Praėjusią savaitę Žinių ekonomikos forumas (ŽEF) pranešė kartu su Tarptautiniu verslo ir ekonomikos tyrimų centru (CIBER) steigiantis Tarptautinę žinių ekonomikos mokyklą - t.y. per metus surengsiantis penkis seminarus, kuriems vadovaus žinomų pasaulinio garso universitetų profesoriai.
Pristatydamas iniciatyvą CIBER tarybos narys Arūnas Starkus daugiau nei pesimistiškai kalbėjo apie Lietuvos universitetuose suteikiamą išsilavinimą ir apie žinių ekonomikos supratimą šalyje. “Daugumos mūsų verslininkų išsilavinimas, deja, lietuviškas”, - akcentavo jis, tikindamas, kad tarptautinė mokykla turėsianti “atverti akis” verslininkams ir studentams doktorantams, kurie nemokamai galės lankyti seminarus.
A. Starkus įsitikinęs, kad Lietuvos universitetų dėstytojai beveik nenutuokia, kas yra žinių ekonomika. “Tai rodo faktai, - kalbėjo jis. - Tik 3-4 iš 100 disertacijų skirtos žinių ekonomikai, universitetuose nėra nė vieno privalomo kurso apie tai, tik vienas pasirenkamas Vilniaus universiteto (VU) Kauno humanitariniame fakultete”. Vis dėlto šie žodžiai verčia abejoti. Esu studentė, žinau, kad mano dėstytojai geriau už mane supranta, kas yra žinių ekonomika. Be to, bent jau VU Komunikacijos fakultete yra privalomas kursas “Žinių ekonomikos teorija”, - manau, kad tokių privalomų kursų turėtų būti ir daugiau. Tiesa, dėstytojams kartais sunku atsakyti į studentų klausimą, ar akmens amžiaus “įmonė”, sukūrusi ratą ir šias - naujas - žinias panaudojusi, gali būti laikoma žinių ekonomikos įmone ar ne.
Priėjome dar vieną pastabą, kurią norėjau paminėti. ŽEF tarybos pirmininkas Darius Masionis minėjo: “Esama Lietuvos žinių ekonomikos padėtis nėra patenkinama, palyginti su Europos Sąjunga ir bendru pasaulio lygiu. 2001 m. duomenimis, Lietuvos žinių ekonomikos įmonių sukuriamas BVP buvo tik 6 proc., o ES valstybių vidurkis - 24 proc.”. Kaip paaiškėjo, žinių ekonomikos įmonėmis Lietuvoje laikomos tik penkių sričių bendrovės: biotechnologijų ir farmacijos, lazerių, IT, telekomunikacijų ir elektronikos. O žinių ekonomikos įmonės paprastai apibūdinamos kaip tos, kurios sukuria ir panaudoja naujas žinias savo versle. Tad sūriams nekuriami nauji, originalūs receptai? Drabužių ar baldų dizaineriai Lietuvoje nesukuria naujų žinių, kaip susiūti ar sukalti, ir taip nedidina savo efektyvumo?
CIBER tarybos narys sako, kad ne. Ir kad tie 6 proc. taip pat yra pernelyg geras skaičius, neatspindintis prastesnės realios situacijos. Nors A. Starkus pripažįsta, kad nėra vieningos ir tikslios skaičiavimo metodikos, kuria būtų galima nustatyti realiai Lietuvos žinių ekonomikos įmonių sukuriamą BVP dalį, jis mano, kad yra blogiau, nei dabar rodo pesimistiniai skaičiai.
Neigiama informacija apie Lietuvą, paprastai skleidžiama pačių lietuvių, dažnai pasiekia tarptautinius ir lietuviškus informacijos šaltinius. Kad ir “Financial Times”, pernai paskelbęs, kad Lietuvoje interneto vartotojų skaičius siekia vos 7 proc. gyventojų, nors tuo metu tyrimai rodė jį esant apie 20 proc., ir pan. Bet šiuo atveju pesimizmas paskatino teigiamus veiksmus - ŽEF nepagailėjo iš įvairių šaltinių surinktos apie 60 tūkst. litų sumos ir bendravimo su Stokholmo, Berklio, Alborgo ir kitų universitetų profesoriais, kurie atvyks skaityti paskaitų universitetų doktorantams ir verslo įmonių atstovams.
