Neseniai Norvegijoje buvo paminėtos Anderso Breiviko išpuolio, kainavusio 77-iems žmonėms gyvybę, pirmosios metinės. Pasak Madrido dienraščio „Mundo“, „gindama savo vertybes, norvegų tauta davė atsaką į dešiniojo ekstremisto bandymą šalį destabilizuoti. Taip teigė Norvegijos ministras pirmininkas Jensas Stoltenbergas.
Anot jo, tai geriausia pamoka, kurią galima iš tragedijos išmokti: Vakarų visuomenėje radikaliajam ekstremizmui nėra vietos. Niekas, net ir likusieji gyvi, neabejoja, jog geriausias atsakymas į žudynes yra semtis stiprybės iš demokratinių vertybių“.
Taip rašė Ispanijos sostinės laikraštis. Šią mintį pakartojo ir paties Oslo dienraštis „Aftenposten“. Jo žodžiais, „teroro išpuolių metines ženklino meilė ir bendrystė. Tačiau jos mums visiems dar sykį priminė beribio blogio buvimą.
Daugelis užsienio žiniasklaidos priemonių visą laiką pabrėždavo tą nuostatą, kurios ir mūsų ministras pirmininkas J. Stoltenbergas nuosekliai laikėsi: teroro veiksmus geriausia yra pasitikti su dar didesniu atvirumu ir dar daugiau demokratijos.
Tačiau per metines jisai paryškino vieną esminį aspektą: dabar reikia parodyti ir tai, kad Norvegija yra teisine valstybė“, – rašė Oslo laikraštis. Tai užuomina į faktą, kad baigėsi A. Breiviko dešimt savaičių trukęs teismas, ir nuosprendis bus paskelbtas kitą mėnesį.
Varšuvos dienraštis „Rzeczpospolita“, ieškodamas paralelių tarp A. Breiviko išpuolio ir to, kurį James'as Holmes'as tik ką surengė Kolorado valstijos kino teatre, rašė: „Praeityje tokie išpuolus vykdydavo psichiškai susirgę žmonės, kurių nervai neišlaikė. Po savo siautėjimo jie nusižudydavo arba leisdavosi policijos nušaunami.
Tačiau A. Breiviko ir J. Holmes'o atvejai kitokie. Jų siautėjimus sąlygojo ne staigus nervų pakrikimas, o psichinio nesveikumo motyvuotas noras žūtbūt pakliūti į žiniasklaidą. Tai mūsų laikų fenomenas visuotinio žiniasklaidos dominavimo ir įsiskverbimo į viską sąlygomis.
Teisėsaugos pareigūnams, siekiantiems garantuoti saugumą, kyla sunkus uždavinys. Juk daug lengviau gaudyti nusikaltėlius negu žmones, kurie visą gyvenimą laikosi normaliai ir paskui staiga griebiasi ginklo ir ima šaudyti į kitus žmones“, – rašė Lenkijos dienraštis.
Jungtinių Amerikos Valstijų laikraščiai irgi reiškė šoką, liūdesį ir užuojautą nužudytųjų artimiesiems, bet ir svarstė apie Amerikos būklę bei ateitį.
Kolorado valstijos sostinės dienraštis „Denver Post“ rašė, jog „būtų nelaimė, jeigu kino teatrai taptų padidinto saugumo zonomis, jeigu būtų uždrausta į kiną ateiti persirengusiems ar įsinešti kaukes ar kostiumus arba jeigu, bijantis panašių įvykių pasikartojimo, būtų draudžiami naktiniai kino seansai.
Tai niekaip nepagerbtų aukų, jeigu kileriui pripažintume kokią nors galią mus šitaip įbauginti – ypač, jeigu įtariamasis dabar jau sėdi už grotų“.
