Lietuva yra ant demokratinės bendruomenės fronto linijos, tad jai tenka ypatinga atsakomybė prisidedant prie demokratijos plėtros – išskirtiniame interviu „Omni.lt“ sakė šį šeštadienį kadenciją baigiantis JAV ambasadorius Lietuvoje Stephenas D. Mullas. Vilniuje praleidęs trejus metus ir dalyvavęs svarbiausiuose Lietuvai įvykiuose ambasadorius namo išsiveš prisiminimus apie krepšinį, alų ir jaukias sostinės gatveles.
– Nuo to laiko, kai atvykote į Lietuvą prieš trejus metus, mūsų valstybės užsienio politikoje įvyko esminių permainų. Dabar Lietuva yra NATO ir Europos Sąjungos (ES) narė. Kokie, jūsų nuomone, yra svarbiausi pokyčiai?
– Man atvykus 2003-aisiais, Lietuva buvo kandidatė, siekianti stoti į NATO ir ES. Apie Lietuvą buvo galvojama kaip apie šalį, kuri kažko norėjo – norėjo būti šiose organizacijose, norėjo prisijungti prie Vakarų. Dabar padėtis visiškai pasikeitė – Lietuva yra šalis, kuri duoda kitiems. Lietuva ėmėsi vadovauti Provincijos atkūrimo grupei, o tai yra neįtikėtinas iššūkis, su kuriuo ji gerai susitvarko. Taip pat prisimenu, kad 2004 metų lapkritį, kai Ukrainoje kilo rinkimų krizė, prezidentas Valdas Adamkus nieko nelaukęs kartu su Aleksandru Kwasniewskiu sėdo į lėktuvą ir nuskrido į Kijevą, kur tarpininkavo sprendžiant krizę. Tai yra Lietuvos nuopelnas. Be to, Lietuva kartu su ES ir Jungtinėmis Valstijomis sunkiai dirba formuodamos bendrą politiką dėl paramos demokratijai Baltarusijoje. Tai tik trys pavyzdžiai, jų tikrai esama ir daugiau, kad ir kelionė į Azerbaidžaną. Lietuva dabar prisideda prie demokratijos plėtros proceso, nebėra tik jo vartotoja. Tai ir yra didžiausias pokytis.
– Per šiuos trejus metus Lietuvoje lankėsi keturi aukščiausi Jungtinių Valstijų pareigūnai – prezidentas George‘as W. Bushas, valstybės sekretorė Condoleezza Rice, gynybos sekretorius Donaldas Rumsfeldas ir visai neseniai viceprezidentas Richardas B. Cheney. Šis faktas aiškiai rodo, kad Lietuva Vašingtonui yra svarbi. Kodėl ji svarbi?
– Todėl, kad Lietuva yra tikrai geras draugas. Visų pirma amerikiečiai labai laukiami Lietuvoje. Manau, kad net jeigu skiriasi mūsų istorija ir mūsų šalis skiria didelis atstumas, yra daug dalykų, kurie mus vienija. Lietuviai ir amerikiečiai turi daug bendrų vertybių ir būtent dėl šių vertybių labai aukšti Amerikos pareigūnai, nesvarbu, ar jie būtų demokratai ar respublikonai, labai patogiai čia jaučiasi.
Daug darome kartu su Lietuva. Jau kalbėjau apie Baltarusiją ir Afganistaną. Mes aktyviai dirbame stiprindami NATO, kad ši organizacija taptų reikšmingesnė tarptautinėje bendruomenėje. Taigi mūsų partnerystė su Lietuva yra labai veiksminga. Lietuva laikosi įsipareigojimų, ji prisideda prie aktyvios diskusijos apie užsienio politikos problemas. Ryšiai su Lietuva mus praturtina. Dėl to Lietuva ir yra svarbi.
