Josephas Everattas (g. 1961) jau 14 metų rašo užsieniečiams apie Lietuvą, ypač apie jos kultūrą ir istoriją.
Anksčiau redagavo įvairius leidinius apie Lietuvą (Lithuania in the World, The Vilnius Review, Archaeoligia Baltica, Lithuanian Culture Express), yra redagavęs keletą knygų ir jų santraukų apie mūsų šalį įvairioms Lietuvos leidykloms. Rašo straipsnius Lietuvoje (Lithuania in the World, The Vilnius Review, Naujasis Židinys, Vilnius Now!) ir užsienyje (The World of Interiors, Perspectives on Architecture, World Heritage) leidžiamiems žurnalams. Londono universitete J. Everattas studijavo prancūzų ir rusų kalbas. Medžiagą savo knygoms renka iš angliškų, prancūziškų, rusiškų ir lietuviškų šaltinių. Jis pateikia sudėtingą mūsų šalies istoriją savaip, patraukliai, rašo peržengdamas kultūrines ir nacionalines sienas. Praeitų metų pabaigoje J. Everattas išleido savo gidą anglų kalba Vilnius. A Complete guide („Baltos lankos“, 2008 m.).
Štai įdomus J. Everatto komentaras apie Vilnių: „Vilniuje užaugęs poetas Tomas Venclova jį vadina „amžinuoju miestu“. O Napoleono dešinioji ranka Joahimas Muratas, 1812 m. gruodį braudamasis per gilias Vilniaus sniego pusnis, miestą piktai pavadino „naktipuodžiu“. Vilnius – tai miestas, kuris skirtingiems žmonėms dažnai sukelia labai prieštaringas emocijas. Taigi ką kiti mano apie Vilnių?
Pirmą kartą iš Anglijos čia atvykau 1994 m. pavasarį. Po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo praėję ketveri metai. Anas pavasaris ir yra tas atspirties taškas, nuo kurio užsieniečiai, teisingai ar neteisingai, yra linkę matuoti pasikeitimus šiame mieste. Nepaisant tuometinių rimtų ekonominių sunkumų, visur tvyrojo nuostabus naujų galimybių jausmas. Atrodė, kad visuomenė vieningai, su palengvėjimu atsiduso, nes kažkas jau baigėsi, ir visi žvelgė tik į ateitį. Neapleido jausmas, kad visos viltys ir troškimai yra pasiekiami. Milžiniška suvaržymų uždanga buvo pakelta ir dar neatsirado kita, galinti ją pakeisti.
Man Vilnius buvo kvapą gniaužiančio grožio miestas. Pirmiausia pastebėjau bažnyčias. Milžiniškos, didingos ir, mano nuostabai, jos stovėjo grupelėmis po dvi ar tris, dažnai netgi viena šalia kitos. Jų spindintys fasadai išryškėjo dangaus ir apleistų, neatstatytų pastatų fone. Tokia didelė bažnyčių koncentracija tokioje mažoje erdvėje buvo nuostabi ir man pasidarė labai smalsu, kokios to priežastys.
Dauguma jų neseniai buvo sugrąžintos Bažnyčiai, o keletas jau ir atstatytos. Mane stebino, kad tokiu ekonomikos sunkmečiu žmonės rado būdų restauruoti šias bažnyčias. Akivaizdu, kad bažnyčios nebuvo tik architektūrinė vertybė, nes kiekvieną vakarą, septynioliktą valandą, jos staiga prisipildydavo – ne turistų, o miesto gyventojų, atėjusių į pamaldas ar tiesiog pasėdėti ir pamąstyti.
Į Vilnių grįžau tais pačiais metais, rudenį, ketindamas likti keletą savaičių, tada tris mėnesius, o dar vėliau – metus. Praėjus penkiolikai metų, aš vis dar čia. Iš pat pradžių skaičiau viską, ką tik radau apie miestą, bet trūko informacijos, kuri būtų ne tik trumpos standartinės žinios, teikiamos turistams. Todėl ir nusprendžiau rašyti gidą – kai kurių vietų paslaptis norėjau atskleisti sau ir kitiems užsienio lankytojams. Vėliau susidomėjau senomis keliautojų kelionių ataskaitomis ir gyventojų memuarais. Būtent jie ir yra mano tolesnio darbo objektas. Čia pateikiama keletas svarbiausių šio darbo momentų.
