Gyvename lyg ir Europoje, bet tikrai ne Senosios tradicinės Europos viduryje ir jos įtakoje. Esame nevienalyčio, susiskaldžiusio, nežinia ko siekiančio, nežinia kokias vertybes išpažįstančio sambūrio, vadinančio save Europos Sąjunga geografiniame centre.
Jau nudundėjo sovietinio marazmo traukinys, palikdamas daugelyje iš mūsų sovietinį mentalitetą, sovietinę KGBistinę nomenklatūrą ir jos palikuonis, paliko ir mus, šiandieninio politinio cirko žiūrovus, o kai reikia vaidinti demokratijos spektaklius, ir antraeilių politinių rolių atlikėjus kai kalbama apie rinkimus.. Tie, kam šis absurdo teatras nepatiko nuo pat pradžių, tie jau senai įsitvirtinę už Atlanto, o savo jau paūgėjusius vaikus kartais atveža pas senelius parodyti jiems, kokiame gražiame bet tokiame jau keistame pasaulio gabalėlyje galėtų gyventi. Tad, turbūt didesnė prasmė džiaugtis amerikoninio hamburgerinio gyvenimo pranašumais ir netrukdyti klaninio nomenklatūrinio rojaus kūrimui laisvojoje Lietuvoje.
Nežiūrint gražių, o kartais stulbinančių ekonominių skaičių ir rodiklių, kurie gali sugluminti ir maloniai nustebinti, gerąja prasme, ne vieną senosios Europos pilietį, o kartais netgi ekonomikos ekspertą, po gero dešimtmečio, pirmųjų emigrantų skaičius ne tik nesumažėjo, bet katastrofiškai padidėjo ir toliau auga. O visa tai jau rodo, kad vyksta ne tik ekonominė, o dažnai ir politinė emigracija. Visa tai rodo, kad primytiviausi, kokie tik gali būti, politiniai žaidimai virto valstybės tragedija ir liūdna realybe.
Kas vis gi įvyko per tuos aštuoniolika metų mūsų politiniame gyvenime, kokios tendencijos-tradicijos darosi vis akivaizdesnės? Kodėl vis labiau įsigalintis politinis chaosas verčia bėgti normalius, gabius, dažniausiai jaunus žmones iš mūsų išsvajotos Lietuvos. Geresnis kąsnis ar geresni atlyginimai? Oi ne visada.... Daugiau noras gyventi tikrai laisvoje valstybėje, su galimybe laisvai kurti savo verslą, nebijoti kasdieninio biurokratinio klerko vizito su vieninteliu tikslu – paaiškinti kad šito daryti negalima, o šitą galėsite daryti tik tada , kai įvykdysite šituos ir šituos, su sveika logika nesuderinamus reikalavimus, kuriuos sukūrė ir priverstinai rekomenduoja ne mes, vietiniai biurokratai, o to reikalauja negerieji biurokratai iš Briuselio. Bėda tik tame, kad dirbti ir kurti norinčiam žmogui nusispjaut, kuris biurokratas geresnis, savas ar Briuselio, jei po kelių gerųjų biurokratų vizitų tą aktyvų žmogų jau sutinki Vilniaus oro uoste ar autobusų stotyje su nedideliais krepšiais ir liūdnomis, bet pilnomis ryžto akimis ieškoti teisingesnės valstybės, kurioje norėtųsi auginti vaikus ir kurioje norėtųsi ir dirbti , ir kurti.. Atsakymas peršasi akivaizdus. Ne vien geresnio kąsnio noras veja mūsų žmones iš mūsų Lietuvos. Prasidėjo ir gilėja politinė emigracija, nes aktyvus žmogus, verslininkas visuomenės akyse padarytas vos ne nusikaltėliu.
