Lygiai prieš pusę šimto metų laikraštis „Sportas“ rašė: „Respublikos sportinėje geografijoje atsirado trečiasis tramplino adresas - Alytus.“ Jis buvo atidarytas 1964 metų vasario 20 dieną, kai alytiškiai gyveno ką tik pasibaigusios Insbruko (Austrija) olimpiados įspūdžiais. Inžinieriui ir sporto entuziastui Henrikui Kebeikiui Alytaus miesto vadovus pavyko įtikinti, kad viena įdomiausių žiemos sporto šakų - šuoliai nuo tramplino - gali būti sėkmingai kultivuojama ir Dzūkijos sostinėje.
Tramplinas buvo pastatytas per kelis mėnesius, Alytuje surengtos respublikinės varžybos. Šie nelabai žinomi miesto istorijos faktai juolab įdomūs šiandien, 2014 metų vasarį, kai Alytuje uždaryta vos penkis sezonus veikusi už Europos Sąjungos lėšas įrengta slidinėjimo trasa. Taigi žiemos sporto malonumais alytiškiai gali mėgautis nebent stebėdami sportininkų pasirodymus Sočyje arba kūrybiškai kaip vaikystėje su savo atžalomis čiuoždami nuo artimiausio kalniuko ant vadinamojo „pašikniuko“. Jau tapo tradicija, kad Henrikas Kebeikis kasmet atvažiuoja į Alytų gegužės mėnesį. Jis išlydi dviratininkų traukinį maršrutu Alytus-Varėna senuoju geležinkelio pylimu, visuomet įdomūs jo pasakojimai apie Alytaus istoriją. H.Kebeikis 1996-1997 metais buvo Tomo Tamulevičiaus tilto atstatymo darbų vadovas, projektavo privažiavimo kelią prie Kaniūkų tilto. Parašė knygą „Žvilgsnis į Lietuvos tiltus“. Daug vertingos medžiagos apie Alytaus tiltus pateikė puslapiui www.olitaorany.projektas.lt, kuris skirtas senojo geležinkelio tilto istorijai ir naujo tilto jo vietoje statyboms. Saulės PINKEVIČIENĖS nuotr.
Alytuje – slidinėjimo tradicijos
Turbūt daugiausia apie Alytaus trampliną gali papasakoti šiuo metu Kaune gyvenantis inžinierius H.Kebeikis, dėl kurio entuziazmo jis ir buvo pastatytas. Dzūkijos sostinėje šuolių nuo tramplino sportas klestėjo septintajame dešimtmetyje, čia vyko respublikinės varžybos ir sukvietė daug smalsių sirgalių. H.Kebeikis tuo metu dirbo Alytaus autokelių valdybos inžinieriumi, darbų vykdytoju. Iki tol daug jėgų skyręs profesionaliam dviračių sportui ir pasiekęs aukštų įvertinimų, prie Alytaus vaikų sporto mokyklos subūrė jaunų dviratininkų grupę. Su jais važiuodavo į treniruotes, kartu galėjo ruoštis ir žiemai, šuoliams su slidėmis nuo tramplino. „Vaizdingos Alytaus apylinkės man įkvėpė slaptą norą pastatyti šuoliams su slidėmis skirtą trampliną. Ši mintis kilo dar studijuojant ir dirbant Kaune, tačiau ten jos nepavyko įgyvendinti, nes išvažiavau gyventi į Alytų. Šis miestas turėjo neblogas slidinėjimo tradicijas. Čia gyveno žymus slidininkas Pilkauskas. Neabejingi tam reikalui buvo ir daugelis įstaigų vadovų. Mano, kaip dviratininko ir šuolininko su slidėmis, pavardė Alytuje buvo žinoma“, – prisimena H.Kebeikis.
