Įvairūs, net ir aukščiausio lygmens priekaištai atitinkamoms tiek šalies, tiek užsienio jėgoms dėl to, kad yra falsifikuojama šalies istorija, Rusijoje skambėjo ne kartą. Kovai su tokiais „falsifikavimo bandymais“ 2009 m. prie Rusijos prezidento buvo įkurta ir trejus metus egzistavo komisija istorijos falsifikavimo atvejams ištirti ir Rusijai nuo istorijos falsifikavimo pasekmių ginti: įstatymo projektas numatė teisinę atsakomybę už „neteisingą“ ar „netinkamą“ istorijos faktų ar reiškinių aiškinimą ir traktavimą. Kremlius nuolat grūmoja pirštu ir kaltina kitus istorijos perrašinėjimu, nors pačioje Rusijoje istorijos falsifikavimas yra gajus ir naudojamas ideologijos bei propagandos tikslais. Rusų istorikų propagandistų veikalai gal ir nebūtų tokie svarbūs, jei ne itin stipri jų įtaka šiuo metu tapusiai labai patriotiška ir patiklia Rusijos liaudžiai. Todėl šiuo straipsniu siekiama apžvelgti keletą propagandinių rusų istorikų darbų, liečiančių bendros Lietuvos ir Rusijos istorijos traktavimą.
2008 metais Rusijoje buvo įkurtas fondas „Istorinė atmintis“ („Историческая память“), kurio oficialiai deklaruojamas tikslas yra skatinti mokslinius XX a. Rusijos ir Rytų Europos istorijos tyrimus. [2] Per šešerius veiklos metus (2008–2014) fondas išleido įspūdingą skaičių leidinių – 48. Fondo tinklalapyje nepateikiamas jo bendradarbių ar darbuotojų sąrašas, nenurodomas ir jų kiekis, todėl neaišku, koks „mokslo darbuotojų“ skaičius per šešerius veiklos metus sugebėjo parengti tiek publikacijų. Dar įdomesnis atrodo faktas, kad iš tų 48 leidinių 24 yra skirti nacių nusikaltimams Rytų Europoje bei Rytų Europos šalių kolaboravimo su naciais tyrimams. Ši tendencija perša išvadą, kad skelbiamas fondo tikslas neatitinka realybės – skatinami ne Rusijos ir Rytų Europos istorijos, o nacių nusikaltimų tyrimai: fondo leidinių tematikoje nėra kalbama apie stalinistinių represijų ar kitų „ideologiškai nepalankių“ SSRS istorijos įvykių bei procesų nagrinėjimą. Manytina, kad atsisakant nagrinėti nepalankius įvykius ir „iškeliant“ nacių nusikaltimus stengiamasi užgožti SSRS nusikaltimus žmonijai, o SSRS okupuotas šalis traktuoti kaip „išlaisvintas ir išgelbėtas nuo nacių“. Taip Sovietų Sąjungai ideologinėje plotmėje suteikiamas didvyrės, nugalėjusios fašistinę Vokietiją ir išgelbėjusios pasaulį nuo nacių, statusas.
Šios propagandos sklaidą užtikrina keletas aspektų. Pirma – fondo „Istorinė atmintis“ publikuojama informacija yra prieinama tiek rusų, tiek anglų kalbomis, taigi skaityti ir nagrinėti ją gali didelė pasaulio mokslininkų dalis, besidominti Rytų Europa. Negana to, dauguma fondo išleistų knygų yra prieinamos internete pdf formatu, todėl skaitytojas jas gali parsisiųsti nemokamai.
Norėtųsi trumpai apžvelgti šio fondo direktoriaus, kadaise Latvijoje, o dabar ir Lietuvoje persona non grata paskelbto Rusijos istoriko ir propagandisto Aleksandro Diukovo išleistas knygas, analizuojančias bendrus Lietuvos ir SSRS istorijos momentus.
