Moteris sako, jog šiuo metu būti vizažiste yra madinga. Klesti begalės mokyklų, akademijų, kurios per aštuonias savaites skelbia galinčios išmokyti šio meno, tačiau tokios mokyklos, jos manymu, griauna tikro vizažisto įvaizdį. Būtent todėl prieš porą mėnesių Ana su kolege pradėjo internetinį projektą „MUD“, skirtą besidomintiems vizažu, kuriame jau vyksta karštos diskusijos.
Moteris sako, kad pagrindinis jos tikslas – suteikti informaciją, kas yra gera ir kokybiška vizažisto paslauga ir padėti tikrai talentingiems žmonėms eiti profesionalaus vizažisto profesijos link.
Vizažisto profesija – ne tik gražios spalvos ir įdomūs žmonės
„Šį įvaizdį, kad vizažistės darbas yra vakarėliai, grožis ir fotosesijos sukūrėme mes pačios. Taip, tai yra nuostabus darbas ir aš pati sakau, kad nedirbu nei vieną dieną, nes mylių tai, ką darau. Tačiau tam, kad galėtum sakyti, jog esi profesionalus vizažistas tikrai neužtenka keletą mėnesių vakarais palankyti kažkokių kursų.
„MUD“ puslapyje dėstau labai kategorišką poziciją apie vizažo sferą, apie mitą, kad šiandien į šią profesiją gali ateiti bet kas, kad gali per keletą mėnesių nusipirkti sau sėkmę. Kalbu apie tai, kaip tariamos vizažistės, išmokusios vieną makiažą, taiko jį visokio tipo, amžiaus, profilio moterims. Kai kurios tai daro net nesuprasdamos, kad kažkas yra blogai, nes taip jas išmokė“, – teigia Ana Procenko. Pasak moters, tai yra klientų apgaudinėjimas, o kartu ir vizažisto profesijos žeminimas. Pati Ana teigia, kad prieš kitiems prisistatydama kaip vizažistė, ji visais būdais rinko patirtį: dalyvavo visuose įmanomuose kursuose, išbandė įvairias technikas, dirbo televizijoje, fotosesijose, teatre ir dažnai tai darė už dyką.
„Dirbdama serialuose gavau neįtikėtinos patirties, tačiau tempas buvo beprotiškas. Keltis tekdavo ketvirtą ryto, nuo šešių prasidėdavo grimavimai, devintą ryto išvykdavome į lokaciją, o grįždavome vėlai vakare. Be to, niekada nežinai, kada turėsi išeiginę, o kada reiks dirbti. Toks darbo grafikas būdavo visai komandai, bet mane visi suprasdavo dar labiau, nes grimeris visada ateina pirmas“, – pasakoja moteris.
Darbas atnešė pokyčių ir į asmeninį gyvenimą
„Kažkas man sakė – vizažistas yra nerimta profesija. Viskas priklauso nuo to, kaip į tai žvelgsi. Mano įsitikinimu, kokybiško lygio negalima pasiekti per keletą mėnesių, kaip ir bet kokioje kitoje profesijoje. Galų gale, vizažas nėra tik technika.
Merginos nesupranta, kad tai yra paslaugų sfera, o darbas su moterimis, ypač nuotakomis, reikalauja ir psichologinio pasirengimo. Tą dieną tu esi visiškai atsakinga už moters savijautą. Turi suvaldyti chaosą, kurį kartais kelia giminaičiai, susitvarkyti su moterų emocijomis, nuraminti jas“, – teigia vizažistė ir modelis.
Ana sako, kad prieš ateinant į šią profesiją ji nemokėjo užmegsti ryšio su moterimis, jai atrodydavo, kad moteriškos lyties atstovės jos nemėgsta. Šiandien vizažistė sako daug dirbanti su savimi, besimokanti skleisti teigiamą energiją, bet kartu nepamiršti vertinti savęs, būti užsispyrusia ir tikėti tuo, ką daro.
„Per pastaruosius metus aš labai pasikeičiau. Dabar tik suprantu, kokia kvaila buvau: nesupratau, kad pats žmogus gali sau viską susikurti. Kokią energiją skleidi aplink esantiems žmonėms, tą patį gauni atgal. Jei aš pavargusi, susiraukusi, tai man niekas ir nenusišypsos. Vien įdirbis, patirtis ar užsispyrimas nepadės, svarbiausia, kas sklinda tau iš vidaus. Noriu, kad aplink esantiems žmonėms šalia manęs būtų gerai“, – apie asmeninius pokyčius pasakoja Ana.
