Tikroji katastrofa būtų Amerikos įsitraukimas į branduolinį karą dėl to, kad ji įsipareigojusi ginti kitą tautą, kuri ir pati gali apsiginti. B. Rhodesas priminė, jog „Japonija ir Pietų Korėja gali naudotis labai tvirtomis saugumo garantijomis, kad pasirodysime, jei prireiks“. Tačiau tai klestinčias, daug gyventojų turinčias šalis pavertė priklausomomis nuo kitų apsaugos, www.nationalinterest.org rašo buvęs ypatingasis JAV prezidento Ronaldo Reagano padėjėjas Dougas Bandowas.
Trumpas iškėlė klausimą apie šią priklausomybę. Nė viena valstybė nepermoka už savo saugumą, kuomet gali pasikliauti Vašingtonu. Kandidatas į prezidentus tvirtina, kad vienas šio klausimo sprendimas yra Pietų Korėjos ir Japonijos tapimas branduolinėmis galiomis. Ir, anot Trumpo, anksčiau ar vėliau apie tai reiks kalbėti.
Tai nėra naujas ir radikalus pareiškimas. Apie tokią idėją neseniai užsiminė ir ankstesnis kandidatas į Pietų Korėjos prezidentus. Be to, šios šalies prezidentas 1960-aisias vykdė branduolinę programą, tačiau vėliau pasidavė JAV spaudimui ją nutraukti. Po Trumpo pareiškimų pasigirdo ir korėjiečių ekspertų balsas: „Jei turėtume branduolinį ginklą, pagerėtų mūsų pozicijos kontaktuojant su Šiaurės Korėja“.
Daugelį metų kalbos apie branduolinį ginklą sklando ir Japonijoje. Anksčiau šalies premjeras Shinzo Abe atrodė gana atviras diskusijoms apie branduolinį ginklą, o ir pati šalis taip pat pamažu judėjo kariniu keliu. Buvęs Osakos meras Toru Hashimoto taip pat pareiškė, kad Trumpo idėjos leido „Japonijai pradėti keisti mąstymą, kad Amerika mus visada gins“.
Nepaisant įsitikinimo, kad branduolinių ginklų skaičiaus nedidėjimas yra šventas ir neliečiamas aspektas, JAV jo laikosi su tam tikromis išlygomis. Vašingtonas nespaudžia Jungtinės Karalystės ar Prancūzijos nutraukti branduolines programas. JAV niekada nekritikavo Izraelio dėl jo branduolinio arsenalo. Tiesa, amerikiečiai nenoriai priėmė Indiją kaip branduolinę valstybę. Taigi, garsiai giriamas branduolinių ginklų neplatinimas yra tikslas, kurį politikai visuomet derina su kitais interesais.
Be to toks klausimas negali būti vertinamas atskirai nuo kitų klausimų. Bendrai kalbant, yra geriau, kad mažiau valstybių turėtų branduolinius ginklus. Tačiau kai kuriais atvejais naujų branduolinių žaidėjų atsiradimas gali vesti prie stabilumo. Pavyzdžiui, yra tikima, kad JAV – Sovietų Sąjungos branduolinis balansas leido išvengti konvencinio konflikto pradžios Šaltojo karo metu. Nė viena pusė nenorėjo rizikuoti ir žengti dar vieną žingsnį. O štai kitas atvejis – jei Ukraina nebūtų atsisakius branduolinių ginklų, likusių po Sovietų Sąjungos griuvimo, galbūt Rusija nebūtų atplėšusi Krymo ir taip atvirai neremtų separatistų.
Dar blogiau yra tai, kad Vašingtonas pasiekė branduolinį ginklą galinčių turėti valstybių sutikimą nuo to susilaikyti žadėdamas „branduolinį skėtį“ – gynybą, jei to prireiktų. Taigi, branduolinių ginklų neplatinimo Rytų Azijoje kaina yra Amerikos pasirinkimas rizikuoti Los Andželu dėl to, kad galėtų apginti Seulą ir Tokiją, ir galbūt net Taipėjų ir Kanberą. Neplatinimas primena ginklų kontrolės situaciją Jungtinėse Valstijose – tik blogiečiai gauna ginklus. Kinija, Rusija ir Šiaurės Korėja jau yra branduolinės valstybės. O Amerika tokioje situacijoje turėtų užtikrinti geopolitinį balansą.
