Vilnius turi du stadionus. Vienas dar nesugriuvo, bet stovi nenaudojamas. Kitas niekaip nebaigiamas statyti, nors tai padaryti galima labai nebrangiai.
Dar 1992 metais planuotas baigti stadionas, kurio statybiniai griaučiai tapo vilniečiams įprastu reginiu, gali būti atidarytas po trejų metų. Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus teigimu, tam sutrukdyti gali nebent politinės intrigos.
Senos klaidos
R. Adomavičiaus nuomone, 2007 metais buvo padaryta rimta klaida – nutarta investuoti į dar sovietmečiu suprojektuotą stadioną, nors projektas ir buvo truputį modernizuotas. „Norint pastatyti stadioną pagal seną projektą, reikėtų investuoti dar 350 mln. litų mokesčių mokėtojų pinigų, nes tai yra nacionalinė statyba. Sunkmečiu pinigų nėra.
Dar 2009 metų gruodžio 21 dieną pas mus vyko Vyriausybės išvažiuojamasis posėdis, per kurį pateikėme šį klausimą ir savo matymą. Vyriausybė į tai atsakė begale klausimų ir panorėjo naujos galimybių studijos“, – „Balsas.lt savaitei“ pasakojo vicemeras.
Anot jo, dėl viešojo pirkimo procedūrų studijos rengimas užtruko, tačiau dabar ji baigta ir Vyriausybei netrukus teks svarstyti naujus siūlymus. Kuo greičiau ji tai padarys, tuo bus geriau. „Supraskime, kad ligi šiol į projektą investuoti 100 mln. litų neteikia jokios naudos, o tik kasmet duoda bent 5 mln. litų nuostolių, nes tiek būtų galima gauti net laikant pinigus banke“, – piktinosi R. Adomavičius.
Vicemeras įsitikinęs, kad architekto Algimanto Nasvyčio rengtas projektas atgyveno, nes bėgant metams keitėsi technologijos, medžiagos, poreikiai ir galimybės.
„Vien uždengiamas brezentinis stogas yra tarsi viena didelė burė, o tai sunkiai suderinama su noru, kad stadionas galėtų veikti bent aštuonis mėnesius per metus, o esant ne pernelyg rūsčiai žiemai – visus metus“, – kalbėjo R. Adomavičius.
„Balsas.lt savaitė“ primena, kad Valstybės kontrolė 2009 metų liepą suabejojo dėl 50 mln. litų, kurių išleidimas stadiono statyboms esą nebuvo aiškiai pagrįstas. Tiesa, nuo to laiko prokurorų tyrimas jokių rezultatų kol kas nedavė.
Naujas planas
Pasak R. Adomavičiaus, naujai parengtoje studijoje numatyta, kad nereikės griauti dabartinių konstrukcijų, o projektas bus tiesiog modifikuotas.
„Mūsų tikslas – turėti vietą, kurioje galėtų vykti ir sporto, ir kultūros renginiai. Pavyzdžiui, per varžybas stadione galėtų tilpti 23–24 tūkst. žmonių, o per koncertus – net iki 43 tūkst., – sakė R. Adomavičius. – Buvo rinktasi iš septynių galimų variantų. Tarp jų buvo ir mintis nieko nedaryti, perkelti objektą į kitą vietą, statybas baigti pagal dabartinį projektą ir t.t. Pasirinkta atsižvelgiant į tai, kad stadioną reikia ne šiaip pastatyti, bet ir užtikrinti, jog jis atneštų naudos žmonėms, miestui ir valstybei“.
Siūloma mėginti pritraukti privatų kapitalą skelbiant konkursą operatoriui, kuris stadioną valdytų 22 metus.
„Tai, kas numatyta, nelabai galima vadinti vien tik stadionu. Ten ir pagal senąjį projektą turėjo būti keturios futbolo treniruočių aikštės, dengtas maniežas, daug kitų patalpų sporto organizacijoms. Tai objektas, kuris turėtų būti pasirengtas priimti ir Anglijos futbolo rinktinę, ir būti traukos centru sporto bei kultūros prasme“, – pridūrė R. Adomavičius.
Dabar visi sostinės sporto objektai ir organizacijos yra išsibarstę po visą miestą, o tai nepatogu ir brangu. Perkėlus viską į vieną vietą būtų ir ekonomiškiau, ir patogiau.
Kitas Vilniaus vicemeras Gintautas Babravičius pritarė R. Adomavičiaus teiginiams, kad ankstesnis mėginimas gaivinti seną stadioną buvo klaida. „Mero Juozo Imbraso laikais tas dalykas dar apaugo visokiais konsultantais, finansiniais skandalais. Galop procesas tapo panašus į „šūdiną virvę“, kuri buvo tampoma visuomenės akivaizdoje“, – pripažino jis.