Tramplinui ieškojo vietos mieste, kad žmonėms būtų patogiau
Savo idėja pastatyti Alytuje trampliną H.Kebeikiui pavyko uždegti tuometinį Alytaus autokelių valdybos vyr. inžinierių E.Sniešką. Apvažinėjo visas Alytaus apylinkes ieškodami tinkamiausios vietos, tačiau lyg tyčia visi tinkamiausi šlaitai buvo pietiniai. H.Kebeikis sako, kad vienas svarbiausių dalykų renkant vietą tramplinui buvo jo geografija, – ieškota vietos pačiame mieste, kad alytiškiams būtų patogu sportuoti ar varžybas stebėti, kad čia nuolat virtų gyvenimas. H.Kebeikis atvyko dirbti į Alytų rugsėjo viduryje, o jau spalio pabaigoje, dviračiu išmaišęs artimiausias kalvas, pateikė tramplino projektą. Jam pasirinktas šlaitas nuo Jaunimo parko į Kauno gatvę. Tikėtasi, kad pavyks įrengti net 40 metrų trampliną, bet išėjo perpus trumpesnis.
Skrajojantys slidininkai vertė pamiršti šaltį
Apie Alytaus tramplino atidarymą prieš 50 metų rašė laikraštis „Sportas“, renginyje dalyvavo specialusis korespondentas L.Opulskis. Savo straipsnį jis pavadino „Trečias adresas – Alytus“ . Jame rašoma apie tramplino atsiradimą Alytuje, kaip „jauno kelių inžinieriaus Henriko Kebeikio pasakojimas sudomino vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją A.Žuvininką ir šis be jokių svarstymų sutiko padėti entuziastui“. Nutarta, kad trampliną statys jaunimas visuomeninių talkų metu, šiems darbams vadovaus tramplino projekto autorius H.Kebeikis. Jis ir šiandien su užsidegimu pasakotų apie vieną įdomiausių žiemos sporto šakų – šuolius nuo tramplino. Juk slidinėjimo varžybos, be abejo, įdomios, tačiau jose žiūrovas ne kažin ką mato, o štai šuoliai – jau kas kita. Čia gali po kelias valandas išstovėti prie tramplino ir, visiškai užmiršęs šaltį, gėrėtis puikiais slidininkų skrydžiais. „Henrikas, respublikos sporto mėgėjams daugiau žinomas kaip dviračių sporto meistras, kur buvęs, kur nebuvęs vis prie būsimojo tramplino sukasi. Ne valandą ir ne dvi su kastuvu rankoje čia, Alytaus–Kauno paplentėje, praleido ir tramplino šefas, kaip daugelis ėmė vadinti vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją A.Žuvininką, ir autokelių valdybos vyr. inžinierius E.Snieška, ir elektros tinklų jaunimas, ir siuvimo fabriko talkininkai“, – buvo rašoma straipsnyje „Sporto“ laikraštyje.
Alytaus tramplino rekordas – 18 metrų
Ant vienos bevardžių kalvų Jaunimo parko krašte netrukus išdygo keletas stulpų, o vėliau – ir visa medinė estakada. Prie jos profilio reikėjo pritaikyti nusileidimo kalną. Kastuvų, o kartais ir buldozerių rausiama, atsirado nuožulni vėžė. Darbai užtruko kelis mėnesius, ir jau pirmą žiemą tramplinas buvo pasiruošęs sutikti slidininkus. 1964 metų vasario viduryje H.Kebeikis dalyvavo LTSR šuolių nuo tramplino pirmenybėse Vilniuje. Joms pasibaigus, pakvietė visus susirinkusius sostinės šuolininkus kitą dieną apsilankyti Alytuje – tramplino atidaryme. „Gražų praėjusio sekmadienio rytą alytiškiai patraukė tramplino link. Stebėję televizoriuose Insbruko olimpiadą, alytiškiai, kaip sakoma, jau buvo pajutę šuolių skonį ir jų ypatingai raginti nereikėjo – pakako kelių skelbimų. Aišku, jie čia nesitikėjo pamatyti olimpinių šuolių (juk ir pats tramplinas ne 90, o 25 metrų pajėgumo), tačiau pažiūrėti iš arti į „skrajojančius slidininkus“ ir jų skrydžius buvo įdomu, tuo labiau kad tramplino papėdėje buvo surengta šuolių nuo tramplino „uvertiūra“ – rajono slidinėjimo pirmenybės“, – dar viena citata iš jau minėto straipsnio laikraštyje „Sportas“. Vos pasibaigus slidininkų varžyboms anuomet įvyko ir pirmosios rajone šuolių nuo tramplino varžybos. Garbė atidaryti naują sporto įrenginį suteikiama jo autoriui H.Kebeikiui, po jo į saulės nutviekstą atšlaitę nuskriejo dieną prieš tai respublikos čempiono vardą apgynęs vilnietis J.Zaremba, kiti respublikoje žinomi šuolininkai. Pirmų keturių vietų laimėtojai tądien nušoko po 18 metrų. Tai – pirmojo Alytaus tramplino rekordinė riba. Statinio projekto autorius šuolių varžybose užėmė ketvirtą vietą.
