Jis – kūno plastikos ir šokių mokytojas bei treneris, o tarp jo mokinių – žymiausių pasaulio universitetų studentai. Šokių draugai jam davė vardą „Žvaigždė“, o kurtieji vadina jį gestu, kuris reiškia „Aš tave myliu“. Andrejus Dragunovas, vaikinas iš Sankt Peterburgo, stengiasi pateisinti šį vardą ir viso pasaulio piliečius kviečia į savęs ir kitokių atradimų kelionę.
Varžytis su girdinčiais
Kai vaikinui buvo 15, jis žaidė futbolą ir organizavo roboto šokių pasirodymus diskotekose. Vėliau sportas tarsi savaime atkrito, o šokio ir vaidybos šou darėsi vis sumanesni. Iš pradžių idėjų šaltinis buvo internetas, o vėliau į priekį vedė vaizduotė ir smalsumas. Draugai jį gyrė, bet kartais lyg tarp kitko prasitardavo: „Tu – puikus, bet atsidurtum tarp girdinčių ir baigtųsi lyderystė...“
„Iš tikrųjų – kodėl nepabandžius?“ – nusprendė Andrejus. Leidosi į feisbuko platybes ir netrukus rado dominantį pasiūlymą. Vienas vaikinukas kvietė burtis hiphopo gerbėjus. Jie jau buvo du. Netrukus atsiliepė dar trys entuziastai, kiek vėliau dar trys. Šie skaičiai tuo metu neturėjo jokios reikšmės. Tačiau kai grupė pradėjo garsėti ir skinti pergales, žurnalistai ėmė mygti: kaip jūsų grupę pristatyti? Ir tada vaikinukai prisiminė: iš pradžių buvo vienas, paskui penki, paskui visi aštuoni. Taip gimė „158 komanda“.
Vis dėlto iki pergalių buvo bent pora metų juodo darbo. „Bepigu sužibėti vienam, – sako Andrejus. – Tuomet viskas priklauso tik nuo tavęs. O štai sustyguoti aštuonių šokėjų pasirodymą, sinchronizuoti veiksmus, iš nepaprastu greičiu judančių kūnų kurti vaizdinį – visai kas kita.“ Nenuostabu, kad kartais šokėjų nuomonės išsiskirdavo, buvo ir pykčių, nesutarimų. Aistra šokti nugalėjo, o pastangos pagaliau atsipirko. Pirmiausia grupė atsidūrė tarp lyderių Sankt Peterburge, vėliau laimėjo Rusijoje, galų gale puikiai pasirodė Europoje.
Tarp 95 šalių – visada pirmajame dešimtuke
Netrukus „158 komanda“ pelnė teisę dalyvauti tarptautiniame hiphopo konkurse JAV. „Hiphopas – tai plataus žanro šokiai, susidedantys iš hiphopo, breiko, locking, poping, waacking, krump, triking ir kitų šokių elementų. Konkursuose vertinama stilių sintezė, artistiškumas, techniniai sprendimai ir šokiu vaizduojama idėja. Bus paprasčiau suprasti, – sako A. Dragunovas, – jei pasakysiu, kad šokti hiphopą yra tas pats, kas atlikti akrobatinius triukus, šokti ant ledo ir į vandenį vienu metu. Reikalingas greitis, sudėtingų technikų valdymas, jėga, lankstumas ir reakcija.“
2015-aisiais iškovota 4-oji vieta – kol kas aukščiausias laiptelis, ant kurio stovėjo „158 komanda“. O žemiausia – 8-oji – teko 2013 metais, kai pirmąkart dalyvavo tarptautiniame konkurse JAV, ir šiais, 2018-aisiais. Likimo ironija, kad dėl tarptautinių įsipareigojimų šiais metais pats Andrejus pirmąkart konkurse nedalyvavo. „Mano draugai, įgyvendindami techninius sprendimus, padarė klaidų ir neteko daug balų“, – kremtasi jis.
Pasak Andrejaus, šiandienines pasaulio hiphopo madas diktuoja Australija, Naujoji Zelandija, JAV, Rusija, Kanada, Meksika, Olandija, Prancūzija, Vokietija. Džiaugiasi, kad šiame devintuke yra ir jo šalis.
Kolekcijoje – 350 „paveikslų“
Mūsų pašnekovas negali įvardyti, kada tai prasidėjo, tik atsimena, kad jo plaštakos kiekvieną laisvą valandėlę šoko ir šoka, tarsi nepriklausomos nuo jo. „Parodyk, kaip tu ten sudėlioji „akį“? O kas čia – „saulė“?! Pamokyk ir mane“, – seniai prašo bičiuliai. Kartą šokio draugams parodė iš pirštų išlankstytą žvaigždę, kitądien atvykusį į treniruotę jie jį pašaukė būtent šiuo vardu ir nuo tada taip jį vadina.
