Jei archeologų kasinėjimai Amazonės srityje būna sėkmingi, iškart prisimenamas Eldoradas, nors jų radiniai sensacingi net ir nesiejant jų su legenda.
Kai kurie dirgikliai sukelia vis tuos pačius refleksus. Kai archeologai praneša apie radinius Pietų Amerikos džiunglėse, žodžiai “miestas", “paslaptis" ir “Amazonė" iškart sukelia asociacijas su Eldoradu. Legenda apie Eldoradą pasakojama jau kone 500 metų, nuo tų laikų, kai ispanai užkariautojai tankiuose Amazonės miškuose veltui ieškojo auksinio miesto. Vis dėlto daugelis šią legendą priima už gryną pinigą. Pasaka apie auksinį miestą atrodo visai priimtina ir kai kuriems archeologams. Jie naudojasi ja, kad atkreiptų dėmesį į tyrinėjimus Amazonės srityje, nors iš teisybės jie yra verti dėmesio ir be mito apie Eldoradą. Amazonės džiunglėse aptikę ką nors svarbaus, mokslininkai net neklausiami patvirtina, kad jų atradimas neturi nieko bendra su Eldoradu, ir tai iškart tampa masalu sensacijų mėgėjams. Taip neseniai atsitiko ir brazilų archeologei Denizai Šan (Denise Schaan), iškirstuose Amazonės miškuose aptikusiai milžiniškas struktūras. “Nemanau, kad jos yra susijusios su Eldoradu", - pareiškė ji. Iškart kilo susidomėjimas ir daugelyje pranešimų apie jos darbą nuskambėjo tokie sakiniai kaip “Svajonė apie pasakišką aukso šalį - Eldoradą".
Eldorado - “Paauksuotasis" - buvo Amazonės indėnų genties ritualas, per kurį naujas karalius, prieš sėsdamas į sostą, apibarstytas aukso dulkėmis auksiniu luotu nuplaukdavo į šventojo ežero vidurį ir ten į vandenį išmesdavo brangakmenius, papuošalus ir aukso indus - auką dievams. Bent jau taip ispanų karininkui 1537 m. papasakojo vienas indėnas per laužyta kalba kalbantį vertėją. Kada ir, svarbiausia, kur buvo nuskandintas auksas, kurio taip ilgai dabartinių Peru, Ekvadoro, Kolumbijos, Venesuelos, Brazilijos ir Bolivijos teritorijose ieškojo trokštantieji praturtėti, legenda nutyli.
Dingusių civilizacijų pėdsakai
JAV ir vokiečių archeologai, pastaraisiais metais dirbantys šiaurės vakarų Brazilijoje ir Bolivijoje, aukso neieškojo. Tačiau jų radiniai yra tikras lobis. Tarkime, mokslininkams pavyko paneigti ilgai gyvavusią teoriją, kad Pietų Amerikoje egzistavo tik viena civilizacija - Andų aukštikalnėse gyvenančių inkų. Dar inkai neprieinamų Amazonės sričių gyventojus laikė barbarais, o užkariautojai ispanai taip pat buvo nekokios nuomonės apie tenykščius žmones. Kai XX a. viduryje buvo iškirsti didžiuliai miškų plotai, atsivėrė dirvožemio vaizdas ir dienos švieson iškilo pirmieji gyventojų sėslumo ir žemės dirbimo įrodymai. Švytuoklė pakrypo į kitą pusę: greitai susiformavo nuomonė, kad žemumoje į rytus nuo Andų tarp 400-ųjų ir 1400-ųjų mūsų eros metų galbūt klestėjo aukštai išsivysčiusi kultūra. Labiausiai teiginį apie didelius miestus ir sudėtingą valstybingumą gynė amerikiečių archeologai. Kai kurie tariamus žemumų barbarus net pradėjo vadinti Andų kultūros pirmtakais, dar kiti vėl prakalbo apie Eldoradą.
Heikas Priumersas (Heiko Pruemers) jau dvylika metų dirba Bolivijos žemumoje. Archeologas iš Vokietijos tyrinėja į akis krintančias kalvas visiškai lygioje vietovėje ir aptinka nuostabą keliančių radinių. Dviejų metrų aukščio ir 100 m ilgio dirbtinės žemių sankaupos ir gyvenviečių platformos liudija apie planingą išsivysčiusios visuomenės veiklą. Daugiau sužinoti apie nežinomus to meto ir regiono žmones Priumersas tikisi, kai bus nuodugniai iškasinėta viena gyvenvietės platforma. Viename kape jis rado daiktų, iš kurių galima spręsti, kad ten palaidotas kunigaikštis. Bet kol kas H.Priumersas nuo interpretacijų susilaiko.