Jei turėčiau dukrą, pagalvočiau, ar leisti ją dirbti modeliu
Tik atvykusią į Vilnių draugas Aną už rankos pravedė per visas modelių agentūras, tačiau visos atsakė tą patį – jūs per sena.
Toliau sekė kasdienis darbas su vizažu, kol Aną pastebėjo fotografas Vilmantas Žilinskas ir paprašė papozuoti vestuvių žurnalo viršeliui. Taip prasidėjo darbas ne tik už kadro, bet ir kadre.
„Turiu dėkingą išvaizdą, nes moku išjausti kuriamą įvaizdį, perteikti dizainerio suvokimą ir būti skirtinga. Yra daugybė už mane gražesnių, jaunesnių merginų, bet kartais joms kažko pritrūksta, galbūt to jausmo, žvilgsnio. Išvykus dirbti į Kiniją mano amžius man buvo didžiulis pliusas. Aš neatvažiavau patenkinti savo ego, parodyti, kokia graži esu, aš atvažiavau dirbti ir tai užsakovams patiko“, – pasakoja Ana, kuri Kinijoje praleido aštuonis mėnesius.
Po buvimo Kinijoje Ana sako svarsčiusi, jei turėtų dukrą, ar išleistų į tokią kelionę. Ji juokauja, kad išvažiavo būdama dvidešimt aštuonerių – pilno proto. Moteriai teko matyti ne vieną jauną kolegę, kuri išvažiavusi tiesiog nutrūko nuo grandinės: pasileido į vyrų modelių glėbį arba susižavėjo audringu naktiniu gyvenimu.
„Kinijoje europiečiai yra tiesiog dievinami, laikomi egzotika. Ten galima užsidirbti tiesiog lankantis tam tikrame klube ir linksminantis, nes vietiniai visada mieliau eis į tą klubą, kuriame yra europiečių. Per keturias valandas, kurias turi ten išbūti, reikia šokti, linksmintis, kad vietiniams būtų įdomu tave stebėti. Klubo personalas nukloja stalus alkoholiu, maistu.
Mačiau nemažai merginų, kurios dėl tokių lengvų pinigų prarado rimtus kontraktus, nes ryte kastinguose negalėdavo pakelti akių po audringos nakties“, – modelio darbo užkulisius pasakoja Ana Procenko.
Prabanga – tik ant podiumo
Pačiai Anai Kinijoje sunkiausia buvo tol, kol nepramoko pagrindinių žodžių ir frazių, kurie signalizavo kiniečiams, kad ji čia nebe pirma diena.
Moteris pamena jau antrąją savo darbo dieną atvykusi į fotosesiją, kurioje nei vienas iš vienuolikos komandos narių nemokėjo angliškai. Ji suprato, kad parodytos pastangos padės ir darbe, ir bendraujant su taksistais, kurie dažnai bando apgauti svetimšalius. Moters nestebino ir gyvenimo sąlygos su merginomis iš kitų pasaulio šalių ir kultūrų. Prabangos, sako ji, tikrai nesitikėjusi.
„Tikrai negyvenome viešbučiuose ir privačiais lėktuvais mūsų niekur neskraidino. Tiesa, prabangiausia kolekcija, kurią teko demonstruoti buvo itin brangi papuošalų linija. Kolekcijos pristatymo metu prie durų budėjo apsauga, o su manimi nuolatos vaikščiojo dar du žmonės, kurie mane stebėjo“, – prisimena moteris.
Ana nespjauna į modelio darbą ir dabar, nors sako suprantanti, kad laikas šiai profesijai labai senka, nors ir kaip ji stengtųsi save prižiūrėti. Tačiau noras keliauti, pažinti ir nebūti uždarytai vienoje vietoje, yra stiprus. Šiandien moteris džiaugiasi, kad atrado, kaip įprasminti savo išmoktas pamokas ir padėti kitoms.
„Tikiu, kad mano patirtis, patarimai ir pamąstymai sudėti į „MUD“ puslapį, kažkam padės greičiau atsistoti ant kojų ir nebedaryti tų pačių klaidų. Dabar susivokiau, kad aš turiu konkretų tikslą ir žinau, ką norėčiau daryti ir po penkerių metų. Esu tikra tuo, ką darau, ir tai labai geras jausmas“, – pokalbį baigia vizažistė ir modelis Ana Procenko.
