Ar tai, kad Naujajame Testamente, skirtingai nei krikščioniškuose apokrifuose, apie paslaptingąją Juozapo Arimatėjiečio taurę nerašoma beveik nė žodžio, yra tik atsitiktinumas?
Tarp visų svarbiausių krikščioniškųjų relikvijų Šventasis Gralis – taurė, iš kurios per paskutinę vakarienę gėrė Jėzus, – užima ypatingą vietą, nors jos negalima paliesti rankomis, ji nesaugoma jokiame muziejuje, o jos idėja, atvirai kalbant, net netelpa galvoje. Vis dėlto ši relikvija garbinama labiau nei visos kitos mūsų tikėjimo relikvijos, tokios kaip Kristaus kapas, Kristaus kraujas, kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, fragmentai, jo erškėčių vainikas ar Romos centuriono Longino ietis ir, žinoma, Turino drobulė.
Nuo Golgotos iki Anglijos
Gralio paieškos ir pastangos suvokti tikrąją filosofinę šio simbolio prasmę krikščionims neduoda ramybės jau mažių mažiausiai aštuonis šimtmečius. Netgi mūsų laikais Taurė yra užsitikrinusi sau vietą visuose populiariausiuose bestseleriuose, pradedant Holivudo filmais ir baigiant kontroversiškaisiais amerikiečio rašytojo Deno Brauno romanais. Tad tuo keistesnis atrodo faktas, kad pačiame didžiausiame visų laikų bestseleryje – Biblijoje – apie Gralį beveik ničnieko neparašyta.
Ar gali būti, kad jis, kaip amžinų dvasinių žmogaus ieškojimų simbolis, gimė iš viduramžių legendų, o ne iš Naujojo ir tuo labiau ne iš Senojo testamentų? Neįtikėtina, bet net ir XXI a. mokslininkai tai vis dar bando išsiaiškinti.
Ginčai dėl to, kas iš tiesų buvo Gralis, irgi tęsiasi šimtmečius. Tačiau dažniausiai jis buvo ir tebėra vaizduojamas kaip įspūdingo dydžio ir nenusakomo grožio taurė.
Pirmąsyk ji paminėta pasakojime apie paskutinę Jėzaus ir jo apaštalų vakarienę: kaip teigta viduramžiais paplitusiuose padavimuose, iš jos gėrė pats Kristus.
Antrąsyk apie šį indą užsimenama pasakojimuose apie Jėzaus nukryžiavimą. Esą Juozapas Arimatėjietis – garbingas teismo tarybos narys ir slaptas Kristaus sekėjas – atnešė taurę ant Golgotos kalno, kad surinktų ant kryžiaus merdėjančio Viešpaties kraują.
Vėliau Juozapas tapo ne tik taurės, bet ir ieties, kuria romėnas Longinas (nors Biblijoje kario vardas, beje, irgi neminimas) persmeigė Jėzaus šoną, saugotoju. Arimatėjietis, anot legendų, išvežė šias relikvijas į kažkokią tolimą šalį, o jau jo palikuonys, pagal vieną versijų, pergabeno šventuosius artefaktus į Angliją, Glastonberio abatiją.
Pagal kitą, jau visai netikrovišką mitą, Gralio saugykla tapo angelų per vieną naktį pastatyta stebuklingoji Monsalvato pilis Pirėnuose, kažkur tarp Prancūzijos ir Ispanijos. O iš ten laki pasakotojų vaizduotė sugebėjo išdanginti Šventąją Taurę net į Indiją.
Kaip ten bebūtų, iš Vakarų pasaulio folkloro Gralis iš tiesų kurį laiką buvo pradingęs, kol vėl iškilo nuostabiose legendose apie karalių Arturą ir jo Apvaliojo stalo riterius. Ir ne tik.