Natūralu, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais neturėjome susiformavusios politinės sistemos, politinių partijų struktūros. Turėjome tuo metu aiškius, taip vadinamus, politinius lyderius ir gerai žinomus disidentus arba pseudodisidentus, kurių daugumą formavo sovietinė sistema, o( kas gali paneigti) ir sovietinės spectarnybos. Juk archyvai, tame tarpe ir KGB,tai tik fragmentai to kas buvo, deja, ir to , kas yra dabar. Rimtos spectarnybos savo agentų niekada neišduoda, juos puoselėja ir, kaip taisyklė, infiltruoja ten , kur esamu momentu reikalingiausia. Juk ne be reikalo Leninas bandė pirmoje eilėje užimti telegrafą, geležinkelio stotį ir t.t., mūsų gi devyniasdešimtųjų metų revoliucionieriai pirmiausia juk puolė grobstyti KGB archyvų. Matyt buvo tam rimtų priežasčių? Kas buvo greitesnis ir sumanesnis, galėjo susiformuoti savo asmeninį mini KGB archyvėlį, iš kurio reikiamu momentu galima išplatinti kokią nors kopiją, o originalą ir gerai parduoti. Kas gali tai paneigti? Kas gali paneigti ir tą faktą, kad žmonės dirbę tose specstruktūruose iš anksto nesiruošė brėkštančiam Lietuvos laisvės rytui?
Taigi, tokiomis specifinėmis sąlygomis vystėsi mūsų politinė infrastruktūra. Komunistai, komjaunuoliai, disidentai, disidentų gaudytojai ir naikintojai, įvairaus plauko gelbėtojai iš už Atlanto, aktyvūs naivuoliai ir šiaip avantiūristai virto socialdemokratais, konservatoriais, krikščionimis demokratais ir šiaip visokio plauko centristais, liberalais ir dar visokiais kitokiais politiniais žaidėjais. Svarbiausia juk buvo užimti vadovaujančias pozicijas kurioje nors partijoje, o reikalui esant juk galima ir keisti jos pavadinimą ir pasirinkti kitą, šiai dienai labiau perspektyvesnę. Kas gali paneigti tą faktą, kad ten nebuvo ir kadrinių KGBistų ir kitų spectarnybų atstovų. Matyt jei ir stengtųsi tai padaryti, tai vistiek nieko neišeitų, kaip sakant žodžių iš dainos neišmesi. Jau tada, tam tikruose kabinetuose, įsižiebė genialioji mintis – dvipartinė politinė sistema Lietuvoje. Ir paprasta, ir naudinga ir patogu. Deja, norinčių prie lovio buvo tiek daug, kad teko šitą idėją atidėti penkiolikai metų.
Kiekvienas procesas reikalauja energijos, o politinis reikalauja ne tik energijos, bet ir pinigų, nemažų pinigų. Todėl labai greitai tikruosius politinius kalinius ir tikruosius disidentus labai greitai pamatėme politinio gyvenimo užribyje. Kam galėjo būti naudinga tokia Nijolė Sadūnaitė. Ogi niekam, nes per daug žinojo ir buvo yra ir bus tikra Lietuvos patriotė, kurios nesugebėjo suknežinti net žymioji KGBistinė mašina, bet šiandien Lietuvai tikrų didvyrių nereikia, nes per aštuoniolika metų jų tiek prikepta, ir tikrų , ir netikrų, visiškai diskreditavus ir sumenkinus valstybinio apdovanojimo instituciją.
Kas galėjo disponuoti dideliais pinigais devyniasdešimtaisiais? Tikrai ne daug kas. Aišku, niekas negalėjo konkuruoti su komunistų ir spectarnybų finansiniais ištekliais. O kaip rodo Rusijos vadinamosios socialistinės revoliucijos istorija, būtent dideli pinigai ir padarė vieną iš didžiausių nusikaltimų dvidešimtajame amžiuje. Dideli pinigai sugebėjo sugriauti didžiulę valstybę – carinę Rusiją, jos potencialą, protus, tradicijas. Pasirodė, kad didelis vokiškas kapitalas, matyt irgi prisidengęs svarbiais geopolitiniais interesais, sugebėjo sukurti politinį monstrą, kuris po kažkiek laiko sunaikino milijonus tų pačių vokiečių ir milijonus nieko nekaltų kitų žmonių.
