Praėjusiame „Akistatos“ numeryje rašėme apie dar prieš karą rusų virš Baltijos jūros numuštą keleivinį lėktuvą. Dar du lėktuvai, tiesa, kariniai, virš Baltijos jūros buvo numušti jau po karo. Šių įvykių pėdsakai irgi pradingo sovietiniuose archyvuose.
Žvalgymo misijos
Apsilankius Liepojoje, dėmesį patraukia paminklas prie jūros. Jis skirtas negrįžusiems iš jūros žvejams ir virš Baltijos jūros žuvusiems amerikiečių lakūnams. Memorialinė lenta byloja, kad amerikiečiai buvo numušti rusų 1950 metų balandžio 8 dieną. Šis lėktuvas ir 10 jo įgulos narių į istoriją įėjo kaip viena pirmųjų Šaltojo karo aukų. Kai kurių šaltinių teigimu, numuštas lėktuvas prieš tai skrido į Lietuvą ir vežė krovinį partizanams.
JAV oro pajėgų eskadronas, kuriam priklausė galingi keturių variklių perdirbti bombonešiai, prikimšti itin slaptos modernios technikos, reikalingos informacijai rinkti ir stebėti iš oro, 1950-ųjų pradžioje buvo įkurdintas JAV karinėje oro bazėje Vokietijoje, Vysbadene. Kaip tik iš ten 1950 metų balandžio 8 dieną, 10 val. 31 min., pakilo vadinamasis turbulencinis vėžlys, pažymėtas numeriu „BuNo 59645“. Pasak amerikiečių, tai turėjo būti eilinis „informacijos rinkimo ir žvalgybos“ skrydis virš Baltijos jūros. Manoma, kad pagrindinė orlaivio užduotis buvo nustatyti, kaip šioje jūroje išsidėstę sovietų povandeniniai laivai.
13 val. 30 min. PB4Y-2 įgula raportavo, jog skrenda virš Brėmerhafeno, ir tai buvo paskutinė žinia iš turbulencinio vėžlio. Netrukus virš Baltijos skrendantį JAV orlaivį apsupo keturi sovietų naikintuvai LA-11. Kai amerikiečiai nepakluso rusų komandai sekti iš paskos, į lėktuvą buvo paleista ugnis. Kulkų suvarpytas PB4Y-2 nukrito į jūrą maždaug už 8 kilometrų nuo Liepojos krantų.
Po šio incidento JAV vyriausybė kreipėsi į Rusiją su prašymu padėti išsiaiškinti orlaivio įgulos narių likimą ir katastrofos aplinkybes, tačiau Rusija buvo nenusiteikusi bendradarbiauti. Jos valdžia tąkart atsakė, jog lėktuvas buvo apšaudytas, nes saugumo pareigūnai supainiojo orlaivį su bombonešiu B-29. Be to, orlaivis buvo pažeidęs SSRS oro erdvę (esą jis buvo pastebėtas skrendantis 13 mylių į sovietų pusę nuo Rusijos oro erdvės ribos) ir pirmasis paleido ugnį į rusų lėktuvus, patruliavusius virš Baltijos.
JAV suskubo paneigti tokius Rusijos teiginius ir pabrėžė, jog vienintelis ginklas, kuris buvo orlaivyje, – vieno iš pilotų 45 kalibro pistoletas. Be to, amerikiečiai tikino, jog oro erdvės ribos nebuvo pažeistos ir turbulencinis vėžlys skrido virš tarptautinių vandenų, o ne SSRS teritorijoje.
Likimas neaiškus
Kone 30 JAV lėktuvų, ieškodami sudužusio orlaivio nuolaužų ir išsigelbėjusių įgulos narių, per 10 dienų žvalgė Baltijos jūrą iš oro, bet pastangos buvo bevaisės. Tik jau nutraukus paieškas, Švedijos žvejybinis laivas atsitiktinai pastebėjo jūroje plūduriuojantį gelbėjimosi plaustą. Dar po kelių dienų britų krovininis laivas iš jūros ištraukė dar vieną tuščią gelbėjimosi plaustą ir kulkų suvarpytą priekinį lėktuvo ratą. Jokių dingusios įgulos pėdsakų nebuvo pastebėta.