Pirmasis keliautojas, aplankęs Vilnių ir palikęs mums ilgą miesto aprašymą, buvo flamandų riteris vardu Ghillebert‘as de Lannoy. Jis keliavo XV a., praėjus nedaug laiko po šiaurės kryžiuočių karų pabaigos. „Čia, ant labai aukštos smėlingos kalvos, pastatyta pilis, aptverta akmenų ir žemės tvora, o tvirtovės viduje esantys pastatai – iš medžio. Šios pilies gynybinės linijos abiejose kalvos pusėse bėga nuo pat jos viršūnės į papėdę, o tarp jų yra keletas namų... Ir aplink šią pilį teka upė, kuri vingiuoja per visą miestą, ir ši upė yra vadinama Wilne.“ Tuo metu miestas tik kilo iš amžius trukusios izoliacijos dėl Kryžiaus karų, ir de Lannoy piešia beveik nepaliesto miesto ir vieningos bei stabilios jo visuomenės portretą.
Praėjus dar pusantro amžiaus, XVI a. atlase Civitates orbis terrarum pasirodo visai kitoks miesto aprašymas. Iki to meto Vilnius tapo atviresnis kitų visuomenių įtakai. Miestas, išsiplėtęs ir patyręs didelį migrantų antplūdį, daugiausia iš pietų ir rytų, bet taip pat ir iš Vakarų Europos, tapo gana keista vieta: „Visame mieste nenaudojamos lovos, – skundžiamasi knygoje. – Netgi manoma, kad patogiai miegoti yra yda. Ir labiau pasiturintiems žmonėms nėra būdinga naudoti net ir lentos, užklotos lokio oda.“
Toliau rašoma: „Net ir diduomenės gyvenimo būdas ne ką civilizuotesnis, išskyrus tai, kad jie dėvi šviesesnius drabužius ir vaikšto apsikarstę daugybe aukso bei sidabro ir taip rodo savo kilnumą. Miestiečiai taip pat mėgsta, kad jų žmonos būtų apsirengusios gana prabangiai...“
Tikriausiai reikėtų dėkoti tokiems nepalankiems atsiliepimams apie Lietuvą kaip šis, kurie tuomet sklandė Europoje, kad lenkų rašytojas Janas Krasinskis XVI a. siekė pagerinti jos įvaizdį. Savo knygoje, pasirodžiusioje 1574 m., kuri vadinosi Polonia, jis rašė: „Akivaizdu, kad nuomonė tų, kurie rašė, kad miestai ir kaimai Lietuvoje yra retai gyvenami, yra klaidinga. Tiesa, Lietuva nėra tokia išsivysčiusi kaip Italija, Vokietija ar Lenkija, bet ji nėra tokia neturtinga gyventojų, kaip tie autoriai norėtų.“
Vilnius vis dėlto iki XIX a. išliko gana retai lankoma vieta, o nutiesus geležinkelį jis tapo svarbiu geležinkelių susikirtimo tašku. Vilnius paliko labai gerą įspūdį rusų dramaturgui Aleksandrui Ostrovskiui. Kai jis aplankė Vilnių, miestas jau šešiasdešimt metų buvo Rusijos imperijos dalis. Geležinkelis iš Sankt Peterburgo, jungiantis jį su Varšuva ir Berlynu, buvo ką tik nutiestas, ir, kadangi dramaturgas Vilniuje turėjo persėsti į kitą traukinį ir palaukti draugo, keletą dienų praleido mieste ir buvo sužavėtas tuo, ką pamatė. „Kalva yra iškilusi virš miesto su keliomis viršūnėmis ir keteromis, o ant vienos iš jų stovi kūgio formos bokštas“, – savo dienoraštyje atkartodamas de Lannoy rašė Ostrovskis. „Šios kalvos ir miestas sukuria nuostabų reto grožio paveikslą.“ Tokį pat didelį įspūdį jam paliko ir labai patikęs maistas, ir miestiečiai, jam pasirodę mandagūs ir paslaugūs.