– Lietuva aktyviai dalyvauja skatinant regioninį bendradarbiavimą Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze. Prieš stojant į NATO, buvo sukurta Vilniaus dešimtuko grupė, dabar Lietuva dalyvauja formuojant Demokratinio pasirinkimo bendriją, prieš keletą savaičių prezidentas Valdas Adamkus kaip garbės svečias lankėsi GUAM (Gruzijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Moldovos) valstybių vadovų suvažiavime Kijeve ir nuvyko į Azerbaidžaną , kuris yra dar vienos iniciatyvos – 3+3 (trys Baltijos valstybės ir trys Kaukazo valstybės) – dalis. Kaip vertinate tokią Lietuvos užsienio politikos orientaciją, kuriai būdingas regionalizmas ir Rytų politikos stiprinimas?
– Manau, tai nuostabu. Viena svarbiausių pamokų XX a. istorijoje yra ta: kiek mums visiems, esantiems demokratijų bendruomenėje, pavyko plėsti šios bendruomenės ribas, tiek saugesni ir labiau klestintys tapome. Pradėję po Antrojo pasaulinio karo, kai tik maža Vakarų Europos demokratijų grupelė dirbo kartu su Kanada ir Jungtinėmis Valstijomis, sukūrėme NATO, išplėtėme bendradarbiavimą, tvirtai stojome prieš sovietų mėginimus dominuoti Europoje ir galiausiai visi kartu laimėjome šaltąjį karą. Tad nuo 1989-1991 metų demokratijos zona Europoje daugiau nei padvigubėjo. Nuo to laiko Europa buvo taikesnė, mažiau militarizuota, saugesnė ir labiau klestinti nei kada nors anksčiau istorijoje.
Dabar pagrindinis uždavinys pasiekti, kad šis procesas tęstųsi, ir kadangi Lietuva yra ant pačios šios bendruomenės fronto linijos, manau, jai tenka ypatinga atsakomybė, ir tai puiku. Jeigu remsime tokias šalis kaip Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas, Armėnija, Gruzija, Moldova, kurios visos yra ne taip toli nuo Lietuvos, joms tampant demokratijomis, Lietuvą ir visus mus demokratinėje bendruomenėje lydės sėkmė ir gyvensime taikiai. Taigi jeigu tektų pasirinkti vieną dalyką, dėl kurio Lietuva mane labiausiai žavi, tai būtų pozicija šiais klausimais.
– Bet yra dar viena problema. Viceprezidentas R. B. Cheney Vilniuje pasakė istorinę kalbą, kurią sveikino kovotojai už demokratiją posovietiniame regione. Tačiau tuomet viceprezidentas nuvyko į Kazachstaną, kuriam demokratijos trūkumas prikaišiojamas nebuvo, ir, kai kas teigia, taip pasirodė kita Amerikos užsienio politikos pusė – pragmatiškoji. Ką pasakytumėte JAV veiksmų Rytų Europoje kritikams, kaltinantiems juos dviveidiškumu?
– Sakyčiau, kad tėra vienintelis Amerikos užsienio politikos veidas ir vienintelė pusė. Manome, kad svarbu stiprinti ir skatinti demokratiją visame pasaulyje, ar tai būtų Irakas, ar Kazachstanas, ar Baltarusija. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje valstybėje vadovaujamasi ta pačia taktika. Kiekviena šalis skirtinga, tad Vašingtone mes žiūrime į kiekvieną šalį ar problemą ir galvojame, kokia taktika tuo konkrečiu atveju būtų veiksmingiausia remiant demokratijos plėtrą.
Pavyzdžiui, Baltarusijoje kuriant demokratiją penkiolika metų mėginome dirbti su vyriausybe. Iš pradžių mums sekėsi. Pačioje nepriklausomybės pradžioje Baltarusijoje vystėsi demokratija, vėliau į valdžią atėjo Aleksandras Lukašenka ir labai greitai reikalai pablogėjo: pradėjo dingti žmonės, juos imta ilgam laikui sodinti į kalėjimus, uždrausta nepriklausoma politinė veikla. Kai mes mėginome kalbėtis su A. Lukašenka, buvo akivaizdu, kad jis kalbėti nenorėjo, o jo politikoje atsirado dar daugiau prievartos.