Dideli pinigai ir Lietuvoje kūrė politinę infrastruktūrą. Tik Lietuvos skirtumas nuo Moldovos ar kokios nors Kirgizijos yra vienas – geopolitinių interesų sankirta. Net buvę komunistai, protingesni KGBistai ir jų palikuonys suprato – tik didžiulis nuolankumas, atsidavimas, subinlaižiavimas ir keliaklupsčiavimas gali suteikti indulgencijas Vašingtone, o tuo pačiu ir politinę perspektyvą. Ką reiškia politinė perspektyva – tai neribotos galimybės dalyvauti besikuriančios valstybės nebaudžiamame grobstyme. Kas gali paneigti, kad ir Amerika nenaudoja tos pačios taktikos – atgailaujantis, reikalui esant dvigubas agentas, juk irgi gali būti naudingas, nes partneris, šiuo atveju, tai tik žemėlapyje vos įžiūrimas taškelis, ką blogo jis gali padaryti didelės valstybės interesams, o be to, juk yra tiek įtakingų užtarėjų Vašingtono Baltųjų rūmų pašonėje, kurie saviems ir biznelį padėjo prasukti ir ne vieną , ir ne tokį menką. Už ačiū atiduota pirmoji licenzija mobiliajam ryšiui, kuri su kaupu padengė menkas kai kurių Amerikos lietuvių išlaidas priimant Amerikoje Lietuvos gelbėtojus tiek iš komunistinio, tiek iš kitokio flango.
Tiesa, nenuskriausti buvo kai kurie veikėjai ir Lietuvoje, kaip antai gerai žinomas stambios gamyklos direktorius, didelis komunistų draugas ir neprastesnis konservatorių finansinis rėmėjas, vieną kitą savaitėlę pavadovavęs valstybės loviui, pusvelčiui prichvatizavo ne vieną strateginį Lietuvos objektą. Nesvarbu, kad valstybė prarado ne vieną šimtą milijonų litų. Taip, padedant demokratinio pasaulio galingiesiems ir formavosi Lietuvos politinis klimatas. Nuolankūs buvom ir Senajai Europai , bet supratom, kad saugesni, mažiau pažeidžiami būsime su draugais iš Vašingtono. Todėl šiandien ir turim situaciją kai Europos lyderiai tiesiai šviesiai klausia – tai kieno gi užsakymus vykdo jūsų prezidentas, kokie Lietuvos, o tuo pačiu ir Europos Sąjungos interesai Armėnijoje, Uzbekistane, Gruzijoje? Gal vykdant vizitus galima pasitarti ir su tiesioginiais partneriais. O gal tai tik eilinės amnezijos pasireiškimai, kaip antai ir su amerikietišku pasu ir amerikietiška pensija ar su šiaulietiškomis tapkėmis.
Taigi, turint tokį politinį foną ir tuo pačiu neribotas ekonomines-finansines galimybes, po aštuoniolikos metų natūraliai susiformavo politinė košė, kuri ar prisvilusi ar prasmirdusi, į tai gali atsakyti tik politinis gurmanas, kaip sakant, turim ką turim. Be abejo, prie to prisidėjo ir kas dieną save diskredituojanti Europos Sąjunga, jos prioritetų, galų gale elementariausių principų nebuvimas. Ką puikiausiai iliustruoja didelė Vokietijos ir Prancūzijos draugystė prieš Anglijos vykdomą vidaus ir užsienio politiką bei buvusio Vokietijos kanclerio akivaizdūs bizneliai su Rusijos prezidentu, virtę spjūviu į bendrus Europos Sąjungos energetinius interesus. Ne biurokratinio buldozerio, o demokratrinių garantijų tikėjosi Lietuvos žmonės iš Briuselio. Nepadidino entuziazmo ir didžių ponų pasiūlymai nepraleisti progos patylėti.Aišku, patogūs politologai bei žymūs ir nemažiau patogūs žiniasklaidos atstovai paprieštarautų ir netikėtai konstatuotų apie visišką lietuviškos visuomenės pribrendimą dvipartiniai sistemai. Iki kokio politinio nonsenso nusirideno Lietuva per tuos aštuoniolika metų...
