Sausos informacinės eilutės paskelbė: „Seimas pirmadienį nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Atominės elektrinės įstatymo, kuriuo buvo įsteigta nacionalinio investuotojo bendrovė „Leo LT“, atitikties Konstitucijai“.
Šio kreipimosi esmė – įstatymo 10 straipsnio nuostatos, kuriomis: 1) įvardijamas nacionalinio investuotojo veiklos tikslas – siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams; 2) pavedama nacionaliniam investuotojui valdyti pagrindinę Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos dalį – elektros energijos perdavimo ir skirstomuosius tinklus, įgyvendinti naujos atominės elektrinės statybos projektą, statyti energetikos jungtis su Lenkija ir Švedija, 3) Vyriausybei suteikiama teisė be konkurso ir sąžiningos konkurencijos „derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl nacionalinio investuotojo steigimo“. Kreipimosi autoriai suabejojo dėl visų šių nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl kreipėsi į Konstitucinį Teismą.
Tačiau greta Konstitucijos kiekvienas įstatymas turi atitikti Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymą, yra ir toks. Jo 5 straipsnyje tiesiai sakoma, kad „Teisės aktas privalo atitikti šiame įstatyme nustatytus formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus“. Kaip reikalai su ta kalba mūsų Atominiame įstatyme? Deja, labai blogi. Per nepamatuotą skubą jis tapo paminklu ne tik mūsų politiniam azartui, bet ir įstatymo pažeidimui. Pažvelkime be jokio nervinio šurmulio į Atominio įstatymo gramatiką.
8 straipsnio 4 dalies 1 punkte sakoma: „Įgyvendindamos šio straipsnio 3 dalyje numatytą strateginį tikslą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir valstybės institucijos, priimdamos nutarimus ir sprendimus bei sudarydamos susitarimus, taip pat valstybės akcijų valdytojai, priimdami sprendimus, sudarydami susitarimus ir įgyvendindami valstybei nuosavybės teise priklausančių nacionalinio investuotojo ar jo teisių perėmėjo bendrovėje, taip pat šių bendrovių įsteigtose dukterinėse bendrovėse akcininkų teises, užtikrina, kad: 1) nacionalinis investuotojas, siekdamas savo veiklos tikslo (socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams), efektyviai įgyvendintų pagrindinį Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemos uždavinį – neribotą laiką, nepriklausomai, saugiai, patikimai aprūpinti Lietuvos vartotojus elektros energija.“
Nepajėgsiantiems perskaityti šio beveik 100 žodžių sakinio, parašysiu trumpiau: Vyriausybė, įgyvendindama strateginį tikslą, taip pat įgyvendindama akcininkų teises, dar užtikrina, kad nacionalinis investuotojas įgyvendintų energetikos uždavinį. Ar ne per daug tų įgyvendinimų visoms gyvenimo sritims viename sakinyje, kaip ten su Įstatymų rengimo įstatymo 12 straipsnyje paminėtomis būtinomis bendrinės lietuvių kalbos normomis?
Dar įdomesnis faktas, kad nacionalinio investuotojo veiklos tikslas parašytas skliaustuose. Juose pagal mūsų gramatikos išaiškinimus rašomi „įterptiniai sakiniai ar žodžiai, kurie reiškia pašalines, tarsi probėgomis pasakytas pastabas“.Argi čia tokia nereikšminga pastaba? Tokia rašyba nesuprantama ir dėl to, kad būtent dėl to tikslo įvardijimo buvo užviręs vos ne pagrindinis visuomenės įniršis. Kita įdomybė: „Vyriausybė užtikrina, kad investuotojas įgyvendintų“. Kaip galima ką nors užtikrinti, vartojant tariamąją nuosaką? Juk tokia nuosaka apibrėžiamas tik tariamas, pageidaujamas, nerealus hipotetinis veiksmas... O gal tokio tikslo ir siekiama?
Įdomios gramatikos rasime ir šio straipsnio dalies antrajame punkte, kur ta pati mūsų Vyriausybė užtikrina, kad „nacionalinio investuotojo ir jo dukterinių įmonių veikla būtų organizuojama taip, kad ji atitiktų Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus bei geriausią Europos Sąjungos valstybių elektros energetikos bendrovių verslo praktiką“. Ne tiesiog, kad atitiktų, bet tik „būtų organizuojama taip, kad atitiktų“. Vadinasi, galima bus teisintis: organizavome teisingai, bet kažkodėl neatitiko. Toks Vyriausybės užtikrinimas – visiška abstrakcija.