Iškart po incidento pasklido gandai, jog įgula galėjo išsigelbėti ir patekti į sovietų nelaisvę. Šią versiją Rusija neigė ir tikino, kad gyvų žmonių lėktuve negalėjo likti, nes jis sprogo dar prieš nukrisdamas į vandenį. Bet vėliau gandus apie esą išgyvenusius amerikiečių lakūnus sustiprino 1955 metais iš gulagų grįžusio amerikiečio Džono Noblo pasakojimas. Vyras teigė, kad, „keliaudamas“ per įvairius sovietų kalėjimus ir koncentracijos stovyklas, jis buvo sutikęs du liudytojus, kurie jam pasakojo matę aštuonis lakūnus, išsigelbėjusius iš turbulencinio vėžlio ir įkalintus už šnipinėjimą. Kad viename kalėjimų sutiko amerikiečių lakūną, išsigelbėjusį iš į Baltiją nukritusio JAV orlaivio, pasakojo ir jugoslavas, ilgus metus praleidęs anglių šachtoje Vorkutoje (Sibiras).
Išsiaiškinti turbulencinio vėžlio ir 10 jame buvusių jaunų vyrų likimą buvo užsimojęs ir režisierius Dirkas Polmanas. Dokumentinių filmų kūrėjas savo juostoje „Slaptas supervalstybių oro karas“, kuris rodytas tik prancūzų televizijos kanale „Arte“, atskleidė, jog, siekdamas išsiaiškinti, ar po amerikiečių lėktuvo katastrofos galėjo išgyventi bent vienas lakūnas, jis ne tik išnaršė įvairių dokumentų archyvus, bet ir bendravo su 1993 metais JAV bei Rusijos sudaryta komisija, kuriai buvo pavesta atskleisti Šaltojo karo incidentus ir pateikti išsamią to meto įvykių analizę. „Aš pasidalijau su JAV komisijos nariais savo turima informacija ir tikėjausi, kad dirbdami kartu mes išsiaiškinsime dingusios įgulos paslaptį. Tačiau kai paaiškėjo, jog kariuomenės pareigūnai net viešai publikuotais duomenimis nepasidalijo su manimi, aš nutariau nutraukti bet kokį bendravimą“, – atskleidė D. Polmanas. Nors bendradarbiavimą su pareigūnais D. Polmanas ir nutraukė, bet savo tyrimo neatsisakė.
Tikrasis orlaivio skrydžio tikslas oficialiai taip ir liko nenustatytas, nes abi į konfliktą įsivėlusios valstybės turėjo savas versijas. D. Polmano surastas ir pakalbintas vieno iš keturių naikintuvų, numušusių turbulencinį vėžlį, pilotas Anatolijus Gerasimovas tvirtino, kad sovietai buvo įsitikinę, jog amerikiečių lėktuvas skrido kaip tik į Lietuvą. „Amerikos lėktuvai ne kartą buvo įsiveržę į Baltijos valstybių oro erdvę. Virš Lietuvos teritorijos jie išmesdavo įvairių daiktų „miškiniams“, tuomet kovojusiems prieš sovietus. Dažniausiai tokius lėktuvus mums buvo įsakyta sulaikyti, tačiau kartą Rusijos karininkai, pabūgę rizikos skristi blogu oru, paprašė valdžios leidimo šaudyti į oro erdvę pažeidusius orlaivius“, – pasakojo A. Gerasimovas. Leidimą šaudyti į amerikiečių lėktuvus kareiviai gavo.