Čikagos priemiesčiuose išeinantis laikraštis „Daily Herald“ klausė: „Kaip sustabdyti pamišėlį? Geresnėmis saugumo priemonėmis? Galbūt. Stipresniu įsikišimu psichiškai susirgusių atveju? Tikėkimės. Tačiau šiandien esant visuotiniam finansinių priemonių stygiui tuo negalime pasikliauti.
O gal stipresne ginklų ir apsiginklavimo priemonių kontrole? Tai būtų idealu, tačiau nenuvertinkime šito iššūkio masto“, – įspėjo Čikagos priemiesčio laikraštis.
Kaip sunku Amerikoje įvesti šaunamųjų ginklų uždraudimą ar bent griežtesnę kontrolę, paaiškino Austrijos sostinės dienraštis „Standard“. Anot jo, „dauguma Jungtinių Amerikos Valstijų piliečių ne tik kad neturi nieko prieš šautuvus, revolverius ar pistoletus. Jie netgi nesuprastų, jeigu valstybė dažnėjančių masinių žudynių akivaizdoje užsimanytų juos uždrausti.
Už šios laikysenos glūdi ne tik patrakėliškas „mačo“ vyriškumas. Jame slypi ir garsiai nereklamuojamas Jungtinių Amerikos Valstijų steigimo mito elementas. Prieš gerus du šimtus metų kolonistai sukilo prieš centralistinę britų valstybę, kuri lupo iš jų per didelius mokesčius ir norėjo jiems per daug viską reguliuoti.
Šiandien, jau esant nuosavai amerikiečių administracijai, niekas tuo atžvilgiu nepasikeitė. Daugumai europiečių tai atrodo kaip apgailėtinas folkloras. Tačiau po juo slepiasi anerikiečių laisvės sąvoka, kurią dauguma JAV piliečių suvokia kaip laisvę nuo valstybės reguliavimo.
O už tokią laisvę jie stoja kaip mūras, net jeigu šitokia laisvė kartkartėmis turi labai aukštą kainą ir per kruviną perversiją mirtinai suvaržo kitų amerikiečių laisvę“, – rašė Vienos dienraštis.
Šiuo atžvilgiu skirtumą tarp Norvegijos ir Amerikos įžiūrėjo kitas Čikagos laikraštis „Sun-Times“. Amerikoje tokie išpuoliai dažni, „tačiau Norvegijoje tai nebuvo vėliausios žudynės tokių įprastinių skerdynių eilėje. Norvegijoje niekas sukandęs dantis nelaukia kito tokio beveik neišvengiamo išpuolio.
Norvegijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, kai įvyksta masinės žudynės, žmonės sako: tai „buvo visai kaip Amerikoje“.
Masinės žudynės Jungtinėse Valstijose nėra kažkoks nukrypimas nuo normos. Tai tikrai nėra kažkas neįsivaizduojamo. Tai įsišakniję ploname, tačiau nenuginčijamame, mūsų genetinio kodo ruoželyje“.
Tada laikraštis išvardija ir daugiau tokių masinių žudynių atvejų, įvykusių Amerikoje vien tik per paskutinius du dešimtmečius.
Savo redakcinį straipsnį dienraščio „Sun-Times“ redaktoriai baigia tokiais žodžiais:
„Galime pasakyti, kad ano penktadienio masinės žudynės per Betmeno filmą mus vėl privers susimąstyti, kokia Amerika mes norime būti – tauta kaip šeima ar ginkluotų stovyklų rinkiniu.
Galime bandyti iki galo išsiaiškinti, kokia tai yra patologija, kuri verčia vyrus – visada tik vyrus – žudyti savo tautiečius kino salėse, mokyklos klasėse, net bažnyčiose. Arba galime užsirakinti duris, užtaisyti ginklus, susigūžti, įrengti daugiau metalo detektorių, nuleisti užuolaidas.
Galime arba pasižiūrėti į akis savo demonams – arba toliau gyventi baimėje“, – lūdnai, niūriai rašė Čikagos laikraštis.
Mykolas DRUNGA
