo. Iš to garbūs politologai daro išvadą, kad ir Lietuvai reikėtų revizuoti savo esmines nuostatas ir atsisakyti ar bent jau neapibrėžtam laikui sustabdyti okupacijos žalos reikalavimą. Č. Laurinavičius prieš pat Vilniuje rengiamą stambų Vakarų ir Rusijos forumą pasiruošęs skaityti viešą paskaitą, kodėl reikia atsisakyti žalos atlyginimo reikalavimo, kuri netgi bus transliuojama per LTV 2 programą.
Rusijos spauda tokius viešus Lietuvos politologų svarstymus sutiko labai džiugiai, užtenka vien tik pavartyti „Regnum.ru“ interneto puslapį.
Tenka spėti, kodėl garbingi Lietuvos politologai ėmėsi tokios keistos iniciatyvos ir kodėl dėl jos turime nerimauti. Atsakymą turiu tik vieną, kad tai yra platesnės kampanijos, kuria siekiama revizuoti esmines Lietuvos politikos nuostatas, dalis. Negaliu atsikratyti minties, kad garbieji politologai ėmėsi tokių veiksmų paprašyti Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovų. O URM vadovai tokioms pagundoms pasidavė, nes galvoja, kad revizuodami esmines nuostatas galėtų prisikviesti V. Putiną vizito. Tenka spėlioti, kad URM, matyt, yra gavęs signalų iš Rusijos, jog V. Putinas apsilankytų Lietuvoje, jeigu Lietuva atsiklauptų ant kelių ir viešai atsisakytų žalos reikalavimų.
Tokia pozicija yra visiškai klaidinga ir mes tokiems bandymams revizuoti esmines Lietuvos politikos nuostatas, paminant bet kokius valstybės garbės principus, kategoriškai priešinsimės.
Todėl šiandien viešu pareiškimu kreipiuosi į Lietuvos prezidentą, ragindamas nepasiduoti gundymams revizuoti esmines Lietuvos politikos nuostatas.
Mes esame už gerus kaimyniškus santykius su Rusija, tačiau tai visų pirma priklauso nuo Rusijos, o ne nuo mūsų keliaklupsčiavimo. Mes suprantame, kad V. Putino Rusija nepasirengusi spręsti žalos atlyginimo klausimo, tačiau tikime, kad kada nors turėsime galimybių tartis su demokratiška Rusija, kuri sugebės istorinės atsakomybės ir padarytos žalos klausimą svarstyti bei spręsti taip, kaip tai sugeba daryti tikrai demokratinės valstybės, pavyzdžiui, Vokietija.
Lietuvos politologų suvokimas, kad Rusija, apgailestaudama dėl sovietinės kariuomenės veiksmų Vengrijoje ir Čekijoje ir kartu nepripažindama Baltijos šalių okupacijos, tariamai izoliuoja Lietuvą ir kitas Baltijos šalis nuo Centrinės Europos, yra paviršutiniškas ir klaidingas suvokimas. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, turi ypatingą ir kitokią nei kitos Centrinės Europos valstybės santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istoriją. Ir šiandien Rusijos pastangos daryti įtaką Lietuvos politiniam gyvenimui, kaip rodo Valstybės saugumo departamento neseni perspėjimai, taip pat yra ypač aktyvios. Todėl Lietuva savo santykius su šiandienine Putino Rusija turi grįsti remdamasi savo interesais ir sava tautos garbės bei savigarbos samprata, nesidairydama į tai, kaip elgiasi šiandieninės socialdemokratinės Vengrijos ar Čekijos vyriausybės.
Drįstu teigti, kad Lietuva iki šiol išgyveno be vis žadamo V. Putino vizito, išgyvens be jo ir toliau, jeigu jis yra žadamas Lietuvai su sąlyga, kad ji atsiklauptų ant kelių.
Tačiau Lietuva sunkiai išgyvens, praradusi savo garbę.
Šiuo požiūriu ypač svarbia tampa šio regiono centro dešiniųjų partijų vadovų konferencija, kurią mums pavyko šiandien surengti Vilniuje. Ypač svarbu, kad mums pavyko užmegzti tikrai draugiškus ir dalykiškus santykius su Lenkijos valdančiąja PiS partija. Centro dešiniųjų koordinuota veikla šiame regione kaip niekada yra reikalinga, bendromis pastangomis kuriant Rusijos sulaikymo strategiją, rūpinantis regiono energetiniu saugumu ir derinant bendrus veiksmus, padedant demokratinėms jėgoms Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Andrius Kubilius yra Tėvynės sąjungos pirmininkas, Seimo opozicijos lyderis.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
