Nužudymo organizavimu apkaltintas ir iki gyvos galvos nuteistas Vladas Beleckas su bendrais iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių už daugiau nei 5 mln. litų (apie 1,5 mln. eurų). Vėliau jos buvo rastos įtariamųjų ir jų giminaičių butuose įrengtose slėptuvėse.
Prabėgo lygiai 22 metai po šio nusikaltimo, o V. Beleckas iki šiol nesusitaiko su jam tekusia dalia visą likusį gyvenimą praleisti už grotų bei kartu su kitais bendrais atlyginti beveik 350 tūkst. eurų neturtinę žalą.
Nuolat tvirtinantis, kad pasitaisė, V. Beleckas jau kreipėsi į teismą dėl įkalinimo iki gyvos galvos pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Tokią teisę jis įgijo, nes jau už grotų praleido daugiau kaip 20 metų. Vis dėlto, pagrindo suteikti šansą V. Beleckui kažkada įkvėpti laisvės oro teisėjai dar nerado.
Pagal 2019 metų kovą Seimo priimtas pataisas, iki gyvos galvos nuteistas žmogus po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti bausmę. Įvertinęs nuteistojo elgesį teismas gali nustatyti terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų.
Kol laukia kitos galimybės pakartotinai kreiptis dėl to paties klausimo, V. Beleckas nesnaudžia ir kitame fronte. Žmogžudystės metinių išvakarėse jis išgirdo nuosprendį ir dėl savo prašymo sumažinti nukentėjusiesiems priteistą neturtinę žalą.
Teismas patenkino šį prašymą ir priėmė V. Beleckui palankų, bet tikėtina mažai jį guodžiantį, sprendimą. Iš V. Belecko ir dviejų jo bendrų (trečiasis pasikorė dar tada, kai išgirdo, kad už grotų teks praleisti 22 metus – aut. past.) priteistą 1 214 034 litų sumą teismas sumažino 13 500 litų, iki 1 200 534 litų (tai atitinka 347 698 eurų).
Griežtos bausmės
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad R. Mikutavičiaus nužudymą tuometinis prezidentas Algirdas Brazauskas buvo įvardijęs kaip šimtmečio nusikaltimą. Už kunigo nužudymą kartu su V. Belecku kalėti buvo nuteisti dar trys jo bendrininkai – Ivanas Kvaskovas (22 metai įkalinimo bausmė), Artūras Daškovskis (19 metų bausmė) ir Valdas Puodžiūnas (13 metų bausmė). I. Kvaskovas pasikorė kolonijoje.
V. Beleckas 2000 metais nuteistas už kunigo ir kolekcininko R. Mikutavičiaus nužudymo ir jo meno kolekcijos vagystės organizavimą. Jis bausmę atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, 2016 metais buvo perkeltas į pataisos namus.
Kauno kunigas, poetas, kolekcininkas 63 metų R. Mikutavičius nužudytas 1998 metų birželio 30-sios – liepos 1-sios naktį. Kunigas buvo įviliotas į svetimą butą. Ten jis apsvaigintas eteriu, po to žudikų automobilio bagažinėje nuvežtas prie Nemuno, kur dar gyvas išrengtas, suvyniotas į tinklą ir nuskandintas. Nusikaltėliai iš kunigo buto pavogė įvairių meno vertybių, įvertintų milijonais litų.
Plačiau apie šį nusikaltimą rašė kriminalinio naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistas Sigitas Stasaitis. Pateikiame archyvinę laikraščio „Akistata“ medžiagą:
„R. Mikutavičius dingo 1998-ųjų vasarą. Gavęs pasiūlymą pirkti antikvarinę XIV amžiaus lovą, kolekcininkas neatsispyrė pagundai įsigyti tokį unikalų daiktą. Nežinodamas, kad lenda į spąstus, birželio 30-ąją kunigas išėjo į susitikimą su paslaptingu pardavėju ir dingo be žinios.
Tuščiame Ričardo bute radę tik tuščius paveikslų rėmus, pražuvėlio artimieji iškart sunerimo, kad nutikę kažkas baisaus. Tik žmonės dar turėjo viltį, kad R. Mikutavičius galbūt pagrobtas. Jo sesuo iš brolio buto Kaune, Laisvės alėjos 9-ajame name (priešais patį Kauno vyriausiąjį policijos komisariatą) nesitraukdama net 40 parų budėjo prie telefono, laukdama pagrobėjų skambučio.
Gavę pražuvėlio artimųjų pareiškimą, policininkai neskubėjo daryti išvadų. Pareigūnus iš patikimų šaltinių pasiekė gandai, jog kunigas nutarė savo kolekciją parduoti užjūryje, todėl paskubomis ją susirinko ir emigravo.
Atrodė neįtikėtina, kad nusikaltėliai ryžtųsi žudyti šalyje žinomą kunigą ir poetą, o jei pagrobė – seniai būtų atsiuntę išpirkos reikalavimus. Vogti kad ir brangią, bet unikalią senovinę kolekciją, atrodytų, irgi beprasmiška – didelė rizika įkliūti vos ėmus jai ieškoti pirkėjo. Beje, būtent taip vėliau ir nutiko.