Trečiajame šios dalies punkte Vyriausybė užtikrina, kad „nacionalinėje energetikos strategijoje numatyti strateginiai objektai – naujoji atominė elektrinė, elektros perdavimo jungtys į Lenkijos Respubliką ir Švedijos Karalystę... – būtų realizuoti neatidėliojant“. Taip ir parašyta – „realizuoti“. Tai jau įstatymo pažeidimas, nes Įstatymų rengimo tvarkos įstatymo 12 straipsnyje pažymėta, kad „tarptautiniai žodžiai vartojami tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų“. Todėl nesuprantama, kodėl nerašoma „pastatyti atominę elektrinę“, „nutiesti jungtis“, o „realizuoti“, gal kad įstatyme atsirastų daugiau painiavos? Beje, viena iš žodžio „realizuoti“ reikšmių – turtą paversti pinigais…
Ketvirtajame, penktajame ir šeštajame punktuose Vyriausybė „užtikrina, kad naujos atominės elektrinės ir elektros perdavimo jungčių į Švedijos Karalystę bei Lenkijos Respubliką techniniai sprendimai ir parametrai būtų parinkti taip, kad pagrindinė dalis atominei elektrinei reikalingų galios rezervų būtų gaunama iš Europos Sąjungos valstybių“, kad „energetikos sistema būtų parengta neatidėliotinam prisijungimui prie UCTE sistemos“, kad „naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo bendrovės kapitale dalyvaujant Lietuvos ir užsienio investuotojams būtų apsaugoti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir valstybės esminiai interesai, o pasirenkant atominės elektrinės projekto įgyvendinimo dalyvius būtų taikomi europinės bei transatlantinės integracijos kriterijai.“
Ištisiniai gramatikos riktai, nes tie užtikrinimai, vartojant tariamąją nuosaką, nieko verti. Niekas nieko negali užtikrinti vartodamas žodelius „kad būtų“ (nebent ponas Dievas...). Tačiau ši gramatikos abėcėlė įstatymo rengėjams tarsi gūdus miškas.
Šalia gramatikos šlubuoja ir aritmetika
O dabar ne apie gramatiką, bet aritmetiką. Atominės elektrinės įstatymo 8, 10, 11, 20 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatyme (priimtame 2008 02 01) sakoma, kad ankstesnio Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnis papildomas 7 ir 8 dalimis. Toks papildymas reikštų, kad Atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnyje 7 straipsnio nėra. Betgi tame straipsnyje 7 dalis jau buvo! Sunku net patikėti, kad pateikdami pataisas taip apsižioplinti galėjo ne tik Seimo narė Birutė Vėsaitė, bet ir visas Seimo Ekonomikos komitetas bei plenariniame posėdyje dalyvavę Seimo nariai, nepastebėję šios juridinės klastotės.
Tokiu būdu iškilo visai rimta juridinė problema: kaip sujungti straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą su senuoju Atominės elektrinės įstatymu, ką daryti su 10 straipsnio dviem septintomis dalimis? Seimo raštininkai drąsiai priėmė sprendimą: priimto naujojo įstatymo septintąją dalį be jokio įstatyminio pagrindimo kaip niekur nieko pavadino aštuntąja, o aštuntąją – devintąja dalimi. Tačiau ne vienas teisininkas galėtų siūlyti kitokį sprendimą: išmesti senojo įstatymo septintą dalį ir vietoje jos įdėti naujojo įstatymo septintą dalį. Žodžiu, Seimo pastangomis suprogramuotas teisinis kazusas, interpretacijos abrakadabra.
Ir tai ne tik abrakadabra, bet ir dar vienas Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo pažeidimas. Penktame šio įstatymo straipsnyje sakoma, kad „teisės aktas turi atitikti Lietuvos Respublikos Konstituciją, taip pat kitus galiojančius teisės aktus“, o 10 straipsnyje „tekste neturi būti nereikalingų arba netaisyklingų žodžių, žodžių junginių, pastabų ir dviprasmybių“. Pirmuoju atveju naujasis įstatymas neatitinka taisomojo senojo, nes naujoji 10 straipsnio 7 dalis „lipa ant galvos“ nepanaikintai senojo įstatymo 10 straipsnio 7 daliai. O galvosūkis – kaip sugrūsti dvi 10 straipsnio 7 dalis į vieną įstatymo lentyną – kaip tik ir yra neišsprendžiama dviprasmybė.
Išvada paprasta. Tokio įstatymo negalima palikti, nes juo remiantis jau prasideda tolesni poįstatyminių aktų kūrimo darbai. Rimtesniems teisininkams atkreipus dėmesį į šią skandalingą teisėkūrą, gali prasidėti ilgi teisiniai ginčai dėl įstatymo teisėtumo. O tuomet ar tik nesugrius visa atominė konstrukcija?
