Kilęs iš Alytaus rajono Rimantas Marmantavičius – geros dūšios žmogus. Šiuo metu tarnaujantis Lietuvos kariuomenės Karo policijoje vyresniuoju instruktoriumi ir specializuodamasis kaip paramedikas juokiasi:
„Darbe aš nedirbu, nes čia mes tarnaujame. Tarnauju šiuo metu Kaune ir kaip darbe mėgstame juokauti, žmonės dirba vinių fabrike, o mums tenka dalia tarnauti.“
Dar mokyklos laikais, sekdamas draugų pavyzdžiu, R. Marmantavičius pasirinko tarnautojo Lietuvos gerovei kelią. Vyras pasakoja, kad matydamas aplink savanoriaujančius kariuomenėje vyresnius draugus, studijuojančius karo akademijoje, jis nenorėjo nusileisti ir vedamas draugo pirmiausiai pasirinko Lietuvos šaulių sąjungą.
„Ten atvykdau su draugo palyda, o kadangi patiko – pasilikau. Teko vėliau paragauti ir pėstininko duonos, būti savanorių pajėgose, tačiau galiausiai pasirinkau karo policininko kelią.
Norėjau tarnauti tėvynei, saviems žmonėms, nes manęs niekada neviliojo užsienis. Esu ištikimas savo šaliai ir jos trispalvę nešioju ant peties“, – teigia pašnekovas.
Laiku už akių užbėgtos galėjusios būti tragedijos
Karo policininko gerų ir visuomenės pastebėtų gerų darbų sąraše – trys įsimintinos istorijos. Pirmoji vyko dar 2016 metais, kuomet Rimantui teko stažuotis greitosios medicinos pagalbos ekipaže.
„Pagal kariuomenės vado įsakymą, mums buvo privaloma stažuotis po dvylika valandų pasirinktoje gydymo įstaigoje. Šiuo metu reikalavimai, turbūt, šiek tiek pasikeitę, bet tada jau turėjome specialybę“, – paaiškina vyras.
Tąkart eilinę stažuotės dieną Rimantas negalėjo numatyti, kaip pasibaigs diena. Lemtingą 2016 metų dieną karo policininkas laiku sustabdė nusižudyti norėjusį asmenį ir taip išgelbėjo žmogų nuo tragiškos nelaimės. Kaip dabar pasakoja R. Marmantavičius, tuo metu pernelyg daug emocijų nebuvo, nes tiesiog teko atlikti savo darbą racionaliai įvertinus situaciją:
„Gavome kvietimą, kad žmogui negerai, o atvykus pamatėme, kad jis grasina nusižudyti. Į derybas nėjo nei su brigados medike, nei su policijos pareigūnas, tačiau, kadangi su juo man buvo tekę susidurti prieš tai buvusiame kvietime, jis su manimi ėjo į ilgą kontaktą, pokalbį ir vyko ilgos derybos. Galiausiai žmogus pradėjo grasinti, kad persirėš kaklą su žirklėmis.“
Vos tik Rimantui pavyko trumpam nukreipti žmogaus dėmesį, jis instinktyviai pargriovė grasinusį nusižudyti asmenį ant lovos, o vėliau situaciją į savo rankas perėmė policijos pareigūnai. Pasiteiravus, kokias emocijas toks įvykis sukėlė pašnekovui, Rimantas atviras, kad pagalvojo, kas būtų galėję nutikti, jeigu jis vieną ar kitą veiksmą būtų atlikęs kitaip. Karo policininkas teigia, kad tokiais atvejais yra svarbiausia kuo daugiau bendrauti su žmogumi, palaikyti jo dėmesį.
„Kartais žmonės nenori nei kalbėtis, nei prisileidžia ir pokalbis gali pasisukti žiauria linkme, nes jis persigalvos ir padarys tai, ką planavo. Nereikėtų pokalbio ir provokuoti, nesakyti tokių frazių, kad tegul daro, ką jis suplanavo, nes tokia psichologija gali suveikti ir ne taip, kaip patys norėtume. Atvirkščiai – reikia eiti į derybas ir išlošti kuo daugiau laiko, kol atvyks medikai, policija ar ugniagesiai“, – pataria Rimantas Marmantavičius.
Praėjus lygiai dviem metams, 2018-aisiais, vyrui teko dar kartą užbėgti įvykiams už akių ir sustabdyti žmogų nuo nelaimės. Kartu su kolega, vyresniuoju eiliniu Tautvydu Ragausku, tarnybos metu jie sulaikė neblaivų vairuotoją.