Pats svarbiausias kryžiaus žygis
Troškimas surasti Šventojo Gralio slėptuvę taip susuko krikščionims protus, kad jie nė girdėti nenorėjo viduramžių ezoterikų bei alchemikų tikinimų, kad taurė greičiausiai buvo visai nematerialus dalykas. Nors religinio ir filosofinio hermetikų judėjimo atstovai ir puoselėjo versiją, esą Gralis buvo išskobtas iš smaragdo, iškritusio iš Liuciferio karūnos tą akimirką, kai arkangelas Mykolas nubloškė jį iš dangaus, tamsiausių Europos istorijos amžių šviesuoliams simbolinės Jėzaus taurės paieškos prilygo savojo AŠ paieškoms. Alchemikai tikėjo: suradę tą „aš“, jie galės sukurti ir filosofinį akmenį. Deja, Gralis galėjo būti atskleistas tik tiems, kurie sugebės pakilti aukščiau jutiminės egzistencijos...
Štai kur ir išnyra pats svarbiausias su Graliu susijęs faktas: kad ir kaip jis buvo vaizduotas – taure, dubeniu ar neapčiuopiama idėja, – visada sietas su vienokiais ar kitokiais ieškojimais, nesvarbu, realiais ar dvasiniais. Ir tie ieškojimai neišvengiamai būdavo viso gyvenimo žygis.
Žmonija nė nepastebėjo, kaip šioji Gralio savybė pamažu persismelkė į visą mūsų kultūrą. Iš pradžių tai buvo viduriniaisiais amžiais gimę pasakojimai apie riterius ir jų kautynes su drakonais, siekiant užkariauti mylimos damos širdį ar išvaduoti miestą, herojų kovas su piktaisiais burtininkais ar legenda apie į akmenį įsmeigtą kardą, laukiantį savojo didvyrio. Paskui atsirado Don Kichotas – Liūdnojo vaizdo riteris, vietoj tikrų drakonų kovojęs su vėjo malūnais. Ir galiausiai, jau mūsų laikais, Gralio pėdsakai išryškėjo Džono Ronaldo Ruelio Tolkino kūryboje ir populiarioje Holivudo produkcijoje – filmuose apie archeologo Indianos Džonso nuotykius.
Tačiau visų šių legendų ir pasakų veikėjų didvyriški žygiai – vaikų žaidimai palyginti su tikraisiais bandymais surasti Šventąjį Gralį.
Šventoji... padažinė?!
Žodžio „gralis“ (arba, tiksliau, „graalis“) kilmė gana miglota.
Viena versija teigia, kad jo ištakos glūdi lotyniškame žodyje gradale. Šis minimas viename iš laiškų frankų imperatoriui Lotarui II (1075–1137) frazėje „puikus gradalis iš Aleksandrijos“. Bėda tik, kad niekam lig šiol neaišku, koks daiktas čia turimas omenyje – taurė, dubuo ar dar kažkas kitas. Tačiau jeigu „gradale“ versija pasitvirtintų, būtų galima daryti prielaidą, kad Gralio pavadinimas gimė Katalonijoje. O tenykštė kalba labai artima dialektui, kuriuo kalbama Prancūzijos Trua regione, iš kurio, beje, buvo kilęs pirmojo romano apie Šventąją Taurę autorius Kretjenas de Trua (1180–1230).
Be to, Katalonijoje randamuose senoviniuose testamentuose ir sąskaitose gradaliai figūruoja labai dažnai.
Kita vertus, lotyniškasis „gradale“ gali būti kilęs iš graikiškojo žodžio „krater“, reiškusio plokščią taurę su dviem rankenėlėmis. Juolab kad romėnai ir patys turėjo labai panašų indą, kurį vadino garalis. Šiame inde jie laikė vieną svarbiausių romėniškos virtuvės pagardų garumą – žuvies (beje, Jėzaus ir krikščionybės simbolio) padažą iš ančiuvių. Kadangi garumas buvo brangus produktas, garalius gamindavo net iš stiklo.
Lygiai taip pat su Gralio pavadinimu gali būti susijęs ir lotyniško žodžio „gradale“ prancūziškas homonimas – taip buvo vadinamas bažnytinių himnų ir psalmių rinkinys.
Ir galiausiai jau minėtas rašytojas Denas Braunas, skandalingojo romano „Da Vinčio kodas“ autorius, išpropagavo versiją, kad žodis „graal“ iš tiesų yra „sang raal“, arba „karališkasis kraujas“. Tokį aiškinimą amerikietis pasiskolino iš pseudoistorinės knygos „Šventasis Kraujas, Šventasis Gralis“ autorių Henrio Linkolno ir dabar jau velionio Ričardo Li. O kartu ir šių savamokslių tyrinėtojų – brito ir amerikiečio – išgalvotą painia lingvistika ir niekuo daugiau paremtą versiją, esą Prancūzijos monarchai Merovingai buvo tiesioginiai Jėzaus giminės palikuonys.