Per aštuoniolika metų savo laiku konkuruojantys, o dabar labai gerai sutariantys politiniai oponentai ne tik vykdė valstybės grobstymą, bet ir planingą visų valstybinių institucijų užpildymą savo žmonėmis, buvo vykdomas tiesiog valstybinio administracinio aparato uzurpavimas, o tuo pačiu ir neribotų administracinių resursų valdymas, kuris ypač aktualus rinkimų metu ir skirstant saviems Europos sąjungos fondus. Ar nepastebėjot kaip staigiai prapuolė problema dėl fondų skirstymo skaidrumo, kaip prapuolė iš žiniasklaidos informacija kaip dalinami postai ir kurių partijų atstovai į juos papuola. Tai tiesiog dar vienas įrodymas eilinės nomenklatūrinės mafijos pergalės.
Kaip akivaizdžiai pasimatė dvigubi standartai, mūsų kasdieninio gyvenimo norma. O kontroliuojama teisėsauga – tai galimybių “klondaikas”, tai galimybė konkurentą, reikalui esant, sugniuždyti, o apsidirbusį savą partietį ar draugelį, išsukti. Kaip šaunu panaudoti organizacijas, atsakingas už valstybės saugumą, savų užsakymų vykdymui, labai dažnai prisidengiant tariama valstybės paslaptimi. Nes Lietuvoje valstybės paslaptimi, o ne baudžiamąja byla, pasirodo gali būti ir didžiausia finansinė-ekonominė afera, ekonominis absurdas – Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos atidavimas su primokėjimu aferistų-draugų šutvei su papildomais įsipareigojimais, prilygstančiais valstybės išdavimui. Ir ką...? Ogi nieko... Čia net buvo užfiksuotas pirmas oficialus „atkatas“ , skirtas labai gražiai, suokiančiai apie padorumą ir sažinę, konservatyviai damai, sumokant net mokesčius į valstybės biudžetą. Ar ne tragikomedija? Tuo labai lengvai paaiškinami bandymai reguliuoti-apriboti partijų finansavimą, laisvę agitacijai kitų, neįeinančių į klaninius interesus partijų, nes jiems reklamuotis-agituotis nereikia, jiems ir taip dirba beveik visa žiniasklaida tiek privati tiek mūsų visų išlaikoma.
Paskutinių mėnesių įvykiai pasiekė politinio nihilizmo, politinio pasityčiojimo viršūnę. Parlamentarai rinkti kaip vienos partijos atstovai laksto nuo vieno lovio galo prie kito, demonstruodami visišką pasityčiojimą iš rinkėjų, jų valios, formuojasi iš pasprukusių seimūnų ne tik frakcijos, bet ir naujos partijos, kurios netgi nedalyvavo seimo rinkimuose. Demokratinėse valstybėse absurdiški įstatymai nekuriami, nes ten ir taip aišku – palikęs frakciją seimo narys, išrinktas pagal partinį sąrašą, automatiškai palieka seimą, nes pagal elementariausią logiką ir minimaliausią padorumą kitokių variantų, normalioje valstybėje, ir būti negalėtų.