Vykdami tarnybiniu automobiliu jie pastebėjo, kaip priekyje jų važiavusį tamsios spalvos lengvąjį automobilį sumėtė, nors kelio danga buvo sausa, ir jis, nuvažiavęs nuo kelio, įstrigo pusnyje.
„Iš pradžių pamanėme, kad žmogui nutiko nelaimė, tačiau paaiškėjo, kad jis buvo neblaivus. Tokio poelgio žygdarbiu vadinti negalima, nes tai yra tarnybinio darbo dalis, kuomet turime vykdyti užduotis ir pamatę tokį įvykį – reaguoti, imtis veiksmų.
Tokia veikla yra neatsiejama karo policininko dalis, nes vairuojame tarnybinius policijos automobilius, dėvime kariuomenės uniformą. Neblaivus vairuotojas už vairo yra tolygus ginkluotam žmogui, todėl įsitikinti reikia nedelsiant ir nelikti abejingais.“
Suteikta antra galimybė gyventi
Visgi, labiausiai visuomenei įsirėžė praėjusiais metais atliktas Rimanto Marmantavičiaus žygdarbis. Balandžio mėnesį vykusio „Perkūnas MCC“ nariai vyko į pirmąjį motociklų trasos vasaros sezono atidarymą, kurio metu norėjo „prabudinti“ motociklus po žiemos.
Vienas paskui kitą, leistinu greičiu vyko du vyrai. Klubo prezidentas pastebėjo, kad šalia esančio kolegos motociklas slystelėjo kelyje ir motociklininkas griuvo, o transporto priemonė nudardėjo į kelkraštį. Nedelsiant reaguodamas motociklų klubo prezidentas skubiai pastatęs savo motociklą pribėgo prie nukentėjusio kolegos, tačiau prie jo šalia jau buvo ir pats Rimantas Marmantavičius.
„Kai matai, kad žmogui nelaimė – negali tiesiog imti ir pravažiuoti pro šalį, nes pasirūpinti yra pareiga. Kadangi mačiau situaciją ir žinojau, kas gali nutikti, įvertinęs situaciją supratau, kad tos kelios minutės gali kainuoti žmogaus gyvybę.
Toks poelgis buvo paprastas neabejingumas kito nelaimei. Nes manau, kad kaip ir kiekvienam kitam vairuotojui reikia pabrėžti, kad kelyje yra pareiga sustoti ir padėti žmogui nutikus nelaimei, nes kažkam tai gali kainuoti gyvybę ir jis negrįš namo. Tai yra atsakomybės jausmas prieš žmogų, o ne žygdarbis“, – sako Rimantas.
„Via Baltica“ kelyje nutikęs įvykis galiausiai pasibaigė laimingai, nors sužeistasis patyrė itin sunkius sužalojimus: lūžo šonkauliai, plyšo pleura, patirti sumušimai. Prireikė šešių mėnesių, kad išgelbėtas motociklininkas atsigautų.
„Šiuo metu šis žmogus tarnauja ir vykdo užduotis. Anksčiau su juo buvome pažįstami tik iš veidų, tarnybos reikalais, o šiuo metu esame geri draugai, po nutikusio įvykio susipažinome daugiau“, – juokiasi pašnekovas.
Rimantas pasakodamas šias istorijas vis pamini atsakomybės jausmą ir pareigą padėti žmonėms net ir tada, kai pasibaigia darbo valandos. Pasiteiravus, kaip pavyksta atitrūkti nuo darbinės aplinkos, Rimantas šypsosi, kad Lietuvos kariams tenka neakivaizdžiai dirbti 24 valandas per savaitę ir būti nuolat pasiruošusiems pagelbėti žmogui. Visgi, laisvą laiką ji vyras atranda aktyvioje veikloje:
„Nuo 1999 metų priklausau Lietuvos šaulių sąjungai, tad ten praleidžiu nemažai laiko ir dalinuosi savo patirtimi. Mėgstame nuvykti su draugais į šaudyklą ir ten pasivaržyti tarpusavyje bei taip atsipalaiduoti. Kiti sužinoję juokiasi, kad negi pasišaudyti neužtenka darbo metu, tačiau tai irgi savotiškas poilsis, kur susirenka bendraminčių ratas ir pavyksta pailsėti.“