Tačiau su Šventosios Taurės simboliu tai jau neturi nieko bendra.
Visi keliai veda į... Prancūziją
Apie Gralio sergėtojus egzistuoja bemaž tiek pat legendų, kiek ir apie patį Gralį.
Pirmaisiais pretendentais šiai garbingai misijai laikomi tamplieriai – Šventovės ordino riteriai.
Tiesa, į Gralio mitologiją jie pateko lengva filosofo Renė Genono (1886–1951) ranka. Šis prancūzas, priėmęs islamą ir tapęs sufijumi (sufizmas – asketinė mistinė islamo srovė), 1925 metais apie tai parašė savo knygoje nekukliu pavadinimu „Pasaulio valdovas“. Tik kad daug kas šiame veikale yra akivaizdžiai pritempta, o dauguma išaiškinimų, taip pat ir susijusių su tamplieriais, panašėja į laisvą kūrybą.
Tamplieriai buvo profesionalių karių organizacija, o ne kažkokia mistinė sekta: teologijos mokslai juos mažai tedomino. Be to, nėra nė vieno viduramžių laikų dokumento, vienareikšmiškai patvirtinančio Šventosios Taurės ir šio riterių ordino ryšį.
Tradiciją suplakti į vieną legendą tamplierius ir Gralį mokslininkai skaičiuoja geriausiu atveju nuo XVIII a., kai Škotijos masonai arba, tiksliau, jiems priklausęs rašytojas Endrius Maiklas Ramzis vienoje kalboje savo ložės broliams pirmąsyk padėjo lygybės ženklą tarp kryžiaus žygiuose dalyvavusių krikščioniškųjų riterių ordinų ir masonų.
Kaip galimi Šventojo Gralio sergėtojai minimi ir katarai – gnostikų sektos, gyvavusios Vakarų Europoje nuo X a. vidurio, adeptai, daugiausia nuskurdę riteriai. Nors katarai (jų pavadinimas išvertus iš graikų kalbos reiškė „švarūs“) išpažino krikščionybę, jų tikėjimą Katalikų bažnyčia pripažino erezija. O tos erezijos centru buvo Langedokas – istorinis ir kultūrinis regionas Pietų Prancūzijoje.
Tačiau sieti katarus su Graliu taip pat beprasmiška, kaip ir su tamplieriais. Mat Šventoji Taurė simbolizuoja Kristaus mirtį ir prisikėlimą, o kaip tik tuo katarai ir netikėjo. Jų supratimu, Jėzus buvo išskirtinai dieviška būtybė, taigi materialus kūnas, kuriuo jis apsireiškė žmonėms, tebuvo iliuzija. O jeigu nebuvo kūno, vadinasi, nebuvo nei mirties, nei prisikėlimo. Ir nebuvo jokios prasmės katarams garbinti Gralį. Nors yra vienas „bet“.
Jei atsižvelgtume į faktą, kad su Graliu susijusių legendų apie karalių Arturą ciklas gimė Pietų Prancūzijoje, kad pirmojo romano apie Šventąją Taurę autoriaus Kretjeno de Trua pilį Monsalvatą, kurioje saugomas Gralis, – įkurdino greta esančiuose Pirėnuose, kur stovėjo ir pagrindinė katarų citadelė – Monsegiuro pilis, šių eretikų atsiradimas legendoje jau nebeatrodo toks nepagrįstas.
Dar daugiau.
1204-aisiais, paskutiniais ketvirtojo kryžiaus žygio metais, krikščionių armija išgrobstė Konstantinopolį. Be kitų trofėjų, iš imperatoriaus rūmuose buvusios šventyklos po kryžiuočių apsilankymo dingo vadinamasis Siono dubuo. Kalbėta, jog jis buvo nugabentas vėlgi į Prancūziją, į Trua.