Šiek tiek vėliau Vilniumi taip pat susižavėjo Fiodoro Dostojevskio žmona Ana, kai pora per šį miestą keliavo į Vakarų Europą: „Papietavome ir tada ėjome apžiūrėti miesto. Jis didingas, gatvės siauros, šaligatviai mediniai, o stogai dengti čerpėmis.“ Tačiau jos viešnagę temdė vyro baimė būti užpultam įsilaužėlių. Vakare dėl papildomo saugumo viešbučio duris jis nusprendė užbarikaduoti baldais ir lagaminais. Tačiau, atrodo, didžiausias pavojus slypėjo paties Dostojevskio viduje – vidury nakties, rašo ji, jis patyrė stiprų epilepsijos priepuolį.
XX a. miestas taip pat greitai paniro į gilią izoliaciją – lygiai taip, kaip geležinkeliai jį iš jos išvadavo. Pirmoje šio amžiaus pusėje Vilnius buvo ant žemės lopinėlio, kuris tarpukariu priklausė Lenkijai ir kuris dėl priešiškų Lenkijos santykių su kaimynais buvo atskirtas. Antroje XX a. pusėje, per sovietinę okupaciją, svetimšaliams buvo beveik neįmanoma jo aplankyti. Danas Jacobsonas, čia atvykęs po Sovietų Sąjungos griūties 1990 m., buvo beveik vienintelis užsienietis mieste. Jis buvo šokiruotas, matydamas ištuštėjusį miestą: „Buvo tik devinta valanda vakaro, vidurvasaris, nelijo, tai kurgi visi žmonės?“
O ką gi apie Vilnių rašė jo gyventojai? Mažai žinomi Estheros Rudomin, kuri čia gyveno tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, prisiminimai pavadinimu „Begalinės stepės“ suteikia mums keletą užuominų, koks Vilnius atrodė augančiam vaikui: „Tai buvo universiteto miestas, parkų ir baltų bažnyčių auksiniais ir raudonais bokštais, kuriuos prabangiu barokiniu stiliumi pastatė italai architektai, miestas, miestas mielų senų namelių, apsikabinusių kalvas ir vienas kitą. Tai buvo dvasingas ir linksmas miestas augti vaikui“. Ponia Rudomin buvo kilusi iš privilegijuotos klasės. Jos šeima buvo pasiturintys fabrikų ir parduotuvių savininkai. Kai Vakarų Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir Sovietų Sąjunga okupavo miestą, jie buvo ištremti į Sibirą, nes priklausė „priešų klasei“.
Vienas garsus to meto Vilniaus universiteto studentas, vėliau pasiekęs šlovę ir laimėjęs Nobelio premiją, buvo poetas Czeslawas Miloszas. Jis miestą apibūdino taip: „Debesų miestas, panašus į baroko architektūrą, ir baroko architektūros miestas, panašus į sutirštėjusius debesis.“ Tarpukariu jo šeimos nariai negalėjo vieni kitų lankyti dėl uždarytos Lenkijos ir Lietuvos sienos, taip pat dėl įtemptų šių dviejų valstybių diplomatinių santykių, tačiau jam miestas asocijavosi su vaikyste ir stabilumu: „Maniau, kad mano gyvenimas bus gana paprastas, bet vėliau viskas susipainiojo, todėl Vilnius man liko galimybių pradžia, normalumo galimybė“.
O ką gyventojai apie jį sako šiandien?
„Vilniuje gali būti tuo, kuo esi“, – mano lietuvių poetas ir vaikų rašytojas Vytautas V. Landsbergis, 1980 m. nepriklausomybės judėjimo lyderio Vytauto Landsbergio sūnus. Poetas Aidas Marčėnas sako: „Gyvenu šiame mieste jausdamas, kad jis man nepriklauso ir kad čia atvykau tik pasisvečiuoti.“
Jeigu apsidairysite aplink ir paskaitinėsite miesto istoriją, ir jūs pajusite tą svaiginamą laisvę – galbūt dėl to jausmo, kad visi čia esame laikinai. Miesto istorija – tai religijų, tautybių, tautų, šalių, imperijų ir ideologijų mišinys. Būtent todėl kiekvienas iš mūsų mato vis kitokį miesto veidą. Daugybė lankytojų jį įsimyli akimirksniu, nors kai kurie jo nekenčia ir negali sulaukti galėsiantys jį palikti. Vis dėlto tai yra vieta, kur niekas neatrodo visiškai tikra, viskas tarsi laikina, bet taip pat, kad ir kaip tai stebina, čia niekas niekada neužmirštama.
