Lietuva gali priaugti Mastrichto kriterijus ir įsivesti euro valiutą, nes kriterijai yra aiškūs ir žinoma, ko siekti. Užtat ji niekaip nepribręsta demokratijai – dalyvavimui referendumuose. Mat kriterijus – paslaptis.
Artėjant aiškiai nelaimėsiančiam birželio 29-osios referendumui, į kurį organizatoriai demagogiškai supynė tris klausimus, netyla keistos paranojos prisodrinti balsai. Patys referendumai ir daugybė elementarių demokratijos reiškinių skelbiami blogiu bei priešų klasta.
Antai, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) patriarchas profesorius Vytautas Landsbergis skelbia, kad tiesioginiai merų rinkimai pavers Druskininkus malinauskų, Pagėgius komskių klanų nuolatiniais domenais. Tad patriarchas, kurio anūkas neseniai pakeitė jį Europos Parlamente (EP), gąsdina feodalizmu. Pagal šią logiką, tiesioginiai prezidento rinkimai, jei tik būtų tiesioginių dabartinės Ekscelencijos palikuonių, galėtų grėsti perėjimu į monarchiją? Bet ša... Čia šventu tabu ženklinta teritorija – baugu net prisiliesti. Yra kitų įdomių aspektų.
Pirmiausia, padėtis Druskininkuose, Pagėgiuose ar tuose pačiuose Kėdainiuose susiformavo be tiesioginių merų rinkimų praktikos, tad tokios diagnozės atrodo keistai. Antra, jau pykina nuo teiginio, kad tauta nepribrendusi referendumams apskritai, nes yra kvaila, tamsi, lengvai paperkama ir t. t. Tai skelbianti TS-LKD skelbia ir pergalę EP rinkimuose, nors aritmetika ir rodo kitokius faktus. Maža to, konservatorių karštai remta kandidatė Dalia Grybauskaitė perrinkta antrai kadencijai. Įdomu – kodėl kvaila, nepribrendusi ir lengvai paperkama visuomenė buvo verta tiesioginių prezidento rinkimų ir neparsidavė bei neapsikvailino? Kremliui baigėsi pinigai ar tiesiog įvyko laimingas atsitiktinumas?
Referendumų, kaip priešų pinklių, smerkikai demagogiškai baksnoja pirštu į Rusijos atplėštą Krymą, lyg nesuprastų, kaip ten viskas buvo. Jei nesupranta – paaiškinu: atėjo rusų kareiviai (be skiriamųjų ženklų) ir sutvarkė reikalus panašiai kaip Lietuvoje 1940 metais. „Demokratija“ ir „nepribrendusi tauta“ čia niekuo dėtos sąvokos. Beje, tada Lietuvoje referendumo nebuvo – buvo „rinkimai į Liaudies Seimą“. Pagal tokią argumentacijos logiką – rinkimai irgi grėsmė, kurią reikia uždrausti, iki Rusija nebekels grėsmės ir visuomenė subręs. Dėl Rusijos aiškiau, bet štai kaip su ta visuomenės branda? Kas nustatys, kur kabo ta brandos kartelė ir kas bus arbitras?
Antai, Mastrichto kriterijai eurui įsivesti pasirodė įveikiami, nes buvo žinoma, ko reikia siekti. Gi „visuomenės pribrendimo“ išsirinkti merą ar balsuoti plebiscituose bei referendumuose kriterijus yra bene valstybės paslaptis. Jei taip, tai gal demokratiškai „kvailos“ tautos išrinkta prezidentė galėtų paprašyti savo ulbančių patarėjų ją išviešinti? Juk tai atitiks nacijos interesus. Kaipgi vargšai kvaišeliai gaus pilietinės brandos atestatus, jei net nežino testo klausimų nei kas egzaminuos, nei kur?
Kadangi oficialios informacijos nėra, remiuosi fantazija, tautosaka, gandais ir pletkais. Viena boba turguje sakė, kad reikia, jog penkis kartus iš eilės rinkimai pasibaigtų taip, kaip nori konservatoriai, na, galbūt dar pasitarę su socdemais. Dar reiktų, kad kitos partijos būtų paleistos ir būtų uždrausta jas steigti. Šaltiniai konservatorių elite praneša, kad to gali nepakakti, – reiktų įsteigti senolių išminčių tarybą, kuri veiktų kaip Irano dvasinių lyderių sprendykla, pati reglamentuotų savo veiklą, sudėties formavimą ir pan. Ji turėtų turėti viskam veto teisę. Tada ir galėtų vykti referendumai. Nors kiti gandai skelbia, kad ta kartelė išvis yra taip aukštai, jog kvailių, žemės kirmėlių visuomenė ten neužropos niekada. Na ir nereikia – užtat Tėvynė bus išgelbėta.
Tai, žinoma, humoras pro ašaras. Neką menkesnės demagogijos girdime ir iš referendumo entuziastų. Antai, jie savo agitacijoje, siuntinėjamoje po internetą, rašo, jog Šveicarija gerai gyvena todėl, kad ten daug referendumų. Ar tikrai todėl ir ar viskas ponams tautininkams, kurie labai remia referendumą, toje Šveicarijoje patinka? Gal patinka ir kelios valstybinės kalbos? O atskiri kantonai su atskirais parlamentais bei konstitucijomis irgi patinka? Na, kad patinka šveicariškas sūris ir laikrodžiai – neabejoju. Ar ir šių produktų aukštą kokybę lemia tautos daugumos išreikšta valia? Sūris geras, nes taip nubalsuota?
Faktas yra paprastas – per dvi dešimtis nepriklausomybės metų, galiojant 1992 metais referendumu priimtai Konstitucijai, buvo keliolika iniciatyvų rengti referfendumą iš apačios. Viena jų buvo pačių konservatorių. Tada parašai buvo surinkti, bet dauguma (kvailos ar protingos?) tautos nepalaikė konservatorių iniciatyvos kompensuoti prarastus rublinius indėlius santykiu 1:1. Galiu dar priminti, kad vykstant batalijoms dėl konstitucinių nuostatų ir rinkimų sistemos būtent dabartiniai konservatoriai buvo už vien tik vienmandates apygardas, o ir prezidento institucija buvo reikalinga būtent dabartinių konservatorių užuomazgos branduoliui. Tad gana komiška, kad praėjus dviem dešimtmečiams dar naiviai tikima, o gal apsimetama, jog procedūrų pobūdis, vienokia ar kitokia rinkimų sistema yra arba siaubas, arba panacėja. Todėl aiškiai prognozuoju – referendumas nelaimės, o žemę parduoti ir taip tapo gerokai sunkiau, nei buvo ligi tol. Paranojos apimtas išrinktųjų voljeras įteisino tokius „saugiklius“, kad stambieji latifundininkai gali miegoti ramiai – konkurencijos jiems nebus. Čia panašiai kaip su politinių kampanijų finansvimu – tie, kas jau užėmė dominuojančias pozicijas, kitiems užkirto kelią gauti finansinę paramą, kurią gaudavo patys, ir ramiai sau rupšnoja biudžetinius milijonus. Tai irgi stabilumui užtikrinti – idant nesirastų naujų partijų ir Tėvynė būtų saugi. Jūsų teisė tuo tikėti, jei savo makaulėmis mąstyti per sunku.