Po Prancūzijos revoliucijos (1789–1796) Dubuo atsidūrė Vienoje ir dabar yra saugomas buvusių Hofburgų rūmų muziejuje. Labai tikėtina, jog būtent šis indas kažkada ir suvaidino Gralio vaidmenį kuriant visas tas legendas. Juolab kad niekas niekada netvirtino, jog Gralis buvo tradicinės formos taurė.
Tačiau keliais amžiais anksčiau, 1244 metais, įvyko dar vienas svarbus įvykis, neleidžiantis Gralio tyrinėtojams ir šiandien dar visiškai atmesti katarų, kaip jo saugotojų, versijos.
Minėtais metais prieš pačius katarus buvo suorganizuotas kryžiaus žygis – Romos, nebeapsikentusios erezijos (o gal turėjusios ir kitokių slaptų motyvų), iniciatyva. Jų pilis Monsegiuras buvo užimta. Likę gyvi katarai vis retėjančiomis gretomis pradėjo trauktis, visomis išgalėmis bandydami apsaugoti moteris, vaikus, senukus ir... dar kažką. Bet ką? Slaptas žinias? Metraščius? Ar svarbiausią krikščionybės relikviją?
Jeigu padėtume, kaip bando daryti filosofai, lygybės ženklą tarp mistinių žinių ir Gralio, atsižvelgtume į vietovių sutapimus (visos jos kažkodėl buvo Prancūzijoje) bei pilių pavadinimų panašumus, labai nesunku prieiti prie tokių pat mistinių išvadų, kaip priėjo ir „Da Vinčio kodo“ autorius Denas Braunas...
O gal pavyko naciams?
Adolfo Hitlerio aistra okultizmui niekam nebuvo paslaptis dar fiureriui į valdžią neatėjus. Ir tą aistrą, kurios viršūnė buvo svajonė rasti Šventąjį Gralį, buvo, kas kursto.
1933 metais pasirodė vokiečių mokslininko ir SS oberšturmfiurerio Oto Rano knyga. Jos autorius asmeniškai lankėsi Pirėnuose, Monsegiuro pilyje, ir įtikėjo, kad katarai buvo induistų tradicijų sekėjai – Vakarų „budistai“. O tai reiškia, ir „tikrieji arijai“. Arijai, turėję Gralį.
Šią savo teoriją išdėstęs knygoje „Kryžiaus žygis prieš Gralį“, O. Ranas vėliau parašė dar vieną veikalą, pavadintą „Liuciferio dvariškiai“, kurioje tvirtino, kad katarai garbino Rytinę žvaigždę – tai yra Liuciferį, arba Šėtoną, iš kurio karūnos iškritusio akmens ir buvo padarytas Gralis.
Kadangi O. Ranas buvo prisiekęs nacis (tarp kitko, tai jis įkvėpė Holivudo režisierių Stiveną Spilbergą sukurti Indianos Džonso nuotykių seriją, pavadintą „Paskutinis kryžiaus žygis“ ir pasakojusią apie Gralio paieškas), jo idėjos greitai išpopuliarėjo Vokietijoje. Savo tyrinėjimų rezultatus rašytojas net buvo nusiuntęs pačiam Hainrichui Himleriui. Vėliau jais pasinaudojo nacizmo ideologas Alfredas Rozenbergas, rašydamas knygą „XX amžiaus mitas“ – vieną iš kertinių nacionalsocialistų ideologijos veikalų.
Bet ir tai dar buvo ne viskas.
A. Rozenbergas įkūrė kažką panašaus į pagonišką ordiną. Jam priklausė ir H. Himleris, prieš miegą savo malonumui tarsi mėgstamiausią pasaką skaitydavęs Volframo fon Ešenbacho, XII–XIII a. vokiečių riterio ir poeto, „Persivalį“ – Kretjeno de Trua kūryba paremtą pirmąjį pasakojimą apie Šventąjį Gralį vokiečių kalba.
Taip į Jėzaus taurės paieškas įsitraukė dar ir vokiečiai. Tik jų interpretacijoje Išganytojo kraujas supainiotas su gryno arijų kraujo idėja, o tyros meilės idėja virto teroru dėl „rasės grynumo“ išsaugojimo...
Arba Genuja, arba Valensija
Šiais laikais mes, krikščionys, turime net dvi relikvijas, vadinamas Graliu. Viena jų saugoma Šv. Lauryno bažnyčioje Genujoje, Italijoje. Antroji – vienoje Valensijos šventovių Ispanijoje.
