Daugeliui – miesto keistuolis, nelaimėlis, Alytaus simbolis, bet visiems jis buvo Kolia. Tik vienas kitas žinojo jo tikrąjį vardą – Nikolajus Zelenka. Oficialiuose dokumentuose rašoma, kad jis gimė 1965 metais, bet jo šeimą pažinoję garbaus amžiaus miestiečiai tikina, kad Kolia buvo keleriais metais jaunesnis.
Liepos 10-ąją kukli alytiškių procesija N.Zelenką palydėjo į amžinojo poilsio vietą – šeimos kapavietę Daugų gatvės kapinėse. Vakar Šventų Angelų Sargų bažnyčios klebonas Arūnas Užupis aukojo šventas ketvirtines mišias už išėjusįjį.
Kokį velionį prisimena mūsų miesto gyventojai, įstaigų, kuriose jis lankėsi, žmonės, juo besirūpinusi draugė Renata?
Aš prižiūrėsiu Kolios kapą ir ateityje
Sunkiu man metu likimas atsiuntė idėją, tiksliau išsigelbėjimą, supratimą, kad turiu kažkam padaryti gero. Akys pamatė Kolią – taip pat nelaimingą, su gedulo juostele, aukų prašančia lentele rankose. Nuėjome į jo namus Nemuno gatvėje. Pasitiko gal šešios katės, piktas prieš metus mirusios motinos sugyventinis ir nenusakomas tvaikas. Pirmiausia iš visų patalynių, skudurų bei kampų iškračiau utėles, išploviau, iššveičiau, ką buvo galima iššveisti, paleidau kates, išgyvendinau patėvį, praporščiką, kuris su motina atimdavo ir pragerdavo Kolios išmokas, susirinktas aukas. Tą patėvis tęsė ir jai mirus.
Namas Nemuno gatvėje, kuriame gyveno Kolia, buvo avarinis, mes kreipėmės į savivaldybę, kad esant galimybei skirtų geresnį būstą. Buvo pasiūlytas kambarėlis vadinamojoje brazilkoje. Atėjome apžiūrėti, sienos išdavė, kad gyventa labai netvarkingo žmogaus. Bet Kolia apako pamatęs viduje tualetą ir vonią. „Ar tai man viskas?" – vis klausinėjo kaip vaikas. Jis nebuvo egoistas, kaip tau bus gerai, nereikės vandens iš šulinio nešioti, kalbėdavo. Ir apskritai jis man be galo daug padėjo.
Aš pykdavau ant jo, kad mėgo alų ir dažnai jį gurkšnodavo. Gąsdinau, kad ims ir numirs nuo jo. Tuomet atitardavo, kad jokiu būdu jo nelaidočiau mamos pusėje, o tik tėčio.
„Mama mane mažą vynu girdė, kad neverkčiau ir miegočiau, užtat aš ir kitoks", – sakydavo. Tėčio atminimą jis gerbė. Aš nežinau, kas jis buvo, Kolia man taip ir nesakė. Žinau tik tiek, kad mama su drauge išvažiavo užsidirbti į Moldovos Respubliką. Ten gimė ir Kolia, o kai jam sukako treji metukai, šeima sugrįžo į Alytų. Tėvelio pusėje jį ir palaidojau.
Klausiate, ar Nikolajus Zelenka turėjo giminių. Buvo jų ir Alytuje, bet nesigiminiavo. Yra sakęs, kad dar gyva tikra teta, mamos sesuo, bet aš jos nesu mačiusi, kaip ir pusbrolių.
Iš Alytaus prieš keletą metų išvažiavau, nes nusibodo būti invalide, be to, gavau darbo pasiūlymą. Kiekvieną mėnesį atvažiuodavau, padėdavau jam sutvarkyti reikalus, apskalbdavau, skaniau pamaitindavau. Dar taip neseniai gydytojas traumatologas Valdas Dumbliauskas pakeitė jam klubo sąnarį, odontologai sudėjo dantis. Bet Koliukas nespėjo tuo pasidžiaugti, likimas pagailėjo jam geresnio gyvenimo.
Šiandien pasidžiaugiu nors tuo, ką jam suteikiau. Jis nebuvo važiavęs traukiniu. Surengiau kelionę, džiaugėsi kaip mažas vaikas – nuoširdžiai, žaismingai ir tikru džiaugsmu. Įsukus į tunelį, išsigando, sutriko, aš bijau, sako. Man kartais net ašara išriedėdavo, kiek jo laimei nedaug reikėdavo. Nupirkau mobilųjį telefoną, kad prireikus su juo turėčiau ryšį. Kažkam jo labai prireikė, sumušė ir atėmė.
Jis gyveno savo stichijoje ir joje jautėsi gerai. Lentelę ant kaklo kabino ne dėl pinigų stygiaus, o dėl bendravimo. Vienas, kitas užkalbina, kad ir pašiepia, bet jis jausdavosi pastebėtas. Tą lentelę, kol buvau Alytuje, išgyvendinau. Vos išvykusi į Kaišiadoris, išgirdau: „Aš jau rengiuosi į darbą. Aš – turgaus direktoriaus pavaduotojas." Nujaučiau, kad lentelė vėl ant kaklo.