„Pastebėję amerikiečių orlaivį, įspėjome jį sekti mums iš paskos, tačiau pilotas tik nusišypsojo ir atsisveikindamas pamojavo. Orlaivis apsisuko ir ketino skristi atgal, bet apie įsibrovėlius mes įspėjome ant žemės įsikūrusius padalinius, ir šie paleido ugnį. Susišaudymas vyko maždaug už 40 kilometrų nuo Lietuvos krantų, – prisiminė rusų pilotas. – Nors man buvo įsakyta tylėti, tačiau dabar galiu patvirtinti – mačiau maždaug 10 parašiutų, besileidžiančių iš apšaudomo lėktuvo. Tuomet orlaivis sprogo.“
Kaip rodo 2004 metais išslaptinta Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) ataskaita, 1950-aisiais virš Lietuvos buvo įvykęs amerikiečių ir sovietų oro pajėgų konfliktas. Išslaptintasis dokumentas daug cenzūruotas, matyti tik maždaug pusė teksto. Iš nuotrupų galima suprasti, jog virš Baltijos tada buvo numuštas amerikiečių bombonešis, veikiausiai vykdęs žvalgybos misiją. JAV lakūnai išsigelbėjo, tačiau buvo paimti į nelaisvę, o SSRS atsisakė juos išduoti.
Šnipai nelaukiami
Dar viena Šaltojo karo auka virš Baltijos – tai 1952 metų birželio 13-ąją numuštas Švedijos karinių oro pajėgų lėktuvas DC-3, arba „Duglas“. Jis su aštuonių žmonių įgula irgi dingo paslaptingomis aplinkybėmis. Švedijos spauda 40 metų spausdino įvairias versijas ir spėliones, kas galėję nutikti jų lakūnams, nors valdžia žinojo tiesą nuo pat pirmos minutės.
1952 metų birželio 17-ąją Sovietų Sąjunga ir Švedija apsikeitė griežtomis notomis. SSRS užsienio reikalų ministerija rašė, kad birželio 13-ąją ties Ventspiliu sovietų oro erdvę pažeidė du užsieniečių lėktuvai, tad pakelti į orą naikintuvai išvijo juos iš SSRS teritorijos. Esą dėl rūko sovietams nepavyko nustatyti nei lėktuvų tipų, nei priklausomybės. Taigi tada taip ir liko neaišku, ar tai tikrai buvo „Duglas“.
Švedų žurnalistai išsiaiškino, kad prieš incidentą Švedija iš JAV nusipirko du lėktuvus DC-3, kuriuose buvo sumontuota šnipinėti skirta radijo ir fotoaparatūra. Tie žvalgybiniai lėktuvai skrisdavo virš Baltijos šalia sovietų sienos, kartais įlįsdami į svetimą teritoriją, kad nufotografuotų sovietų radiolokacines sistemas. Kiek paskridę jie skubiai nerdavo į neutralią teritoriją, tad rusų naikintuvai numušti jų savoje teritorijoje neturėjo galimybės. Kad šnipai būtų atbaidyti, buvo nuspręsta vieną kitą jų numušti ten, kur pasiseks pavyti.
Kai buvo išslaptinti pokario dokumentai, paaiškėjo, kad lėktuvą DC-3 numušė naikintuvas MiG, kurį pilotavo Grigorijus Osinskis. Tas MiG-15 turėjo primontuotus papildomus degalų bakus ir galėjo skraidyti toli neutralioje oro erdvėje. DC-3 ir buvo numuštas virš neutraliųjų vandenų. Lakūnas gavo komandą sunaikinti taikinį, ir net nebuvo jokių kalbų apie svetimo lėktuvo atpažinimą ar bandymą nutupdyti. Iš naikintuvo buvo paleista salvė į dešinįjį variklį, šis užsidegė ir nukrito. O G. Osinskio valdomas naikintuvas nutūpė Rygoje. Iš ten pilotas buvo nuskraidintas į Maskvą, o iš jos grįžo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. Manoma, kad komanda numušti lėktuvą neutraliuosiuose vandenyse buvo duota iš Maskvos.
DC-3 buvo numuštas už maždaug 100 kilometrų nuo Ventspilio. Apie tai švedų lakūnai niekam nepranešė, nes visada, skrisdami į žvalgybines operacijas SSRS link, jie išjungdavo radijo stotis. O po naikintuvo atakos įjungti stoties jau nebespėjo.
Na, o rusų raportas apie numuštą švedų lėktuvą ant J. Stalino darbo stalo gulėjo jau tą pačią dieną.
Plačiau apie lėktuvų katastrofas galima paskaityti knygoje „Skrydis į mirtį“.
Kitame numeryje: Paklydusi raketa
Vytautas ŽUTAUTAS