Genujietiškoji Gralio versija, žinoma Šventojo Dubens pavadinimu, iš tiesų yra dubuo. Jis neva iškaldintas iš smaragdo, nors veikiau yra šešiakampis egiptietiškas indas iš smaragdiškai žalio stiklo. Jo kilmė tiksliai nėra žinoma, nes neegzistuoja jokie ją nusakantys dokumentai. Bet garsusis viduramžių metraštininkas prelatas Viljamas iš Tiro dabartiniame Libane apie 1170 metus rašė, kad šis dubuo – trofėjus, parsivežtas iš pirmojo kryžiaus žygio (1096–1099). Esą kryžiuočiai jį rado Cezarėjos mečetėje šiuolaikinio Izraelio teritorijoje.
Tačiau jei tikėtume ispaniškaisiais metraščiais, indas buvo rastas Almerijoje, Andalūzijos regione, 1147 metais, kai karalius Alfonsas VII, genujiečių padedamas, atkovojo miestą iš maurų.
Įdomu tai, kad žaliasis dubuo minimas ir Genujos kronikose, XIII a. užrašytose palaimintojo Džakomo da Varacės, Genujos arkivyskupo.
Vis dėlto daug garsesnė yra Valensijos katedroje saugoma Šventoji Taurė. Visiškai realu, kad ji galėtų būti originalus graikų-romėnų periodo artefaktas iš Artimųjų Rytų, nors tiksliai datuoti šį paprastą, bet grakštų indą iš agato labai sudėtinga. Taurės apdaila būdinga XIV a. ispaniškajai juvelyrikai, o vietoj kojelės prie jos pritaisytas apverstas dubuo iš chalcedono. Be to, ant Šventosios Taurės yra išgraviruoti arabiški rašmenys, dėl kurių reikšmės dar ir šiandien ginčijamasi.
Iš kur šis artefaktas atsirado Valensijos katedroje, irgi sudėtinga atsekti. Žinoma, kad prieš tai taurė iš agato buvo saugoma San Žuano de la Penjos vienuolyne Katalonijoje, o paskui padovanota karaliui Martinui I Aragoniečiui (1356–1410). Penkioliktojo šimtmečio pabaigoje taurei jau buvo sukurta legenda: esą apaštalas Petras atgabeno šį indą į Romą, po to jis pabuvo daugelio žmonių, įskaitant ir I m. e. a. popiežių Sikstą II, rankose.
Bet nei Genujos, nei Valensijos Šventojo Gralio legendoje nėra nė žodžiu užsimenama apie Juozapą iš Arimatėjos – žmogų, kuris nukėlė Kristų nuo kryžiaus ir pasirūpino jo laidotuvėmis ir kuris žinomas paskutinis turėjęs rankose taurę su jo krauju. Tarsi itališkoji ir ispaniškoji relikvijos būtų atsiradusios iš visiškai kitos tradicijos.
Belieka tikėjimas
XX–XXI a. į Gralio, kaip realaus daikto, paieškas, atrodo, galutinai buvo numota ranka – laikai, kai riteriai mielai guldė savo galvas, kad tik jį gautų, bus praėję negrįžtamai. Sunku pasakyti, kodėl: ar žmonija galutinai prarado tikėjimą Šventosios Taurės egzistavimu, ar tik tuo, kad ją įmanoma surasti – arba bent jau suprasti jos galią.
Jau ne kartą minėtas Kretjenas de Trua – pats pirmasis žmogus, paminėjęs Gralį savo riterių romane ir užkrėtęs šia idėja visą Europą daugiau nei aštuoniems šimtmečiams, – savo tekste irgi nepateikė jokių atsakymų, tik uždavė vieną klausimą: „Koks Gralio egzistavimo tikslas?“ Ir į jį neatsakė.
Bet faktas tai, kad jeigu Gralio ir nebūtų, jį būtų vertėję išgalvoti. Kad paskui būtų galima visą amžinybę ieškoti kaip mūsų pačių prigimtinio dvasingumo ir besąlyginio tikėjimo simbolio.
Parengė Aistis GIRNIUS