Kol buvau šalia, jis mane žmona, sugyventine pavadindavo, o kai išvažiavau, tapau jam mama. Jis mėgo trumpinį – mam. Užėjus liūdnumui, skambindavo ir prašydavo: „Mam, pasiimk mane pas save."
Abi mano suaugusios dukros liepdavo nepalikti šio rūpestėlio. Jos mane stipriai palaikė, sakė: „Jis gi yra neįgalus, tokio likimo valiai palikti negalima."
Planavome per poilsio dienas nuvykti į pajūrį, ne bet kaip, o lėktuvu, ir grįžti į Kaišiadoris ilgesniam laikui. Deja... Liko neįgyvendintas ir mano planas parodyti jam Gedimino pilį.
Aš jį laidojau kaip savo vaiką, juk 16 metų Kolią pažinojau. Kai man buvo blogai, jis kaip mama rūpinosi. Juk žmogui žmogaus visada reikia. Man ne vienas siūlė: „Kam tau tas klapatas. Pasiimk ir laidok iš karto.„ Bet jis užsitarnavo gražaus palaidojimo su gedulinga muzikėle. Mane užgaudavo kalbos: „Ji atvažiuoja ir apšvarina Kolią.“ Tačiau nemato, kad visos jo sąskaitos laiku užmokėtos, jis – švarus ir tvarkingas, šaldytuvas buvo pilnas maisto produktų. Prieš operaciją kaip poną apžiūrėjo profesoriai, o konsultacijos – mokamos. Visos jo išmokos buvo apie tūkstantį litų. Maistui išrankus nebuvo, bet apetitą slopino alus. Kai atvykdavau arba parsiveždavau į Kaišiadoris, visada prašydavo žuvienės, vaisių sriubos. Palepindavau aš jį, pas mane būdamas atsigaudavo.
Likimas mane į Alytų atvedė ir tąkart. Anksčiau atvykusi radau Koliuką sėdintį su žadintuvu ant suoliuko prie laiptinės. Kaip mažas vaikas sušuko: „Mama jau atvažiavo." Maudau, o jis lygina mane su savo mama. Apvilkau sava pižama, nes jo visus drabužius užmerkiau skalbti. Juk rengėmės išvykti poilsiauti. Antrą valandą nakties jis pradėjo dusti, gausiai prakaituoti. Nesiskundė skausmu, nes savo gyvenime jo daug patyrė, ne vieno buvo pastumtas, sumuštas, įspirtas. Ranka buvo gipsuota, medikai konstatavo net tris jos lūžius. Ligoninėje palikau sąmoningą, o po kelių valandų atskriejo žinia – Koliukas mirė.
Tikiu, policijos pareigūnai ir medikai nustatys tikrąją jo mirties priežastį. Gal N.Zelenka buvo ir kitoks, bet tai neatleidžia nė vieno pareigūno ar specialisto nuo pareigos savo darbą atlikti atsakingai.
Prieš ketvirtines mišias atvykau aptvarkyti Koliuko kapo. Iš po gėlių išlindo rupūžiukas: žiūri į mane ir kurkia, nuvijau jį šalin nuo kapo, bet kol grįžau nunešusi šiukšles, vėl jį radau ant kauburėlio. Tarstelėjusi, kad jums dviese gal bus geriau, palikau varliuką, kur radusi.
Aš prižiūrėsiu šio alytiškio kapą ir ateityje.
Renata Jurienė
Prisistatydavo kunigu, viršininku
Mes jį prisimename kaip ramų žmogų, visuomet laiku mokantį mokesčius. Skolų jis nepaliko, apmokėjo iki cento, iki savo mirties. Ateidavo vos gavęs pensiją. Dažnai jį palydėdavo draugė Renata, tuomet būdavo išdidus ir ramus. Kai pasibelsdavo vienas, prisistatydavo kunigu, viršininku, priklausomai nuo vietos, kurioje pastaruoju metu elgetavo.
Alytaus butų ūkio darbuotojai
Kolia buvo Kolia
Kolia naudojosi mūsų paslaugomis, ateidavo drabužių, o kai maitindavome – ir pavalgyti. Kartais jis labai girdavo mūsų maistą, kad skanus, sotus, bet būdavo, jog ir keikti pradėdavo. Nepiktybiškai, tiesiog norėdamas sulaukti dėmesio, prašydavo skilandžio, aviečių uogienės. Moterys jį užjausdavo, pavalgydindavo ir namo parsinešti, ko turėdavo, įdėdavo. Buvo savas ir nepiktybinis.
Kartais ateidavo nuotaikingai nusiteikęs ir paprašydavo surasti jam tinkamą kostiumą, mat susigundė tuoktis, išsirinko nuostabią žmoną. Būdavo imdavo girtis, kad įsigijo krautuvę, nemažą, šešias pardavėjas samdo ir visos turi darbo. Kviesdavo ir mus užsukti, sakydavo, kad duos įsakymą aptarnauti be eilės.