2012 m. rugsėjo mėnesį šis autorius išleido knygą „Holokausto išvakarėse: Lietuvos aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje 1940–1941 m.“ Leidinyje pateiktus dokumentus A. Diukovas vertina kaip įžangą į mokslo revoliuciją. Smalsu – kokios gi pagrindinės šios „revoliucijos“ mintys?
Pirmiausia istorikas pabrėžia, kad Lietuvos aktyvistų frontas ir jo „iškovota nepriklausomybė“ yra diskredituota bendradarbiavimo su naciais, o LAF dekretu dėl „Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudarymo“ kartu sukurtas ir pirmasis konclageris žydams. Antra, knygoje bandoma pateisinti 1941 m. birželio 14 d. lietuvių trėmimą būtinybe sovietų valdžiai kovoti su „provokišku nacionalistiniu pogrindžiu“, taip pat ir su LAF‘u. [6] Susidaro įspūdis, jog leidiniu siekiama parodyti visuomenei, kad rusai pripažįsta vykdę trėmimus, tačiau tada jie vadovavosi „kilniais“ darbininkų ir valstiečių valstybės saugumo užtikrinimo tikslais. Negana to, šie istorijos momentai pateisinami ir užgožiami LAF‘o „nusikaltimais žmonijai“. Tarptautinę propagandinę knygos reikšmę sustiprina A. Diukovo pastangos Lietuvos archyvuose rastus ir tendencingai atrinktus LAF‘o veiklos dokumentus išversti į rusų kalbą, kad jie būtų „prieinamesni pasaulio mokslininkams“.
2013 m. rugsėjo mėn. pasirodė kitas to paties autoriaus leidinys „Protektoratas „Lietuva“. [7] Šioje knygoje autorius, remdamasis tarpukario Lietuvos Respublikos Saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio asmeninių dokumentų analize, nagrinėja Lietuvos bendradarbiavimą su naciais ir jos valdžios siekį Lietuvai gauti „Vokietijos protektoratą“. Analizuodamas Lietuvos archyvuose rastus A. Povilaičio apklausos protokolus ir jo asmeninių parodymų kopiją, A. Diukovas daro išvadą, kad prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Lietuvos Saugumo departamentas aktyviai bendradarbiavo su Vokietijos saugumo organais, įskaitant ir RSHA – Trečiojo Reicho Vyriausiąją saugumo tarnybą. Pasak autoriaus, šie parodymai įrodo Lietuvos specialiųjų tarnybų susitarimą su gestapu dėl bendros veiklos prieš lenkus – Lietuva perdavinėjo gestapui informaciją ir taip lenkų pogrindį pasiuntė „į mirtį“. [8] A. Povilaičio vizitą į Berlyną istorikas interpretuoja kaip A. Smetonos siekį Lietuvai išgauti Vokietijos protektoratą ir atsisakyti lojalumo SSRS. [9] 1940 m. birželio 14 d. naujų sovietinių karinių dalinių įvedimą į Baltijos šalis autorius vertina kaip Sovietų Sąjungos atsaką į iškilusią politinę grėsmę, mat, anot jo, „kai vermachto kariuomenė netikėtai greitai laimėjo karą prieš Prancūziją, Kremlius suprato, kad kita nacistinės agresijos auka bus SSRS, ir tam skubiai pradėjo ruoštis“.
Kyla klausimas – kiek įtikima yra šios knygos koncepcija? Čia norėtųsi paminėti keletą aspektų, pirmiausia – naudojamų archyvinių dokumentų patikimumo klausimą. Autorius remiasi Lietuvos archyvuose rastais sovietų saugumo vykdytos A. Povilaičio apklausos protokolais bei parodymais, užrašytais Maskvos kalėjime. Žinant sovietinius tardymo metodus manytina, kad A. Povilaičio parodymai yra tendencingas falsifikatas: pačius parodymus galėjo surašyti sovietų saugumo tardytojai, o A. Povilaitis tiesiog buvo priverstas juos pasirašyti. Tai pirma. O antra – jei ir teisingas faktas, kad A. Povilaitis lankėsi Berlyne, tai dar nėra įrodymas, kad vyko tokio tipo bendradarbiavimas su naciais.