Iš pradžių manipuliacija per narelį nykščiu, ir šis užima neįtikimą poziciją kitų pirštų atžvilgiu. Paskui dar keli abrakadabra kitais pirštais ir galų gale plaštakos supuola į dangaus kūno – žvaigždės – formą. Pirštai išsilaksto ir vėl susibėga į dar vieną figūrą. Statiškus kūrinius keičia dinamiški (pavyzdžiui, banga), o šiuos vėl statiški. Visus 350 jo rankomis kuriamų „paveikslų“ nupasakoti nėra laiko, bet iš šalies atrodo, kad Andrejus, pradėjęs plaštakų šokį, nebegali sustoti.
Kadaise internete jis aptiko vieno amerikiečio sukurtą sąnarių mankštą rankoms. Sujungė ją su savo bandymais ir naudojo pertraukėlėms tarp treniruočių užpildyti. Tačiau kartą pats save subarė: užteks mėgdžioti. Negi negaliu sukurti ko nors savo?
Andrejui sekėsi, ir tokių rankomis kuriamų triukų-paveikslų jo kolekcijoje vis daugėjo. Pradėjo rengti pasirodymus, atsirado gerbėjų. Šiandien tai ne tik jo aistra, bet iš dalies ir pragyvenimo šaltinis. Neįgaliųjų integracijos architektūroje tema Sankt Peterburge organizuotame „TEDx“ renginyje jis pirštais parodė skirtingų markių automobilių vaizdinius, pelnė finansavimą. Yra filmavęsis reklamoje Olandijoje, kur vien pirštų judesiais atskleidė idėjos esmę. Todėl Andrejus visiems rekomenduoja: sukurkite savo – tai teikia pasitenkinimą ir dažnai garantuoja finansinę nepriklausomybę.
Rankų triukus, šokius A. Dragunovas ne kartą demonstravo Rusijos ir Ukrainos televizijų talentų šou. Ir čia jam neblogai sekėsi, bet pergales jis vertina santūriai. „Niekada negali žinoti, kada suveikia gailesčio, užuojautos dėl negalios motyvas, – žvelgdamas tiesiai į akis sako Andrejus. – Visai kitaip – komandoje. Čia dėl vieno neįgaliojo visai grupei išimčių niekas netaiko.“
Atsitiktinės sėkmės nebūna
Andrejaus rankų kompozicijos jam pelnė šlovę, o jo komandai – mažiausiai dvi keliones į JAV, pragyvenimą ir viešbutį. Sakysite, nerealu?
Kai šokių partneriams nepavyko rasti rėmėjų ir į paieškas leidosi mūsų pašnekovas, taip pat nesitikėjo ypatingos sėkmės. Bet nepabandysi – nesužinosi. Iš pradžių buvo keista, kai paskirta susitikimo trukmė būdavo pratęsiama, pusvalandis virsdavo valanda, o dažnai ir dviem. Ant stalo atsirasdavo arbatos, užsimegzdavo dialogas. Dar vėliau – atsakomieji verslininkų vizitai pasirodymuose, po kurių „158 komandos“ sąskaita pasipildydavo įnašu.
„Kartą atlikdamas triuką nesėkmingai nusileidau ir susižeidžiau pirštą. Labai neskaudėjo, tad ir pamiršau. Tik kai draugą mokiau rankų figūrų, jis atkreipė dėmesį, kad vienas pirštas nelygiuoja. Sutrikau. Rankos – mano turtas. Iš karto nuėjau pas chirurgą ir išėjau dviem mėnesiams sugipsuotu pirštu. Kai jį nuėmė, pasakė: „Nutraukei sausgyslę, pirštas jau niekada nebus toks, koks buvo“, – prisimena pašnekovas. Andrejus sutelkė valią. Po keturių mėnesių dar kartą pasirodė gydytojui. Specialistas išpūtė akis: negali būti! Sužeistas pirštas atsistatė.
Jei mažą kamuoliuką bandysi įmesti į skylutę sienoje, garantuotai nepavyks. Nepasiseks dar daugybę kartų. Ir net kai pirmąkart pataikysi, tai dar nebus sėkmė. Tik kai po tūkstančių bandymų kamuoliukas lyg užkerėtas kris ir kris į skylę, reikš, jog įgūdis susiformavo – tai jis, prisipažįsta, nuolat kartoja savo mokiniams ir kurtiesiems draugams, kurie mano, kad negalia juos apribojo. Žmoguje slypi neįtikėtinos galios. Sujungus jas su kantrybe, darbštumu ir atsidavimu bei aistra, gali gimti neįtikėtini dalykai – tai savo pavyzdžiu rodo Andrejus.