Tuo tarpu brazilė archeologė D.Šan su savo komanda pagal aerofotografijas ir “Google Earth" Bolivijos ir Brazilijos pasienyje aptiko apie 200 struktūrų, kurias apibūdina kaip geoglifus. Tai yra 90-300 metrų skersmens apvalios, ovalios arba kvadratinės figūros, kurias sudaro 11 m pločio ir iki 3 m gylio grioviai. Iš iškasto grunto priešais griovius buvo suformuotas pylimas. D.Šan aptiktos struktūros yra išsidėsčiusios 250 km spinduliu. Brazilė mokslininkė džiūgauja: “Kas savaitę randame vis naujų, ir yra visai įmanoma, kad neaptikome dar nė dešimtadalio". Struktūras ji datuoja 700-1800 metais. Jų paskirtis lieka neaiški, sako D.Šan, tai gali būti gynybiniai arba ritualiniai įrenginiai.
Miestai džiunglėse
Stulbinančių atradimų padarė ir amerikietis archeologas Maiklas Hekenbergeris (Michael Heckenberger) iš Floridos universiteto. Jo atradimai prie Amazonės intako Šingu kursto spekuliacijas apie didelius, išsivysčiusius miestus džiunglėse. Pats M.Hekenbergeris atsargiai kalba apie “miestus sodus", kurie galėjo būti labiau išsivystę nei viduramžių Europos miestai. Archeologas remiasi kasinėjimų duomenimis: jis susidūrė su grupe hierarchijos principu įrengtų gyvenviečių, kurias jungia tiesių kelių tinklas. Dvi tokias tankiai gyvenamas teritorijas su centrine gyvenviete ir ją supančiomis mažesnėmis jis ištyrinėjo nuodugniai. Vieną iš šių centrinių gyvenviečių juosė 10 m pločio išorinis ir palisadu sutvirtintas vidinis griovys. 20-40 m pločio tiesutėlis kelias vedė į “miestą sodą", esantį už 5 km. Vieną centrą Hekenbergeris vadina ceremonijų vieta, o kitą - gyvenviete. Visoje srityje, paskaičiavo Hekenbergeris, dar prieš atvykstant europiečiams galėjo gyventi nuo 30 000 iki 50 000 žmonių. Gyvenviečių amžių jis datuoja 450-750 m.
Vadinasi, Amazonės sritis išties buvo daugiau nei neįžengiami miškai. Bet kas ten kadaise vyko, galima tik spėlioti. Hekenbergerio, o juo labiau brazilės D.Šan radiniai pasižymi dideliu trūkumu, kad nėra patikimai nustatytas jų amžius; 1000 metų ir didesnis skirtumas yra aiškiai per didelis, kad būtų galima faktus įtikinamai interpretuoti. Jie abu negali nieko tikra pasakyti apie ten gyvenusių žmonių gyvenimą, elgseną ir įgūdžius, iki šiol nerado kapų, iš kurių būtų galima spręsti apie visuomenės struktūrą. Hekenbergerio numanomi gyventojų skaičiai yra abejotini, nes jis net nesugebėjo nustatyti namų skaičiaus minėtose gyvenvietėse.
Kad ir kokie sensacingi būtų abiejų mokslininkų radiniai, jie yra pavieniai. Pagal juos spręsti apie Amazonės srities istoriją, teigia H.Priumersas, - tai tas pats, kas bandyti iš radinių dešimties kilometrų pločio ruože palei Reiną ir Dunojų rekonstruoti Europos istoriją. Turimais duomenimis neįmanoma įtikinamai pagrįsti teorijos apie Amazonės sritį iki ispanų užkariautojų. Taigi Eldorado karalystės paieškos gali tęstis.
Dešimt įdomių faktų apie auksą
1. Jau VII amžiuje prieš mūsų erą Romoje dantų protezams tvirtinti buvo naudojama auksinė viela. Auksas plomboms gaminti pirmą kartą panaudotas XVI a.
2. Pirmą kartą apie JAV, Šiaurės Karolinoje, rastą auksą dokumentuose užsimenama 1799 m. Aukso luitas svėrė 3,2 kg, radėjai jį trejus metus naudojo vietoj laiptelio. Paskui juvelyras pastebėjo vertingąjį akmenį ir nupirko jį už 3,5 dolerio.
3. Actekai auksą vadino “teocuitlatl". Išvertus tai reiškia “dievų išmatos".
4. Australų mokslininkai atrado mikroorganizmus, kurie akivaizdžiai maitinasi auksu. Kalnakasybos įmonėms tai yra net naudinga: mikrobai surenka aukso dulkeles iš uolienų ir jas sulipdo į didesnes plokšteles.
5. Asteroide Erose yra daugiau aukso, nei kada nors buvo išgauta Žemėje.
6. 20 proc. papuošalams naudojamo aukso yra įausta indžių sariuose.
7. Žmonės auksą vertina nuo seno, todėl jau tūkstantmečius moka jį perdirbti. Manoma, kad 85 proc. pasaulyje kada nors išgauto aukso yra apyvartoje dar šiandien.
8. Astronautų šalmų antveidis padengiamas plonytėlaičiu aukso sluoksniu, kad akys būtų apsaugotos nuo akinimo.
9. Apskaičiuota, kad vandenynuose yra ištirpę 10 milijardų tonų aukso.
10. Reumatoidinis artritas dešimtmečius gydomas aukso tirpalo injekcijomis. Kodėl metalas stabdo uždegimą, medikai nežino iki šiol.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
Parengė Milda Kunskaitė