Tiesa, pripažįstama, kad Kazachstane yra žmogaus teisių pažeidimų. Kazachstanas nėra užbaigta demokratija, ten būta susidorojimų, tačiau mes reguliariai kalbamės su prezidentu Nursultanu Nazarbajevu, kaip svarbu plėtoti demokratiją. Kazachstanas buvo labai svarbus partneris skatinant demokratijos kūrimą Afganistane, jie siuntė savo karius. Jis sunkiai dirba norėdamas integruotis į pasaulio ekonomiką ir pasaulio institucijas. Manome, kad mūsų dialogas yra konstruktyvus.
O tiems, kurie teigia, jog mūsų požiūris yra hipokritiškas, siūlau pažvelgti į Uzbekistaną. Ten Jungtinės Valstijos turėjo svarbių strateginių interesų: Uzbekistanas turi sieną su Afganistanu, ten mes turėjome labai svarbią bazę. Tačiau pernai, kai uzbekų vyriausybė Andidžane nužudė šimtus žmonių, Jungtinės Valstijos netylėjo, nors tai mums kainavo karinę bazę. Atsistojome ir pasakėme: tai neteisinga, negalima šaudyti savo šalies piliečių, juos reikėtų integruoti į demokratinę valstybę. Nors prarasdami tą bazę patyrėme labai svarbią strateginę netektį, jautėme, kad turime pasisakyti už demokratiją.
Todėl manau, kad yra tik viena pusė, nors priklausomai nuo šalies visuomet bus taktikos skirtumų. Vis dėlto mūsų tikslas yra visiškai toks pats kiekvienoje valstybėje.
– Tačiau kalbant apie šio regiono šalis, tokias kaip Azerbaidžanas ar Kazachstanas, yra dar vienas labai svarbus veiksnys – energetinis saugumas. Kokia yra pusiausvyra tarp demokratijos ir energetinio saugumo? Kuriam iš jų teikiama pirmenybė?
– Mes norime visko iš karto. Nemanau, jog būtina rinktis, nemanau, kad galima tik viena arba tik kita. Viceprezidentas R. B. Cheney praėjusį mėnesį labai aiškiai pasakė, kad valstybės neturėtų naudoti energijos kaip politinio ginklo. Visų pirma žvelgiant iš ekonomikos perspektyvos – gerai tai ar blogai, mes esame didžiausi energijos vartotojai pasaulyje, – Jungtinių Valstijų interesas yra skatinti nevaržomą energijos tiekimą, kurio netrikdytų politiniai svyravimai. Vis dėlto jeigu valstybė pradeda naudoti savo naftą ar tranzito padėtį siekdama politinės darbotvarkės tikslų, visuomet tam priešinsimės. Tačiau dauguma demokratijų tokio žaidimo nežaidžia. Mes atsidavę ne tik laisvam politiniam gyvenimui, bet taip pat ir laisvam ekonominiam gyvenimui. Manau, kad nėra prieštaravimo tarp noro užsitikrinti energetinį saugumą ir demokratijos. Tai tikrai vienas ir tas pats.
– Vienas dalykas Lietuvoje per tuos metus vis dėlto nepasikeitė. Tai mūsų geopolitinė padėtis – esame tarp Rytų ir Vakarų. Šis faktas lemia ne vien šaltojo karo žodyno vartojimą kiekvienąsyk Lietuvai atsidūrus tarp dviejų priešiškų polių tarptautinėje arenoje; jis taip pat turi įtakos vidaus reikalams. Puolimas prieš George‘o Soroso įsteigtas pilietines institucijas, buvusio prezidento Rolando Pakso apkalta, dabartinis skandalas dėl Darbo partijos finansavimo – visa tai gali būti vadinama Rusijos kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus pavyzdžiais. Ar sutinkate, kad tokia problema egzistuoja?