Skrydį lėmė burtai
Tais pačiais 1964 metais, kai Lietuvos sportinėje geografijoje atsirado naujas tramplino adresas – Alytus, po kelių mėnesių įvyko ir Ignalinos 60 metrų tramplino atidarymas. „Tramplinas atrodė grėsmingai. Lipant ant estakados širdis pradėdavo dažniau plakti. Suprantama, prieš varžybas teko pasitreniruoti. Išbandydami Ignalinos trampliną traukėme burtus, kas pirmas šoks“, – pasakoja H.Kebeikis, kuriam burtai ir lėmė pirmąjį šuolį. Jį prisimena kaip visišką koncentraciją dėl vienintelio tikslo – nenukristi. Apie techniką ir šuolio ilgį net negalvojo, o nuskriejo apie 25 metrus. „Didelis greitis – beveik 100 kilometrų per valandą maždaug 10 metrų aukštyje ir stiprus smūgis nusileidžiant sukeldavo nemalonius pojūčius. Tai veikė morališkai ir psichologiškai. Antras šuolis pasisekė geriau – nuskriejau apie 30 metrų. Lietuvoje buvo tik du šuolininkai, kurie bandė šokinėti nuo tokių didelių tramplinų – tai J.Zaremba ir K.Kivertas“, – prisimena pašnekovas. Tais metais, kai buvo įrengtas Alytaus tramplinas, H.Kebeikis iš viso atliko 162 šuolius. Vėliau jis visą dėmesį sukoncentravo į darbą, taip pat treniravo jaunuosius slidininkus, dalyvaudavo slidinėjimo varžybose, teisėjavo dviračių varžyboms.
„Entuziastų neliko, nes viskas matuojama pinigais“
Žinoma, H.Kebeikis ir šiandien nėra abejingas Alytui, miestui, kuriame tiek metų dirbo ir įgyvendino savo sumanymus. Girdėjo jis ir apie slidžių trasos Putinuose nesėkmę – ji buvo įrengta visai ne ten, kur reikėjo (ir vietiniai šio sporto mėgėjai patarė), o dabar jos niekas nebenori netgi nuomoti. „Tais laikais, kuriuos šiandien prisiminėme, viskas buvo daroma iš entuziazmo. Niekas negalvojo apie pinigus. Profesionalaus sporto nebuvo, tik mėgėjų. Buvo išskirtiniai sportininkai – tai rankininkai ir krepšininkai. Prestižinių komandų žaidėjai būdavo įdarbinami įvairiose įstaigose, tačiau į darbą jiems nereikėdavo eiti. Dviračių sporte tokių nebuvo. Nuvažiuodavai lenktynėse 150 ar 200 kilometrų ir už pirmą vietą gaudavai prizą – parkerį, elektrinę skutimosi mašinėlę ar fotoaparatą „Smena“. Kodėl dabar nebeliko entuziastų (ir ne tik sporte)? Todėl, kad viskas matuojama pinigais. Šiais laikais net patriotizmas – ir tas matuojamas pinigais. Graudu, bet taip yra. Gaila jaunimo, nes ne visi tėvai turi iš ko mokėti, kad vaikai galėtų sportuoti“, – sako H.Kebeikis.
Saulė PINKEVIČIENĖ