Dar gražiau, nedalyvavusios rinkimuose partijos lyderis tampa Seimo pirmininku, nors prieš keletą mėnesių mūsų prezidentui, deklaruojančiam vakarietiškas vertybes, jis netiko netgi į eilinius ministrus. Bet jis juk savas, aukštosios partinės mokyklos absolventas ir nesvarbu, kad jo kai kuriuos veiksmus netgi teismas įvertino vienareikšmiškai, bet ir tai nesvarbu, nesvarbu ir save vadinantiems dešiniesiems ir kairiesiems, nors save ir valstybę nors truputį gerbiantis žmogus, jau sekančią dieną po tokio teismo sprendimo būtų atsistatydinęs, bet čia juk Lietuva, su aukščiausios prabos politine kultūra. Kai kurios frakcijos, valdančios lovį, didžiuojasi, kad jų gretos kas dieną gausėja, lyg vyktų kasdien nauji rinkimai ir būtų koreguojama rinkėjų valia, bet ne, čia tik prasidėjusi nauja puota, prie kurios taip puola žiurkės, gal ir joms kas nors nubirės.Po truputį ryškėja geriausi ir sėkmingiausi politinės prostitucijos suteneriai. Opozicija tampa valdančios mažumos pagrindiniai partneriai ir sąjungininkai. Naujai iškeptas mažumos socialdemokratinis premjeras šoka konservatorių kadrilius ir vis bando įkąsti savo šeimininkui į blauzdą.
Ir po viso šito politinio absurdo teatro dar kas nors iš save vadinančių tradiciniais išdrys kalbėti apie partijų ideologijas, partines programas, principus? Pasiekėme politinės prostitucijos tobulumą, neliko partijų programų, apie jas netgi nekalbama, neliko jokios idėjų kovos, beliko tik grupinių interesų orkestras, lanksčiai diriguojamas oligarchinių klanų.
Vienas neįtikęs mūsiškiam elitui prezidentas buvo brukamas į griežtus konstitucijos rėmus, naujai išstenėtas senas geras prezidentas diriguoja ne tik nežiūrėdamas į konstitucijos straipsnius, bet tapo to paties dirigento iš Užupio įkaitu, tapo diskredituotos aukščiausios Lietuvos valstybinės institucijos atstovu, labai dažnai prieštaraujančiu savo paties išsakytiems teiginiams ir deklaruojamiems principams. Vien nurodymas, kad šitie deputatai gali valdyti valstybę, o šitie ne – tai grubus žmogaus konstitucinės teisės pažeidimas rinkti valdžią tokią, kokios pageidauja, o ne tokią, kokios nori save vadinantis elitas. Gal tada prezidentas galėtų ir įvardinti kurie Lietuvos rinkėjai yra geri , o kurie netinka Lietuvai....? Na prieš keleta dienų ponas Prezidentas jau pasakė, kad jam niekas netinka, nėra už ką balsuoti. Gražu, tiesiog šaunus savikritikos pavyzdys. O gal mes suprantame demokratiją kaip procesą, kurio metu balsuojama už save vadinančio elito atstovus, o kai balsuojama už kitus – tai turime anarchinį procesą, kurį reikia nedelsiant rauti su šaknimis. Abejoju, kad toks demokratijos supratimas yra toleruojamas tikrai demokratiškose šalyse tiek Europoje, tiek už Atlanto.
Nematome nei prezidento, nei vyriausybės nei intelektualų reakcijos, kai vieną dieną yra išvagiamas milijardas litų, elementarių ir įžūlių buhalterinių machinacijų būdu per energetinės sistemos įmones. Negana to, visos šios dirbtinai padarytos skolos bus užkrautos ant visų Lietuvos gyventojų pečių. Tik girdime liaupses absurdiškiems ir atvirai korupciniams LEO planams ir tuo pačiu paaiškinimus Lietuvos žmonėms, kad nėra keletos dešimčių milijonų litų mokslo problemoms spręsti, bet yra milijardai liūtams Leo ir kitokiems marazmams. Liūdna, iki kokio lygio degradavo Lietuvos valdžia.