Trenerio darbas – perprogramuoti kūną
Pasak pašnekovo, į Harvardo ir Bostono universitetus kasmet priimama tik 4 proc. visų norinčiųjų, ten studijuoja pasaulio perspektyviausieji. Tarp kitų laimingųjų ten dirbti kūno lavinimo ir šokių treneriu pakviestas ir A. Dragunovas. Turbūt net ir didžiausias skeptikas sunkiai patikės, kad tokia sėkmė – tik dėl Andrejaus negalios.
Andrejaus vedama repeticija atrodo taip, tarsi karvedys į lemiamą mūšį vestų kariauną. „Iš pradžių „paklusnumo“ mokome kiekvieną raumenį, paskui jų „veiklas“ sujungiame, galų gale pasitelkiam muziką“, – ramiai dėsto Andrejus, tarsi mokyti girdinčius negirdėti taip lengva.
A. Dragunovo mokiniai dviejuose kontinentuose – judantys neįgaliojo rateliuose, aklieji ir kurtieji – su tokiu pat atsidavimu diegia kitiems naujų galimybių ir saviraiškos įgūdžius. „Tarp neįgaliųjų – daugybė verslininkų, milijonierių ir įvairių organizacijų prezidentų. Patikėkite, aš jų nemažai sutikau“, – sako Andrejus.
JAV, Kanada, Malta, Norvegija, Anglija, Ispanija, Italija, Slovakija, Slovėnija, Austrija, Lietuva – tai vien 2018 metų A. Dragunovo kelionių maršrutai. Kai kuriose šalyse jis šiemet spėjo pabūti jau po kelis kartus.
Žmogiškųjų santykių ambasadorius „Aš tave myliu“
Vis dėlto būti pasaulio piliečiu Andrejus ketina ne amžinai. Jis nori grįžti pas komandos draugus ir dar kartą šturmuoti hiphopo pjedestalą. Vis dažniau susimąsto ir apie šeimos kūrimą – šioje „scenoje“, pripažįsta, viskas klostosi ne taip sėkmingai. Bene didžiausi kaltininkai – jo kurtieji tėvai, visą gyvenimą tobulos poros ir šeimos pavyzdys trims savo vaikams. Abu yra itin tikintys, o jų tikėjimai skirtingi. Jungti skirtybes ir puoselėti jų darną – neabejotinai iš tėvų perimta stiprybė. Ir dar moralinės normos, kurios neleidžia paslysti ir ant populiarumo „žievelės“.
Visą savo sąmoningą gyvenimą Andrejus skiria ne tik kūrybai, bet ir nelygybei bei diskriminacijai įveikti, ir mano, kad net pralaimėjęs iš dalies laimi. Štai jo pirmoji mergina jį kviesdavosi į girdinčiųjų vakarėlius, kuriuos labai mėgo. Jie buvo artimi, bet ji visada demonstravo klausos pranašumą. Kartą jis ją pakvietė atsakomojo vizito. Kai ji pradėjo nuobodžiauti, Andrejus priėjęs pasiteiravo: „Taip visiems smagu, o tu nesilinksmini. Gal nesusikalbi? Štai aš su tavo draugais bendrauju savo netobula rusų kalba, stengiuosi pritapti. O tu juk niekada nebandei mokytis mano kalbos. Jei aš tau svarbus, negi negalėjai dėl manęs pasistengti?“ Tas vakaras, prisipažįsta, tapo jų atsisveikinimo pradžia.
Vėliau atėjo ir tikra meilė. „Deja, pridarėme klaidų ir išsiskyrėme, – apgailestauja vyras. – Ketiname pabandyti dar kartą“. Prisipažįsta, kad jiedu su kurčiąja drauge labai sunkiai, bet bando gaivinti santykius.
Šiuo metu jam svarbiausia – tirpdyti žmogiškųjų santykių ledus. Jam patinka prisistatyti vardu „Aš tave myliu“, intriguoti, sudominti, pamokyti pagrindinių gestų, paskui atsitraukti ir stebėti, kaip jaukas suveikia ir kaip naujieji pažįstami patys imasi iniciatyvos megzti pažintį.
Iš Lietuvos Andrejus išskrido į Austriją, vėliau laukė skrydžiai į Suomiją, Izraelį, baigiantis metams nusileis Portugalijoje. Ten sutiks Naujuosius ir praleis 2019-ųjų pradžią.
Straipsnio autorius: Remigijus Samuilevičius