Atlikęs bausmę dėl stambios vagystės V. Beleckas tapo atsargesnis, tačiau nei gyvenimo būdo, nei įpročių nekeitė. Todėl dingus R. Mikutavičiui ir jo kolekcijai, policininkams pirštu besta būtent į V. Belecką. Įtariamasis buvo suimtas 1998-ųjų liepos 3-iąją Kaune, kavinėje. Tuo metu jis telefonu kalbėjo su viena žurnaliste, kuriai dėstė savo gudrias versijas apie R. Mikutavičiaus dingimą.
Tyrimas užstrigo aklavietėje. Viskas, ką sužinodavo policijos operatyviniai darbuotojai, buvo nauji gandai. Kažkas itin sumaniai sugebėjo už nosies vedžioti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių pareigūnus. 1998-ųjų rudenį Rusijos informacinės agentūros RIA ir „Interfaks“ išplatino pranešimus, kad kažkokie asmenys įvairiuose Rusijos miestuose pardavinėja dingusias kunigo vertybes.
Dar po kelių savaičių Generalinę prokuratūrą pasiekė žinios, kuriomis pareigūnai vėl patikėjo – R. Mikutavičius pastebėtas gyvas ir sveikas vaikštantis užsienyje. Policiją pasiekė ir trečia „antis“: esą ne visus paveikslus R. Mikutavičius įsigijo sąžiningai, todėl neva pakliuvo į bažnyčios vadovų nemalonę, susipyko su kitu kunigu ir spruko.
1999-ųjų vasario 1-ąją V. Beleckas paskambino į prokuratūrą ir paskundė, kad Kaune, A. Mickevičiaus gatvėje esančiame antikvariate, pastebėjęs paveikslą „Moteris prie žiburio“ iš dingusios R. Mikutavičiaus kolekcijos. Tikrinti pranešimo nulėkę prokurorai spjaudėsi. Pirma, paveikslas pasirodė besąs menkavertis, dailininko mėgėjo sukurtas kūrinys, kuris niekada nepriklausė R. Mikutavičiui. V. Beleckas negalėjo to nežinoti.
Vladas buvo slapta sekamas, tačiau jis tai jautė, labai saugojosi, todėl nei ši priemonė, nei pirmoji krata įtariamojo namuose irgi nedavė jokių rezultatų.
Aklavietėje užstrigęs tyrimas pajudėjo tik beveik po metų, kai kažkam buvo pasiūlyta pirkti iš R. Mikutavičiaus buto pavogtą ordiną. Pirkėju apsimetę VSD pareigūnai sulaikė V. Belecko sūnėną Rolandą su įkalčiu – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio III laipsnio ordinu. Įkliuvėlis greitai palūžo ir parašė atvirą prisipažinimą.
Pagaliau tapo aišku, kas nutiko R. Mikutavičiui. Draugu apsimetusiam V. Beleckui iš tikro rūpėjo tik kunigo kolekcija. Tam, kad galėtų ją pagrobti, Vladas subūrė nusikaltėlių gaują.
Trys jauni vyrai – Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis bei Valdas Puodžiūnas – susiviliojo vadeivos pažadu lengvai praturtėti. Šiaulietis Valdas buvo senas V. Belecko pažįstamas ir favoritas. Tėvų ir artimųjų vaikystėje pamesti, Ivanas su Artūru užaugo Vilniaus ir Kauno globos namuose.
Abu stengėsi prasimušti gyvenime, nuo vaikystės nesibaidė jokio darbo, kol suprato, kad lenkdamas nugarą, pernelyg pasiturinčiai negyvensi. Tada ryžtingi bičiuliai susigundė greitais uždarbiais, už kuriuos persekioja policija. Prieš pakliūdami V. Belecko įtakon, visi trys buvo teisti už smulkius nusikaltimus.
Atsargi pradžia
Kai V. Beleckas sėbrams pažadėjo, kad per porą mėnesių jie turės po pusę milijono litų, vyrai nedvejodami sutiko padaryti bet ką. 1998-ųjų sausį gaujos vadas V. Beleckas paskyrė pirmą operaciją.
1998-ųjų sausį V. Belecko parankiniai tyliai įsibrovė į kunigo butą ir pavogė kelis mažiau vertingus daiktus. Netrukus gauja išnešė kito Kauno kolekcininko Gedimino Damalako paveikslus. Policija vagišių nesusekė, tad sėkmės paakinta gauja po pusmečio surengė lemiamą žygį.
Pasiūlęs R. Mikutavičiui pirkti senovinę lovą, paskutinę 1998-ųjų birželio dieną V. Beleckas kunigą atsiviliojo į Kaune specialiai žudynėms išnuomotą butą. Vos peržengęs jo slenkstį R. Mikutavičius buvo ketverto partiestas ant grindų ir užmigdytas eteriu. Tada banditai auką išrengė ir tvirtai surišto.
