Niekada anksčiau mūsų planetoje nebuvo tiek daug keistų statinių, kaip šiais laikais. Atrodytų, kad kai kurie architektai jau nebemoka kurti paprastai. Reikia tilto? Gerai. Mes pastatysime tiltą, bet ne virš upės, o paskandintą upėje. Reikia parke takelio? Mes nutiesim parke takelį, bet ne ant žemės, kaip įprasta, o pakeltą virš žemės.
Šiais laikais technologijos labai daug gali. Architektų išmonė taip pat begalinė, na, o žmonėms reikia statinių pramogoms, poilsiui, štai tada ir atsiranda labai keistų kūrinių, kurie puošia, kai kada darko aplinką, tačiau visada traukia akį. Tokie keisti statiniai pritraukia daug lankytojų, nes jie yra unikalūs ir dažnai labai įdomūs.
Gaila, bet Lietuvoje man jų tikrai trūksta. Kartais net susidaro įspūdis, kad mūsų žmonės nemoka išlaisvinti savo vaizduotės, bijo drąsesnių idėjų, sprendimų. O gal jų tiesiog neturi?
Kalneliai Duisburge
Amerikietiški kalneliai pėsčiomis (nuotr. Gamintojo)
Vokietijoje, Reino ir Rūro santakoje, yra Duisburgas – miestas su labai gerai išvystyta metalo apdirbimo pramone, turintis apie 490 tūkst. gyventojų. Šešios Duisburgo plieno lydimo aukštakrosnės pagamina pusę Vokietijoje gaminamo plieno. Dar Duisburgas yra didžiausias Europoje upinis uostas. Bet šį kartą – ne apie pramoninę Duisburgo galybę. 2010 metais Duisburgas tapo Europos kultūros sostine. Kadangi, kitaip nei Vilnius, Duisburgas yra metalo apdirbimo centras, jis galėjo sau leisti daugiau, ne vien tik paprastu vamzdžiu, nutiestu upės link, pažymėti tuos ypatingus metus, kai miestui teko garbė vadintis kultūros sostine. Kol lietuviai ginčijosi, kodėl kultūros sostinės garbės vamzdis pas mus toks baisus ir tiek daug kainuoja, Duisburge buvo nuspręsta pastatyti amerikietiškus kalnelius. Didelis čia daiktas? Pas mus irgi yra amerikietiški kalneliai Elektrėnuose, niekas jau nebeatsimena, kuriais laikais pastatyti, bet veikia ir šiandien.
Aišku, amerikietiškų kalnelių daug pristatyta, įvairių šalių spauda kiekvieno atidarymui neskiria dėmesio, o Duisburgo kalneliai tikrai neliko be dėmesio, nes jie – nepaprasti. Tai ne tikri kalneliai, o amerikietiškų kalnelių formos pėsčiųjų takas.
Ši originali konstrukcija buvo pavadinta „Tigras ir vėžlys – stebuklingas kalnas“. Iš toli konstrukcija atrodo kaip tikri amerikietiški kalneliai, bet iš tikrųjų tai yra išsirangiusios 220 m ilgio kopėčių ir pėsčiųjų viaduko junginys. Projekto autoriai, vokiečių architektai Heike Mutter ir Ulrich Genth, šį savo kūrinį pristato kaip ironišką ir subtilų žaidimą su objekto lankytojais – iš tolo žiūrint statinys vilioja, žada linksmas pramogas, bet priartėjus nuvilia. Nepaisant to, kad tai tik pėsčiųjų takelis-apžvalgos aikštelė, pernai lapkritį atidarytas „Tigras ir vėžlys“ sulaukė labai didelio dėmesio.
Statinio aukštis – 20,6 m. Tai vieta, kur netikras amerikietiškas kalnelis išraito mirties kilpą. Takelio plotis tik 1 m. Statinys apšviestas, todėl juo galima naudotis ir sutemus. 90 tonų sverianti konstrukcija pagaminta iš cinkuoto plieno. Autorių teigimu, tai yra simboliška, nes netikri amerikietiški kalneliai atsirado ten, kur anksčiai buvo cinko gavybos fabrikas, o šiuo metu aplink kalnelius yra plieno liejimo aukštakrosnės.
Paskendęs tiltas Nyderlanduose (nuotr. Gamintojo)
Iš Vokietijos persikelkime į Nyderlandus, nes šioje šalyje geriausiu 2011 metų statiniu Nyderlandų architektų asociacija pripažino ne kokį nors dangoraižį ar kitą didžiulį pastatą su įmantria architektūra, bet dviejų jaunų architektų – Ro Koster ir Ad Kil – suprojektuotą tiltą, pavadintą pranašo Mozės, išvadavusio izraelitus iš Egipto vergovės ir per dykumą juos atvedusio iki Kanaano sienos, vardu. Mozės tiltas – tai ne koks įspūdingas ir sudėtingas inžinerinis statinys per kokią nors plačią upę su keliomis automobilių eismui skirtomis juostomis. Tai nedidelis medinis tiltukas, nutiestas per nedidelį kanalą, tik jis pastatytas taip, kad atrodo, jog yra beveik paskendęs.
1250 m. pr. m. e., kai Dievo valia egiptiečius ištiko dešimt nelaimių (varlės, tamsa, kruša, egiptiečių pirmagimių, įskaitant gyvūnus, nužudymas), Egipto faraonas leido Mozei išsivesti izraelitus iš Egipto, bet netrukus faraonas apsigalvojo ir egiptiečiai izraelitus vijosi iki Raudonosios jūros. Jūros vandenys stebuklingai persiskyrė ir Mozės bėgliai sėkmingai ją perėjo, o faraono kariuomenė prigėrė. Ro Koster ir Ad Kil Mozės tiltą ir suprojektavo taip, kad atrodytų, jog vandenys yra prasiskyrę. Tiesa, architektai jau iš pat pradžių turėjo tokią užduotį – rekonstruojant XVII a. olandiška fortą Fort De Roovere, atsirado poreikis tiltą per kanalą „permesti“ taip, kad jo nesimatytų, tad Senojo testamento pasakojimai čia niekuo dėti.
Kaip atrodo tiltas – matote nuotraukoje. Idėja išties labai originali, o Dutch Design Awards 2001 komisija ją pripažino genialia, tačiau nuotraukose nesimato vieno dalyko, už ką architektai irgi sulaukė pagyrų. Tai Accova – medienos, kuri perėjo įvairius apdirbimo etapus ir dėl to tapo viena iš ilgiausiai naudojamų (naudojimo laikas – 50 metų) – panaudojimą.