Šios situacijos rezultatas tikrai gali būti katastrofiškas.
Yra gera priežastis, kodėl reikėjo stabdyti branduolinę programą, kai valdė prezidentas Parkas Chung-hee ir Pietų Korėja vis dar buvo nestabili ir neturtinga valstybė. Tačiau tuomet iškelti prieštaravimai nebeturi prasmės, kai vietoje jo jau yra jo dukra, o jos valstybė yra labai atsigavusi. Kitas atvejis - nedaugelis pritartų, kad reikėjo Japonija pasitikėti praėjus vos dviems ar trims dešimtmečiams po Antrojo Pasaulinio karo. Dabar jau yra praėję 70 metų. Juk dabar Tokijumi galima pasitikėti kur kas daugiau nei gerai apsiginklavusiu Pekinu.
Taigi, klausimas yra kokia prieiga leistų geriausiai spręsti Pietrytinės Azijos stabilumo klausimą ir kelti mažiausiai pavojaus JAV saugumui. Iki šiol Amerikos pažadai ginti nei Kinijos drakono, nei Rusijos meškos neprivertė atsisakyti interesų ir nurimti. Kinija agresyviai reaguoja į Japonija, Filipinus ir ypatingai Vietnamą. Rusija tai pat toliau mėto iššūkius Jungtinėms Valstijoms. Šiaurės Korėja – dar blogiau – nuolat grasina JAV ir savo kaimynams.
Grėsmė, kad bus panaudotas branduolinis ginklas, be abejonės, yra labai svarus atbaidymo faktorius. Tačiau du didieji XX amžiaus karai parodė, kad bet koks atbaidymas gali nesuveikti.
Be to, vieną kartą davus „saugumo užtikrinimo“ pažadą, labai sunku jį atšauti. Netgi tuo atveju, jei jis jau ir prarado savo pirminį tikslą. Tad tuo atveju, kai atbaidymo strategija nebeveiktų, Amerika automatiškai įsitrauktų į karą su bet kuo, kas nepaklūsta. Tačiau toks sprendimas gali būti priimtas tik tuomet, kai viskas yra rimtai apsvarstoma. Nėra akivaizdu, kad Pietų Korėjos ar Japonijos draugiškumas turėtų būti įvertintas kaip pagrindas konkuruoti branduoliniais ginklais.
Galiausiai, pažadas ginti kitas, mažesnes galias, leidžia joms „paimti į nelaisvę“ Amerikos saugumą. Tuomet, kai Vašingtonas stovi už jų, jos jaučiasi drąsiau ir gali pradėti rizikingai elgtis. 2008 metais Gruzijoje Mikhailas Saakashvilis nevengė karinio susidūrimo su Rusija. Japonija nesutiko net diskutuoti ginčytinų salų statuso su Kinija. Filipinų kariuomenė labai silpna, tačiau šalis nė neketina nusileisti Pekinui dėl ginčytinų rifų. Tikėtina, kad Vašingtono užnugaris sustiprina norą išlaikyti tokias bekompromisiškas pozicijas.
Vienas dalykas yra rizikuoti susidūrimais jūrose dėl įvairių beverčių uolų. Kitas aspektas – galvoti apie branduolinį karą. Tai rodo, jog Amerikos „branduolinis skėtis“ yra kažkas, ką reiktų rimtai aptarti. Tačiau Rhodesas atmeta netgi diskusijos idėją remdamasis tuo, kad pastaruosius 70 metų JAV priešinosi brandulinių ginklų platinimui. Tačiau šiais laikais vienas prasčiausių argumentų, naudojamų paremti bet kokiai politikai, yra – “mes visada taip darėme”. Juk pasaulis bėgant laikui keičiasi. Ir pastaraisiais metais pokyčiai vyksta labai greitai.
Nors Amerikos politikai teikia pirmenybę prielaidai, kad reikia laikytis tokių pačių strategijų, Trumpas vis tik yra teisus sakydamas, kad „Tam tikru metu, mes negalime būti viso pasaulio policininku“. O dabar kalbame apie pasaulį, kuriame tikrai netrūksta branduolinių ginklų. Taigi, Amerikos „branduolinis skėtis“ turi būti peržiūrėtas net rimčiau nei daugelis JAV saugumo politikos aspektų. Nes didžiausia bėda būtų JAV netyčia sudalyvauti Azijos branduoliniame kare.