– Be abejo, kadangi Lietuva priklauso grupei valstybių, kuri yra paribyje, tai visuomet sukelia daugiau įtampos ir esama daugiau iššūkių. Kita vertus, tai puiki galimybė. Klausėte, kodėl Lietuva yra svarbi Jungtinėms Valstijoms. Taip yra dėl to, kad Lietuva yra didžiosios demokratinės revoliucijos, per pastaruosius dešimtmečius nušlavusios Europą, pakraštyje. Mes norime, kad ji tęstųsi toliau. Todėl manau, kad esate teisi – tai sudėtinga, tai reikalauja visų jėgų – tačiau tuo pačiu metu tai suteikia jums galimybę skatinti šiuos sėkmingus procesus. Tad aš tiesiog drąsinu Lietuvą toliau eiti šiuo užsibrėžtu keliu.
– Neseniai Lenkija išgirdo gerą žinią apie JAV vizų atsisakymo programą („Visa Waiver Program“) – jai bus suteiktas dvejų metų bandomasis laikotarpis. Tačiau Lietuvoje, kuri stengiasi būti ištikima JAV sąjungininkė, ši žinia sukėlė daug klausimų apie taikomų kriterijų adekvatumą. Mes esame ES nariai, nekeliame teroristinės grėsmės, tačiau į Iraką nusiuntėme mažiau nei 300 karių. Kodėl nėra atsižvelgiama į valstybės dydį? Ir ar tikėtina, kad JAV vyriausybė pakeis šiuos kriterijus? Apskritai kaip vertinate Lietuvos galimybes dalyvauti JAV vizų atsisakymo programoje, kuri vis dėlto nebus visiškas vizų panaikinimas. Kiek metų – dvejų, penkerių, dešimties ar daugiau – prireiks?
– Pirmiausia pasakysiu, kad programa, apie kurią kalbėjote, minėdama Lenkiją, iš tiesų dar nėra Amerikos įstatymas. Vienas senatorius nutarė palengvinti kelią valstybėms, kurios prisidėjo tam tikru karių skaičiumi – nežinau, kodėl jis pasirinko 300, jis nesitarė su JAV vyriausybe – tačiau jo pasiūlymas praėjo tik Senatą, o tam, kad idėja taptų įstatymu, ji turi būti patvirtinta abejuose Kongreso rūmuose. Šiuo metu pasiūlymas yra Atstovų rūmuose, kurių vadovybė yra sakiusi, kad neketina jo remti.
JAV įstatymai, reglamentuojantys dalyvavimą vizų atsisakymo programoje, yra tie patys kiekvienai valstybei, t.y. būtina turėti saugius pasus, saugias sienas, bendradarbiauti su tarptautinėmis teisėsaugos institucijomis, valstybėje turi būti demokratija. Lietuva visus šiuos kriterijus tikrai atitinka. Lietuvos pasai yra vieni saugiausių pasaulyje, mes bendradarbiaujame su Lietuvos teisėsauga, tad nė vienas šių kriterijų nėra problema. Tačiau yra dar vienas kriterijus, kuris Lietuvai kelia problemų: asmenų, kurie negauna turistinės vizos, skaičius turi būti labai mažas. Kol kas lietuvių, patenkančių į šią kategoriją, skaičius viršija leistiną lygį.
Tačiau čia taip pat matau daug pokyčių per pastaruosius trejus metus, ypač nuo Lietuvos įstojimo į ES. Kaip tik šiuo metu atliekame tyrimą, kaip lietuviai naudoja turistines vizas, ir pasirodė, kad dauguma pastaraisiais metais laiku sugrįžta į Lietuvą. Manau, tai geras ženklas. Jis įrodo, kad lietuviams nereikia nelegaliai dirbti Jungtinėse Valstijose ar jiems nebūtina ten taip ilgai likti. Siekiantys dirbti užsienyje, labai paprastai tai gali padaryti Europoje.
Prezidentas G. W. Bushas yra pasakęs, kad, kadangi mes vertiname Lietuvą kaip sąjungininkę, kai tik ji atitiks keliamus kriterijus, remsime Lietuvos dalyvavimą ir programoje. Manau, kad labai greitai sulauksime dienos, kai lietuviai galės keliauti į Jungtines Valstijas be vizų. Tačiau šiuo metu svarbu, kad tie lietuviai, kurie keliauja į JAV, ir toliau vizas naudotų pagal įstatymus. Jeigu taip darys visi, Lietuva labai greitai taps programos dalyve.