Vienas nusikaltėlių liko saugoti miegantį R. Mikutavičių, kiti trys, pačiupę raktus, lengvuoju automobiliu nulėkė į kunigo butą ir pagrobė garsiąją kolekciją. Ją išvežioję paslėpė įvairiose paruoštose slėptuvėse, daugiausiai - V. Belecko artimųjų butuose. Visas gaujos grobis – per pusšimtis meno kūrinių bei paveikslų, kurių muziejinė vertė - keli milijonai litų.
Baigusi slapstyti vertybes trijulė grįžo į nuomotą butą. Vyrai susuko R. Mikutavičių į kilimą ir kaimynų nepastebėti išnešę įdėjo į automobilio bagažinę. Banditai nutarė nerizikuoti toli važinėjant su gyvu kroviniu bagažinėje ir pasuko į nuošalią vietą Kauno mieste. Sutemus Panemunės parke poilsiautojų nebebūna, tad čia banditai tebemiegantį kunigą susuko į vielos tinklą ir sviedė į upės duburį. Tam, kad skenduolis niekada nebeiškiltų, į tinklą žudikai buvo įvynioję šaligatvio plokštę, primazgę 16 kilogramų svarstį. Žudymo patirties stokoję nusikaltėliai nežinojo, kad šiltame vandenyje kūnui ėmus irti, žarnyne susikaupusios dujos skenduolį iškelia dar ne su tokiais svarmenimis.
Tai sužinoję prokurorai susizgribo, kad R. Mikutavičiaus kūną jie buvo radę dar 1998-ųjų liepą, apžiūrėję ir... palaidoję Karmėlavos kapinėse kaip neatpažintą skenduolį! 1999-ųjų kovo 21-ąją iškasus kūną ekspertai nustatė, kad R. Mikutavičiaus palaikai iš tikro ilsėjosi „vienišų sielų šlaitelyje“ šalia kitų neatpažintų numirėlių. Pradėta ieškoti kaltų dar vienoje pamokančioje istorijoje.
Po dviejų savaičių, kai dingo R. Mikutavičius, 1998-ųjų liepos 15-osios pavakarį, žengdamas Panemunės tiltu ties senosiomis Šančių kapinėmis ir dirstelėjęs į Nemuną praeivis upės seklumoje pastebėjo srovės nešamą skenduolį, apie kurį nedelsdamas pranešė policijai. Praėjus valandai po praeivio skambučio, Kauno ugniagesių narai kūną ištraukė – srovė jau jį buvo nunešusi iki geležinkelio tilto.
Iš karto buvo matyti, kad tai ne eilinis skenduolis – vyro rankos buvo už nugaros surištos, kūnas su svarmenimis susuktas į vielos tinklą. Lavono veidas buvo taip suiręs, kad iš spaudoje paskelbtos nuotraukos R. Mikutavičiaus neatpažino net jo tikra sesuo ir giminės. Kadangi tuo metu buvo tikima gandu, jog R. Mikutavčius pastebėtas užsienyje, nė vienas pareigūnas nepagalvojo patikrinti, ar skenduolis – ne dingęs kunigas. Buvo nutarta, jog nežinomas vyras - koks nors po mašina pakliuvęs niekam neįdomus valkata, kurio lavonu gal atsikratė atsakomybės išsigandęs vairuotojas.
Dėl tokio aplaidumo vėliau buvo nubausti ir savo darbą atmestinai atlikę Kauno prokurorai, ir niekuo dėtas lavoninės ekspertas, atlikęs skrodimą.
Vadeivą paleido ir sekė
Suimtas ir pripažinęs organizavęs kunigo užpuolimą V. Beleckas nė už ką nenorėjo išduoti, kur jis paslėpė jo kolekciją. Tuomet VSD pasiūlė rizikingą operaciją – leisti žudikų vadui pasprukti ir imti jį sekti.
1999-ųjų balandžio 16-ąją tuometinis VSD Kauno apygardos skyriaus viršininkas O. Travkinas V. Belecką išvežė neva atlikti atpažinimą. Lengvuoju automobiliu O. Travkinas su V. Belecku važiavo dviese. Kauno pakraštyje prie parduotuvės saugumietis stabtelėjo ir nuėjo nusipirkti vandens. Be antrankių sėdėję V. Beleckas, žinoma, nelaukęs spruko.
Bėglys nežinojo, kad yra stebimas kaip ameba po mikroskopu – Kaune buvo sutelkta visa armija neuniformuotų pareigūnų, stebėjusių V. Belecko ir jo artimųjų namus. Žinoti bėglio buvimo vietą pareigūnams padėjo ir jo drabužiuose slapta įmontuotas specialių spindulių siųstuvas.
Operacija nedavė vaisių – besiblaškančiam po Kauną V. Beleckui rūpėjo sprukti į užsienį, o ne paslėptieji meno kūriniai. Po paros buvo nutarta bėglį suimti – pareigūnams tai nesukėlė jokių problemų.“