Iš visos pagarbos JAV, jos mėginimams sukurti pasaulyje saugesnį, ramesnį gyvenimą, iš visos pagarbos valstybei, sugebėjusiai sukurti tokį ekonominį potencialą, vis dėlto kyla noras pasakyti ir galingiesiems – nėra gyvenime smulkmenų, o ypač politiniame gyvenime. Neleiskite primityviesiems politekonominiams spekuliantams dangstytis geopolitiniais interesais. Jei Amerika nori, kad ją gerbtų eiliniai pasaulio žmonės, negalima jai, kaip demokratijos garantui, užmerkti akis į demokratijos grimasas partnerių šalyse, negalima nepastebėti dalykų, kurie diskredituoja demokratiją iš esmės, o tuo labiau leisti piktnaudžiauti interesų grupėms, įsivyrauti nežabotai korupcijai, kad ir vardan didelių geopolitinių tikslų , o tuo labiau dangstantis asmeniniais santykiais ir draugystėmis. Kiek nedaug reikėtų pastangų, kad arogantiški ponai iš mūsų elito tarpo labai greitai suprastų savo tikrąsias vietas ir kad propaguojami demokratijos principai tikrai įgautų pilnavertį turinį ir pilnavertę esmę. Neprošal būtų ir aiškesnė JAV pozicija vienur vadinamų finansinių filantropų, kitur finansinių aferistų, atžvilgiu. Bet turime pripažinti, kad šiandieniniame politiniame pasaulyje turim vienintelį demokratijos garantą – tai Jungtines Amerikos Valstijas. Iš visos pagarbos Europos Sąjungai, jai dar prireiks daug daug metų įveikti vis dar kylančias ir bujojančias vidines problemas. Labai sunkiai skinasi kelią dirbtinai kuriamos sistemos. Kaip gamtoje, klesti tas, kas natūraliai formuojasi.
Nereikėtų savęs apgaudinėti, kad euras nebuvo įvestas Lietuvoje dėl per didelės infliacijos šalyje. Gerbiamieji ponai, visas mūsų politinio gyvenimo spektras ir jo grimasos kuo puikiausiai matomos ir Briuselyje ir Strasbūre. Todėl išvada vienintelė – netinkame mes šiai dienai į Senosios Europos klubą, kuriame labiau tinka smokingas, o ne sportinis kostiumas.
Pabaigai norėtųsi pakalbėti apie save ir apie tuos, kurie nereikalingi valdančiam “elitui”. Bet mes esame, mūsų tūkstančiai, o gal ir šimtai tūkstančių ir mes būsime, mes neblogesni už jus, mes dirbame ir kuriame Lietuvai nemažiau ir neblogiau nei jūs, mūsų visų neišgrūsite iš šalies ir nesusodinsite į kalėjimus. Mūsų bėda tame, kad pas mus ne tiek daug, o ypač dabar, buvusios sovietinės nomenklatūros, KGBistų ir jų palikuonių. Taip, tai mūsų silpnoji pusė, bet ateis laikas ir rinkėjai ar kitos demokratinės priemonės privers jus skaitytis su eiliniais Lietuvos žmonėmis, skaitytis su jų teisėtais norais gyventi ir dirbti laisvoje demokratinėje Lietuvoje, atsibudę ir praregėję žmonės privers valdžią tarnauti žmogui, o ne tyčiotis iš jo. Nereikia gąsdinti Lietuvos žmonių rusiškais baubais. Daugumą iš mūsų su Rusija sieja tik artimųjų ir giminaičių kaulai, gulintys Sibiro platybėse. Ieškokit baubų tarp savų, tikrai surasite.
Gerbiami Lietuvos piliečiai, ateikite į rinkimus, balsuokite už naujus veidus, balsuokite už jaunimą, balsuokite už Lietuvos ateitį. Tik Jūs, tik taip galima kažką keisti politiniame šalies gyvenime, naudojant demokratines priemones. Nereikia apatijos, nepraraskime paskutinio – TIKĖJIMO, kad Mes kažką galime įtakoti, kad Mes esame Lietuvos šeimininkai.
Alvydas Pocius yra partijos Frontas pirmininko pavaduotojas
