Andalūzija – daugiausia gyventojų turintis ir antras pagal dydį iš septyniolikos Ispanijos regionų. Važiuoji pailsėti prie jūros, o drauge pamatai Seviliją, Kordobą, Granadą, koridą, fiestą ir flamenką. O saulės – kiek tik širdis geidžia!
Saulės krantas – nesibaigiantis kurortas
Viduržemio jūros pakrantė Andalūzijoje vadinasi Saulės krantu (tai yra Costa del Sol). Saulė čia šviečia visus metus. Tačiau, o tai ypač džiugina, čia nėra kankinančios kaitros, ją išvaiko žvalumo teikiantys Atlanto vėjai.
Kai važiuoji išilgai jūros, atrodo, kad Saulės krantas – vienas beveik nesibaigiantis kurortinis miestas. Tačiau iš tiesų pakrantės miestelių yra daug: Malaga, Toremolinosas, Benalmadena, Marbėja, Estepona. Jie įsikūrę taip arti vienas kito, kad sunku pastebėti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.
Visi šie miesteliai tokie mieli! Kad namai šviestų baltumu, jie dažomi net du kartus per metus. Siaurutės gatvės grįstos plytelėmis. Ankstyvą rytą andalūzietės šeimininkės ima plauti gatves priešais savo namus. Visur – ant palangių, balkonuose, ant sienų ir kiemeliuose akis traukia vazonėliuose žydinčios pelargonijos. Apsigyvenęs tokiame miestelyje, greitai iš veidų atpažįsti pusę jo gyventojų, šypsaisi susitikęs, o netrukus ir jie ima bičiuliškai klausinėti: „Kaip sekasi? Ar viskas gerai?“
Vietinis gyvenimas teka miestelio gilumoje, o „pirmoji linija“ prie jūros yra skirta tik kurortiniams reikalams. Pakrantėje stovi daugiaaukščiai viešbučiai. Ypač garsi savo viešbučiais ir vilomis Marbėja. Ją itin pamėgęs pasaulio elitas. Čia galima pamatyti ir Saudo Arabijos karaliaus rezidenciją, arabų šeichų, garsių politikų, Holivudo žvaigždžių vilas.
Visai neseniai įkandin Vakarų Europos ir Artimųjų Rytų milijonierių į Marbėją patraukė ir rusų turtuoliai. Tai įnešė naujų vėjų į gana ramų, todėl gal kiek apsnūdusį, vietinį gyvenimą ir pagimdė nemažai gandų. Pavyzdžiui, visi įsitikinę, kad neseniai čia „nuleido inkarą“ Marbėjos mero draugas, Maskvos meras Jurijus Lužkovas.
Marbėjoje viskas nepaprasta. Aukščiausios europietiškos klasės restoranai, geriausių firmų parduotuvės. Gatvėse – gausybė ferarių ir jaguarų. Garsiajame jachtų uoste Puerto Banus tarsi hareme nuobodžiauja gražuoliai laivai. Viešbučiai – tik penkių ir keturių žvaigždučių. Tiesa, čia net patys ištaigingiausi viešbučiai nuosavų paplūdimių neturi, nebent tik atskiras vietas bendruose pliažuose. Tačiau paplūdimiai, nors ir visuomeniniai, – geri, smėlėti, švarūs. Daugelyje jų plaikstosi mėlynos Europos Sąjungos vėliavos (tai – puikios kokybės ženklas).
Vietiniai švenčia kiekvieną dieną
Užeigos andalūziečiams – antrieji namai. Tūkstančiai žmonių, įskaitant vaikus ir neįgaliuosius vežimėliuose, vaikštinėja gatvėmis, traukia iš restorano į barą, iš baro – į kavinę, iš kavinės – atgal į restoraną. Be perstojo valgo, geria, neįtikėtinai garsiai šneka ir juokiasi, kartais dainuoja ir šoka. Ne todėl, kad jiems pirmame restorane nepatiktų, tiesiog klajoti iš vienos užeigos į kitą yra tradicija. Per vakarą apeinama gera dešimtis pasilinksminimo įstaigų (valgyti jose pageidaujama stovint), kiekvienoje užsisakoma po kokį vieną patiekalą ir po taurę vyno.
Andalūziška virtuvė – sudėtinė gyvenimo džiaugsmo dalis. „Pomidorai, agurkai, žalieji pipirai, svogūnai, truputis česnako, druskos, acto, džiūvėsių ir vandens. Visa paslaptis – proporcijose“, – sakė Pepa iš Almodovaro filmo „Moterys ties nervinio išsekimo riba“, ir visas pasaulis puolė ragauti gaspačio.