Vis dėlto, nepaisant propagandinio knygos pobūdžio, A. Diukovas savo knyga nušovė tris zuikius: 1) pavaizdavo Lietuvą kaip nacių talkininkę, siekusią fašistinės Vokietijos protektorato; 2) šią nenaują „teoriją“ pateikė plačiai pasaulio mokslininkų grupei; 3) dar labiau pakiršino nerimstančius lietuvių ir lenkų nesutarimus dėl bendros istorijos traktuotės (šią knygą autorius planuoja ne tik išleisti lenkų kalba, bet ir toliau tęsti tyrimą aiškindamasis, kiek lenkų buvo perduota gestapui). Be to, dar vienas Kremliaus propagandistų taip pat yra pabrėžęs, kad etninė įtampa lenkų ir lietuvių santykiuose yra ypač vertingas elementas, kurį Rusijai reikia išnaudoti ir pagal galimybes gilinti. [11]
Minėti leidiniai yra tik nedidelė Rusijos istorinės-propagandinės literatūros dalis, tačiau jie puikiai parodo, kaip istorinė atmintis, jos analizė ir interpretacija pasitelkiama šiandieniniams Rusijos politiniams-ideologiniams tikslams ir informaciniam karui prieš Lietuvą. Žinoma, galima atsisakyti skaityti tokio pobūdžio leidinius ir numojus ranka teigti, kad tai tik Kremliaus propaganda, tačiau šios propagandos sklaida darosi pavojinga – ji veikia ne tik Rusiją, bet ir skverbiasi į pasaulio bendruomenę.
[1] ПРОЕКТ: Федеральный закон „О противодействии реабилитации в новых независимых государствах на территории бывшего Союза ССР нацизма, нацистских преступников и их пособников“. Prieiga per internetą [žiūrėta 2013 m. spalio 11 d.]
[2] О фонде „Историческая память“. Prieiga per internetą [žiūrėta 2013 m. spalio 11 d.]
[3] Дюков, А. Р. Накануне Холокоста: Фронт литовских активистов и советские репрессии в Литве, 1940–1941 гг. Prieiga per internetą
[4] Дюков, А. Р. Накануне Холокоста: Фронт литовских активистов и советские репрессии в Литве, 1940–1941 гг. Prieiga per internetą, p. 10.
[5] Дюков, А. Р. Накануне Холокоста: Фронт литовских активистов и советские репрессии в Литве, 1940–1941 гг. Prieiga per internetą, p. 7.
[6] Дюков, А. Р. Накануне Холокоста: Фронт литовских активистов и советские репрессии в Литве, 1940–1941 гг. Prieiga per internetą, p.25.
[7] Дюков, А. Р. Протекторат Литва. Тайное сотрудничество с нацистами и нереализованный сценарий утраты литовской независимости. Фонд „Историческая память“, 2013. 264 p. Prieiga per internetą
[8] ПАКТ «МОЛОТОВА-РИББЕНТРОПА» – ПОДОПЛЁКА. Prieiga per internetą [žiūrėta 2013 m. spalio 12 d.]
[9] Дюков, А. Р. Протекторат Литва. Тайное сотрудничество с нацистами и нереализованный сценарий утраты литовской независимости. Фонд „Историческая память“, 2013. 264 p. Prieiga per internetą, p. 223–224.
[10] ПАКТ «МОЛОТОВА-РИББЕНТРОПА» – ПОДОПЛЁКА. Prieiga per internetą [žiūrėta 2013 m. spalio 12 d.]
[11] ПАКТ «МОЛОТОВА-РИББЕНТРОПА» – ПОДОПЛЁКА. Prieiga per internetą [žiūrėta 2013 m. spalio 12 d.]; Дугин А. Г. Основы геополитики. Геополитическое будущее России. М., 1997 (Глава 5: Угроза Запада).