Palinkėjo sėkmės
Buvęs meras J. Imbrasas sako linkįs sumanymui sėkmės, bet nesutinka dėl ko nors klydęs. „Dėl minimų 50 mln. litų turiu pasakyti, kad kontrolieriams buvo pasiūlyta bet kurioje vietoje atkasti pamatus ir parodyti supiltą papildomą betoną. Dar būdamas meru dukart kreipiausi į prokuratūrą klausdamas, ar jie rado kokių nors piktnaudžiavimų. Atsakymo nesulaukiau“, – tikino buvęs meras.
Anot J. Imbraso, visi ekspertai, skaičiavę realias investicijas, pripažino, kad paklaida galėjusi būti labai nedidelė. Dėl išlaidų pagrįstumo dokumentais jis taip pat tikino nematąs problemų. Pasak jo, popieriai buvę tvarkomi pagal atliktų darbų faktą, o algas statybininkams reikėję mokėti ir iki pasirašant aktus. Tiesa, J. Imbrasas neprieštarauja naujai koncepcijai, bet perspėja apie riziką, kad daugiausia naudos gaus ne valstybė ir miestas, o privatus investuotojas.
Skaičiuoja naudą
Vicemeras R. Adomavičius pabrėžė, kad naudos valstybė ir miestas tikrai turėtų gauti. „Už stadioną iš esmės mokėtume dalimis. Tai daryti reikėtų tik 2015–2016 metais, kai tikimasi geresnės valstybės finansinės padėties. Rinka per metus siektų 32–45 mln. litų. Tai labiau įkandama, negu dabar iš kur nors gauti 350 mln. litų, kad baigtume statyti pagal atgyvenusį projektą“, – tikino pašnekovas.
Jo teigimu, per 25 metus valstybė iš daugiafunkcio stadiono gautų apie 250 mln. litų pelno. „Stadionas atsipirktų dėl sukurtų darbo vietų, įvairių renginių organizavimo, nes grįžtų mokesčiai. Iš mūsų pusės viskas lyg ir padaryta. Finansų ministerija, su kitomis jau suderinta, turėtų perduoti projektą Viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo komisijai, o ši teikti Vyriausybės posėdžiui. Jei kokia reali opozicija projektui šiuo etapu ir bus, tai tik Vyriausybėje“, – perspėjo R. Adomavičius.
Vidutinė panašių objektų grąžos norma yra šiek tiek didesnė nei 12 proc. Europoje pradedama statyti, kai ji siekia ir mažiau – 8 proc.
Dar per tą laiką apie 544 mln. litų paliktų turistai. Paskaičiuota, kad kasmet sporto komplekse apsilankytų apie 800 tūkst. žmonių.
R. Adomavičius tik nuogąstaująs dėl to, kad po rinkimų pasikeitę politiniai vėjai vėl gali sužlugdyti geras iniciatyvas. Bet koks projektas, ypač statyba, kaip mano R. Adomavičius, turi būti įgyvendinamas per apibrėžtą laiką. Kitaip visuomenei, užuot pajutusiai naudą, siunčiami dirgikliai, kaip kad atsitiko dėl niekaip nepabaigiamų Valdovų rūmų.
TIK FAKTAI
Naujojo stadiono projektas atgimė 2007 metų vasarą, bet po kelių mėnesių dėl lėšų stygiaus buvo sustabdytas. Vėliau vėl atnaujintas 2009 metų vasarį. Išleidus Vyriausybės skirtus 100 mln. litų, 2008 metų pabaigoje vėl uždegta raudona šviesa. Tikėtasi stadioną pastatyti iki 2009 metų vasaros ir jame surengti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio Dainų šventę. To neįvyko.
Užpernai lapkritį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė, kad sutartis dėl nacionalinio stadiono statybos buvo pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė.
Naują galimybių studiją, kurią apmokėjo Vilniaus savivaldybė atliko konsorciumas, kurį sudarė advokatų kontora „Varul Vilgerts Smaliukas“, konsultacijų įmonė ESIKA ir bendrovė „Eikos statyba“. Studijos kaina – 200 tūkst. litų.
Studijoje iš septynių nagrinėtų alternatyvų siūloma įgyvendinti dabartinį projektą kaip numatyta techniniame projekte, tačiau papildomai projektuojamas bei įrengiamas judantis stogas, bus viešbutis, baseinas, sporto mokykla, dengtas maniežas, dvi treniruočių aikštės. Bendras sporto renginių žiūrovų skaičius – 22 tūkst.
R. Adomavičius amžiaus statybas siūlo baigti už minimalią kainą (ELTA nuotr.)/span>/span>/span>/span>/span>/span>