Kolia buvo Kolia.
Aldona Vasiliauskienė
Šventų Angelų Sargų bažnyčios „Carito" vadovė
Keisti žmonės
Ištrauka iš antros kartos alytiškės Onutės Jankauskienės rašomų prisiminimų apie miestelėnus
Kiekviename Lietuvos kampelyje, rajone, mieste, kaime rasime keistuolių. Matyt, jų reikia. Be jų nebūtų įdomus gyvenimas. Alytus – ne išimtis. Vieną pirmadienio rytą sutikta alytiškė paklausė: ,,Ar girdėjai, mirė žymiausias Alytaus žmogus?“
Mintyse pirmiausia permečiau miesto valdininkus ir nė vienas neužkliuvo, kad būtų žymiausias alytiškis. Pagaliau pašnekovė informavo, kad mirė Kolia. Pritariau, kad tikrai žymus asmuo. Kas gi jo nežinojo. Be to, dažnai jį buvo galima sutikti prie jo gyvenamosios vietos, alytiškių seniai pramintos brazilkos, tai prie parduotuvių ,,Iki“, ,,Norfa“ bei bažnyčios.
Šis žymiausias žmogus Alytuje pasirodė prieš keletą dešimtmečių. Su motina buvo apgyvendintas Nemuno gatvės avariniame devynioliktame name (buvusio Valsčiaus pastate). Nedidelio ūgio, išskirtinių veido bruožų ir labai žvitrių akių vaikinas buvo neįgalus, tačiau pragyvenimui lėšų susirasdavo pats. Kur tik didesnė žmonių trauka, ten, žiūrėk, ir Kolia prašo išmaldos. Dieve gink, nepiktybiškai, geranoriškai pažiūri į akis lyg spėliodamas, kiek tas ar kitas ponas ar ponia jį sušelps. Mokėjo padėkoti ir poterius sukalbėti. Šelpėjus, kurie paduodavo popierinį pinigėlį, pažinojo ir pamatęs pats prisistatydavo, dargi paklausdamas apie sveikatą, gyvenimą. Tiesa, kad miestas neteko žymiausio gyventojo. Apie jo išėjimą anapilin rašė respublikinė bei vietinė spauda, miestelėnai vienas kitą sutikę apgailestaudami dalijosi Kolios netektimi.
Ne vien Kolia įžymus, vyresnieji alytiškiai mena buvus Koškiną, gyvenusį Pirmajame Alytuje ir visada su gitara rankose grojantį ir dainuojantį.
Aneliukę, pagimdžiusią dukrytę ir niekaip nenorėjusią atiduoti jos į vaikų namus. Komisija nusprendė su milicijos pagalba mergytę paimti prievarta. Aneliukė su mažąja puolė bėgti į bažnyčią, tikėdamasi taip apsisaugoti. Tačiau buvo sulaikyta kapinių teritorijoje. Iš jos rankų jėga buvo išplėštas kūdikis. Ji neprisiminė, kiek laiko gulėjo kapinėse, kieno kapą buvo apsikabinusi. Neverkė, bet balsu raudojo. Šaukėsi Dievo, Bažnyčios pagalbos, tačiau niekas jai nepadėjo. Jos aimaną kartojo tik aidas, atsimušdamas į medžių kamienus, ir nešė vis tolyn pro mirusiesiems pastatytus paminklus.
Teofilis, alytiškių vadinamas tiesiog Tafilium. Gražiai nuaugęs, kare sužeistas. Todėl dažniausiai ir apsirengęs būdavo kariškai. Ant krūtinės susikabinęs karo kovų medalius. Jis mieste ėmėsi daryti tvarką. Jo kalboje kiekvieną sakinį lydėjo žodeliai ,,vot, vot“. Pokario metais parduotuvės, nuolat prekiaujančios duona, nebuvo, nes jos trūko. Pulko gatvėje, priešais paštą, buvo įsikūrusi maža duonos parduotuvė. Kasdien rytą ir po pietų iš kepyklos atriedėdavo dengta būdele vežimas, atveždamas ,,forminės“ duonos normą. Žmonės gyvąją eilę sudarydavo iš vakaro, nesitraukdavo, naktį praleisdavo čia pat, prie parduotuvės. Kartais šeimos nariai vienas kitą keisdavo. Ir tik dėl to, kad gautų nusipirkti kepaliuką duonos. Rytą, atvežus duoną, nežiūrint eilės, į parduotuvę stengėsi patekti stipresnieji. Tafilius ėmėsi daryti tvarką. Prieš atvežant duoną užimdavo savo poziciją prie durų. Atsistojęs tarpdury sukomanduos: ,,Vot, vot, po vieną eisit pagal eilę, ir viskas.“
Tai tik keli epizodai iš čia paminėtų žmonių gyvenimo. Dar daug būtų galima pasakoti ir apie Aneliukę, Tafilių, Poliną (Polcę), Durnamarę ir kitus. Jie gyveno tarp mūsų. Ateity jų vietoje atsiras kiti, turintys keistų poelgių, kitokių minčių.
Parengė
A. Kudzienė