– Paliekant užsienio politikos rimtumą nuošalyje, norėčiau paklausti, kokie jūsų įspūdžiai iš Lietuvos. Kuo jūsų buvimas mūsų šalyje skyrėsi nuo buvimo kitose valstybėse? Kokius atsiminimus parsivešite namo ir kokią žinią apie Lietuvą skleisite JAV?
– Labai teigiamą, nes praleidau nuostabų laiką čia dirbdamas ir gyvendamas trejus metus. Vienas iš dalykų, kuriuos visada prisiminsiu, lygindamas su kitomis vietovėmis, kur teko gyventi, yra tai, kad gyvenimas Lietuvoje ir ypač Vilniuje sutvarkytas pagal žmogišką mastelį. Vilnius yra malonaus dydžio miestas, galiu vaikštinėdamas gatvėmis ar parku sutikti pažįstamų. Tai labai draugiška vieta, nuostabi gyventi su šeima.
Puikūs partnerystės ryšiai, kuriuos palaikome su Lietuvos Vyriausybe daugeliu skirtingų klausimų, buvo labai malonūs. Prisiminsiu tikrai daug. Vienas mėgstamiausių atsiminimų – kai Lietuva įstojo į NATO, buvau pakviestas sakyti kalbą Seime. Man teko tikrai didelė garbė būti tokios svarbios dienos Lietuvos istorijoje dalyviu.
Taip pat prisiminsiu ir linksmus dalykus. Atėnų olimpiadoje Lietuva ir Jungtinės Valstijos buvo toje pačioje krepšinio grupėje. Tad, kai Lietuva žaidė su JAV, stebėti varžybų į „Sporto barą“ pakvietėme 400 žmonių. Susilažinau su prezidentu V. Adamkumi, kad, jeigu laimės lietuviai, duosiu jam dėžę Amerikos vyno, tačiau, jeigu laimėtų amerikiečiai, jis man duotų dėžę lietuviško alaus. Ir mes pralaimėjome. Tačiau vis tiek buvo smagu: tą naktį lietuviai šventė Vilniaus gatvėse ir į mano namus atėjo žmonės su alaus dėžėmis, norėdami, kad geriau jausčiausi po pralaimėjimo. Tai įrodo, kad Lietuvoje net pralaimėjęs iš tiesų išloši.
– Kaip įsivaizduojate Lietuvą po dešimties ar dvidešimties metų? Jeigu tektų atvykti čia ateityje, ką tikitės pamatyti?
– Manau, kad viskas eis geryn ir geryn, kadangi lietuviai puikiai moka užsibrėžti tikslus ir dirbti jų siekiant. Tikiu, kad tie dalykai, kurie vyko pastaraisiais metais, tęsis: Lietuva vaidins dar didesnį vaidmenį NATO ir ES skatindama demokratijos plėtrą, toliau augs ekonomika, didės žmonių pajamos, deja, gatvėse bus per daug automobilių.
Tačiau dar vienas pokytis, kurį numatau, susijęs su tuo, kad pasaulis darosi mažesnis. Per ateinančius dešimt ar dvidešimt metų Lietuvos visuomenė taps daug įvairesnė. Ekonomika vis labiau priklausys nuo dirbti atvykstančių užsieniečių iš Baltarusijos, Ukrainos ar kitų buvusios Sovietų Sąjungos vietų. Kaip žinau iš Jungtinių Valstijų patirties, gyventi visuomenėje, kurioje yra daug tautų, daug etninių grupių, yra didelis iššūkis. Tai geras dalykas, jis praturtina valstybę, ji tampa kur kas įdomesnė, tačiau dėl to, kad yra daug žmonių su skirtinga praeitimi, skirtingų religijų, skirtingus papročius turinčių žmonių, gali kilti įtampa. Tad manau, kad reikėtų pradėti ruoštis tokiai dienai, nes šie iššūkiai pamažu ateina ir į Lietuvą.
– Labai dėkoju jums už pokalbį ir laimingos kelionės namo.
Kalbėjosi Ieva Jusionytė ([email protected])
