Lietuvą savo vizitais pagerbė daugybė aukšto rango pareigūnų, valstybių vadovų, garsių politikų, kurių žingsnius nepriekaištingai išblizgintais raudonais kilimais sekė gausybė fotografų ir reporterių iš įvairiausių Europos ir pasaulio šalių – toks iškilmingas galėjo pasirodyti tiek apkalbėtas Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Tarybai. Iš tiesų visą šį pusmetį Briuselyje, Strasbūre ir Liuksemburge įsikūrusiose ES institucijose virė darbas.
Lietuvos nuolatinis atstovas ES ambasadorius Raimundas Karoblis sutiko atsakyti į naujienų portalo balsas.lt klausimus apie tai, kaip mūsų šaliai sekėsi laikyti pirmininkavimo Europos Bendrijai egzaminą.
Kokius svarbiausius Lietuvos pirmininkavimo aspektus išskirtumėte?
Lietuvoje daugiausia dėmesio buvo skiriama Rytų partnerystės vadovų susitikimui ir kitiems renginiams. Atrodo, dabar jaučiamas tam tikras išankstinis „atsipūtimas“ po Rytų partnerystės vadovų susitikimo – nebūtinai tų, kurie jį organizavo. Atsipalaidavo ir tie, kurie dirbo su turiniu, juk matome, kas dedasi Ukrainoje. Visas pirmininkavimas yra laikomas tarsi ant trijų dramblių – Rytų partnerystės vadovų susitikimo, ilgamečio biudžeto ir bankų sąjungos. Susitarta dėl tęstinio daugybės programų finansavimo.
Didelis pasiekimas – biudžeto suformavimas ir priėmimas bei kai kurie per rekordiškai trumpą laiką nuveikti darbai. Džiugina pasiekimai kitose srityse: Turto konfiskavimo reikalų direktyva ir pan., beveik visose srityse yra bent po keletą teisės aktų, kurie patvirtinti Lietuvai pirmininkaujant. Pagal iškeptų teisės aktų skaičių veikiausiai pasieksime rekordą. Žinoma, tikslią statistiką turėsime, kai baigsime pirmininkauti. Kalbant apie didžiuosius ES žaidėjus, manau, kad juos pateisiname, įsipareigojimus vykdome ir vykdysime.
Ar teko susidurti su aplinkybėmis, kurių anksčiau nebuvo galima numatyti?
Jau pirmoji pirmininkavimo diena prasidėjo tuo, ko nenumatėme ir ko jokiame košmare negalėjome susapnuoti – per pirmąją spaudos konferenciją, kai Lietuvą pirmininkavimo vairą perėmė iš Airijos, du trečdalius visų klausimų sudarė klausimai, susiję su šnipinėjimo skandalu JAV ir laisvos prekybos derybomis su šia šalimi. Per pirmas dienas reikėjo formuoti darbo grupę ir gauti mandatą konsultacijoms su JAV.
Tą patį mėnesį buvo iškeltas ir „Hesbollah“ grupuotės klausimas. Apskritai kalbant, netikėtumų buvo daug, reikėjo prisitaikyti.
Kalbant apie Asociacijos sutartį, tai buvo pagal tam tikrą metodiką parengtas dokumentas, kuris, atrodė, bus lengvai pasirašytas, tačiau teko imtis kruvinų derybų.
Ko pavyko pasimokyti iš pirmininkavimo?
Kai kuriuos dalykus, kuriuos teoriškai žinojome esant, bet netikėjome, kad taip gali būti, patyrėme savo kailiu. Gal tiksliau būtų pasakyti, kad kai ką žinojome iš kitų šalių patirčių, bet nenorėjome tuo tikėti, kol nepatyrėme savo kailiu.
Nesitikėjome, kad kartais derybos su parlamentu gali būti neefektyvios, nesitikėjome, kad trišalėse derybose kiekviena šalis gali žaisti savaip. Kartais tai tapdavo balansavimu ant tam tikros ribos. Pasitaikydavo, kad žadami vieni dalykai, o po savaitės paaiškėdavo, kad situacijas yra visai kitokia, nei manyta, ar po derybų, kai abi pusės išsakydavo savo argumentus, atsirasdavo visai ne toks, kokio tikėjomės, tekstas. Gal derybų pradžioje ir atrodėme naivoki, tačiau pabaigoje jau buvome matę ir šilto, ir šalto.
Dėl kokių klausimų Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai susitarti nepavyko?
Dar yra šiek tiek laiko, tad dalį klausimų tikimės išspręsti. Esama kelių teisės aktų, kurie yra labai komplikuoti ir politiškai jautrūs, bet tai nėra prioritetiniai darbotvarkės klausimai.
Veikiausiai nepavyks pasiekti tiek, kiek norėjome duomenų apsaugos klausimu, dėl to kyla daug techninių klausimų, šalys palaiko skirtingas pozicijas. Nors kritikuojama, kad šis klausimas išskirtinai susijęs su verslu, turėtume į jį pažvelgti ir kaip į žmogaus teisių apsaugos problemą. Neseniai šiuo klausimu kilusi diskusija gali nubraukti pirmininkaujančios šalies pastarųjų pusantrų metų darbą.
Ne viskas vyksta pagal planą ir dėl vadinamosios europinės prokuratūros kūrimo, tad projektas pristabdytas.
Rytų partnerytės susitikimo sėkmė vertinama gana prieštaringai. Kaip manote, kodėl?
Susitikimas nežlugo. Jame buvo pasiekti puikūs rezultatai – Asociacijos sutartys parafuotos su Gruzija ir Moldova, pasirašyta vizų režimo sutartis su Azerbaidžanu, su Ukraina parafuota sutartis dėl transporto. Asociacijos derybų su Ukraina klausimas yra svarstytinas dalykas – vertinti jį kaip sėkmę ar nesėkmę? Panašu, kad dabartinė Ukrainos valdžia dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo pasiruošusi pasirašyti.
Kartais naudingiau padaryti pertrauką ir nesudaryti sutarties su šalimi, kuri tiesiai šviesiai pasako, kad nevykdys jokių reformų. Kai Ukraina supras, kad tarptautinius įsipareigojimus reikia vykdyti, vienaip ar kitaip priims ir Tarptautinio valiutos fondo reikalavimus bei vykdys reformas. Ta šalis seniai nevykdė reformų ir gyveno iš savo rezervų. Tai, kad minėta sutartis nebuvo pasirašyta, galbūt nėra blogas dalykas.
Neteko girdėti iš kolegų ar kitų aukštų ES pareigūnų, kad pirmininkavimas yra nevykęs. Žinoma, už savo darbą dešimtuko negausime, bet aštuntuką galime sau rašyti.