Andalūziška gastronomija tokia pat paprasta ir miela, kaip gaspačis: kepta žuvis ir jūrų gėrybės, andalūziškas omletas su bulvėmis, alyvuogės (tikros – standžios, aromatingos ir truputį aitrokos) ir daugybė kitų užkandžių. Turistų žvilgsnį itin traukia virš kiekvieno baro kabantys jamones. Šitaip vadinami sudėtingu būdu rūkyti kiaulės kumpiai. Barmenas jums pridroš visą lėkštę ir paduos su džiūvėsėliais, užteptais česnakų ir pomidorų pasta. Visur aptiksi ir garsių saldžiųjų Malagos vynų, ir neįtikėtino skanumo chereso iš to paties pavadinimo andalūziško miesto.
O šventė, kuri būna ne kasdien, – tai fiesta. Ištisą savaitę niekas nedirba, o tik puošiasi, dalyvauja iškilmingose eitynėse, linksminasi, pramogauja ir dėkoja Dievui už tai, kad jis jiems visa tai dovanoja, nes dauguma švenčių Ispanijoje – religinės. Bet ir be religijos švęsti preteksto pakanka: mugės, festivaliai, karnavalai, korida ir flamenkas. Flamenkas, beje, ir gimė Andalūzijoje, susimaišius arabiškajai ir čigoniškajai kultūroms. Šiame mene svarbiausia ne šokis, kaip mums atrodo, o muzika ir žodžiai.
Andalūzijoje gimė ir korida, į kurią ispanai išsirengia kaip į šventę, kaip į operos ir baleto teatrą. Seniausia arena – andalūziškame Rondos mieste (netoli nuo Marbėjos). Kovos su jaučiais čia organizuojamos ištisus metus, be žiemos pertraukos. Tiesa, pastaruoju metu vis daugėja šios pramogos priešininkų, kai kur Ispanijoje korida jau uždrausta.
Ryškiausi miestai
Aplankyti Andalūzijos miestus tiesiog privalu. Jų istorijose tiek daug visko primaišyta: čia ir viduramžių Europa, ir antika, ir Artimieji Rytai, ir Afrika. O tinkamas klimatas viską padėjo išsaugoti. Neįdomių miestų čia nėra, bet patys ryškiausi – Sevilija, Kordoba, Granada. Pačiame Costa del Sol centre įsikūrusi Malaga, nuo kurios gal ir vertėtų pradėti ekskursijas. Tai didelis (600 tūkst. gyventojų) ir labai senas (finikiečių gyvenvietė čia egzistavo dar iki mūsų eros) miestas. Dvi pagrindinės miesto įžymybės įsikūrusios ant kalvos – tai tvirtovė ir Alkasabos rūmai (ši mauritaniečių dinastija valdė XIII–XVIII a.). Nuo čia atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą, uostą, koridos areną bei į romėnų paliktus griuvėsius ir pačią Malagą. Čia pat galima už nedidelį mokestį pro specialų žiūroną žvelgti į Afriką.
Informacija turistams
Kada vykti į Andalūziją. Bet kuriuo metų laiku, nors žiemą čia kartais lyja. Pavasarį viskas pražysta, ir galva ima svaigti nuo apelsinmedžių aromato. Gegužis–spalis – koridos ir flamenko sezonas. Ruduo – derliaus nuėmimo ir jauno vyno metas. Viduržemio jūra prie Costa del Sol krantų rami, birželį–rugsėjį vanduo įšyla iki 22–25 laipsnių.
Viešbučiai Andalūzijoje – bet kokiam skoniui ir bet kokiai kišenei. Keliaujant po kraštą galima apsistoti valstybinio viešbučių tinklo „Parador“ numeriuose. Tai – nestandartiniai viešbučiai, paprastai įsikūrę istoriniuose pastatuose, pilyse, vilose. Ir gana nebrangūs.
Automobilių nuomos kaina priklauso nuo mašinos klasės. Miestuose susiduriama su parkavimo problema, taigi geriau išsinuomoti mažesnę mašiną. Būkite pasirengę sudėtingiems maršrutams ir itin drąsia vietos gyventojų vairavimo maniera. Beje, Andalūzijos visuomeninis transportas – traukiniai ir autobusai – tiesiog puikus.
Būtinai aplankykite jau minėtus istorinius miestus ir kitas dėmesio vertas vietoves, pavyzdžiui, antikinę Italiką arba kaimą, kuriame gimė garsus andalūziečių poetas Frederikas Garsia Lorka (netoli nuo Granados), arba „žemės miestą“, kuriame iki šiol gyvenama urvuose įrengtuose butuose.
Planuodami savo maršrutus neužmirškite apie pokaičio laiką: maždaug nuo 13 iki 16 val. parduotuvės, bankai ir kitos įstaigos uždarytos. Čia jau nieko nepakeisi: popiečio poilsis ir fiesta – svarbiausi dalykai Andalūzijoje.
Asta Bendoraitė
