Ne kartą esu kalbėjęs apie tai, kad skaidrūs viešieji pirkimai – skaidrios valstybės pagrindas. Skandalas, kilęs Vidaus reikalų ministerijoje, kai, dėl galimai neskaidrių viešųjų pirkimų, buvo suimti politinį pasitikėjimą turėję politikai, primena apie viešųjų pirkimų problematiką Lietuvoje.
Žvelgiant į didžiuosius ryklius, dažnai pamirštamos mažosios perkančiosios organizacijos, kurios disponuoja nors ir sąlyginai nedidelėmis sumomis, tačiau sudėjus jas visas į vieną vietą, gaunamos tikrai pakankamai ženklios sumos. Neveltui „Transparency International“ kasmetiniuose tyrimuose konstatuoja, kad savivaldos institucijose korupcijos indeksas išlieka pakankamai aukštas.
Kompetencijų centras leistų efektyvesnę kontrolę
Viešųjų pirkimų tarnyba dažniausiai sulaukia mažųjų perkančiųjų organizacijų paklausimų ar prašymų padėti, vykdant kartais pakankamai sudėtingas viešųjų pirkimų procedūras. Puikiai suvokiu, kad visos viešųjų pirkimų aktualijos neturėtų būti perkeliamos ugdymo, kultūros įstaigų vadovams. Šiems darbuotojams turi būti keliamas pagrindinis uždavinys – tinkamai vykdyti savo veiklos programą, o ne rūpintis naujausiomis Viešųjų pirkimų įstatymo naujovėmis (Įstatymas yra vienas iš dažniausiai keičiamų teisės aktų visų kadencijų Seime).
Manau, kad savivaldos lygmenyje sutelkus kompetencijų centrus ir dalį pirkimų procedūrų centralizavus, jų efektyvumas bei kontrolė taptų gerokai našesni. Savivaldoje dirbantys teisininkai, inžinieriai ir kitų sričių specialistai pirkimais gyvena kasdien, ir jiems įvykdyti pirkimo procedūras reikia gerokai mažiau laiko.
Šiuo metu likusios vienišos ir sąlyginai nekontroliuojamos nedidelės biudžetinės įstaigos naudojasi įstatymo landa, kai leidžiama supaprastintose viešųjų pirkimų taisyklėse įrašyti skirsnį, kad iki 10 000 Lt pirkimui užtenka pasiteirauti vieno tiekėjo ir įvykdyti pirkimą žodžiu, nepasitelkus nei pirkimo specifikacijos, nei kvalifikacinių reikalavimų. Nors įstatymo leidėjams atrodo, kad 10 000 Lt yra neverta dėmesio suma, tačiau mažoms biudžetinėms įstaigoms atveria kelią gyventi tiesiog susitarimų liūne, kai prekes ir paslaugas galima nusipirkti už tik dviems pusėms patrauklią kainą.
Ar pirkimų planas paviešintas, ar ataskaita paskelbta laiku ir panašios įstatyme numatytos prievolės lieka niekam neįdomios, nes Viešųjų pirkimų tarnyba yra tiesiog per maža, kad galėtų sukontroliuoti tokį kiekį mažųjų perkančiųjų organizacijų.
Kodėl Ukmergės savivaldybėje mažiau nei 9 proc. pirkimų yra skelbiami?
Ukmergės rajono savivaldybės administracija jau ne karta buvo kritikuota dėl vykdomų viešųjų pirkimų. 2010 metais atlikusi tyrimą, Viešųjų pirkimų tarnyba paskelbė, kad Ukmergės rajono savivaldybėje viešieji pirkimai vykdomi pastoviai pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą. Patikrinimo metu konstatuota, jog savivaldybė didžiąją dalį viešųjų pirkimų – 12 iš 19 – vykdė pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymą.
2014 metais Ukmergės rajono savivaldybė įvykdė 294 viešuosius pirkimus, iš jų 270 mažos vertės pirkimai. Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintose Supaprastintose viešųjų pirkimų taisyklėse numatyta, kad Žodžiu gali būti bendraujama kai pirkimas vykdomas apklausos būdu ir pirkimo sutarties vertė neviršija 10 000 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio) perkant prekes ir paslaugas ir 30 000 Lt (be pridėtinės vertės mokesčio) perkant darbus bei kitais atvejais.
Šia Viešųjų pirkimų „skyle“ ypač naudojasi Ukmergės rajono savivaldybė. Net 66 proc. (196 pirkimai) visų pirkimų buvo įvykdyta „žodžiu“. Kai vykdomas supaprastintas pirkimas žodžiu, lieka visiškai neaiškus paslaugos apibūdinimas ar funkciniai reikalavimai, t.y. nėra jokios pirkimo ir prekės ar paslaugos specifikacijos, neaišku kokiu pagrindu pasirinktas tiekėjas ir ar jo kaina tikrai mažiausia. Dažniausia dėl pirkimo dokumentų atsako tik pirkimą vykdęs specialistas (vienas žmogus).
Pagal viešai skelbiamus duomenis, Ukmergės rajono savivaldybės administracija 2014 metais viso labo 32 pirkimus įvykdė elektroninėmis priemonėmis per Centrinę viešųjų pirkimų sistemą, iš jų tik 24 pirkimai buvo skelbiami (t.y. mažiau nei 9 proc. visų pirkimų).
Daugiau 25 proc. visų Ukmergės rajono savivaldybės administracijos pirkimų įvykdyta neskelbiamų apklausų būdu. Dokumentų analizė parodė, kad savivaldybė vykdydama neskelbiamus pirkimus statybos montavimo ar remonto darbams dažniausiai apklausia dvi įmones, kurios priklauso tiems patiems savininkams. Tačiau, kai statybos darbų pirkimai yra viešai skelbiami, minėtos įmonės dažniausia lieka toli nuo mažiausią kainą pasiūliusių įmonių.
Savivaldybei 13 510 Lt bauda
Kad ne viskas Ukmergės savivaldybės pirkimuose yra gerai su viešaisiais pirkimais, byloja ir spaudoje neskelbtas 2014 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos apeliacinio teismo kolegijos nuosprendis, kuriuo buvo panaikintas Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Viešojo pirkimo komisijos sprendimas iš pirkimo (Ukmergės rajono Pabaisko pagrindinės mokyklos pastato modernizavimo rangos darbų, projektavimo ir projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimas) pašalinti įmonę, kuri pasiūlė mažiausią kainą.
Teismo kolegija įvertinusi perkančiosios organizacijos pažeidimo svarbą, sutarties vertę, skyrė Ukmergės rajono savivaldybės administracijai 13 510 Lt baudą, mokėtiną valstybės naudai, kuri bus sumokėta iš visų mokesčių mokėtojų pinigų. Taip pat savivaldybė privalės padengti 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ar sulauksime asmeninės politikų atsakomybės?
Nors kadencijos ir keičia vietos savivaldoje esančius politikus, tačiau, kaip jau tapo įprasta, Viešuosius pirkimus Ukmergėje kuruoti atitenka vis tai pačiai politinei jėgai. Ir nors prieš rinkimus daugelis politikų žada skaidresnius viešuosius pirkimus, tačiau realybė rodo visai ką kitą. Pažeidimai ir paslapčių šydas vis labiau jaučiamas savivaldoje. Teliekia patiems užduoti retorinį klausimą: „Ar sulauksime tos dienos, kai politikai prisiims asmeninę – politinę atsakomybę už brangiai kainuojančius sprendimus?“