V. Šiurkus sako, kad jo komandos kelionės skiriasi nuo alpinistinio kopimo, iš kurio negrįžo du lietuviai.
„Mes einame tik klasikiniais maršrutais, kurie pritaikyti masiniam kalnų turizmui: kelyje yra įrengtos stacionarios saugos, – pasakojo keliautojas. – Alpinistai iš Vilniaus buvo pasirinkę maršrutą uolomis – kur patys darosi saugas ir taip kopia aukštyn.“
Tokį kopimo būdą pasirenkantys keliautojai ne visada siekia pasigrožėti kalnais nuo Monblano.
„Jiems tai gal net neįdomu, – nesistebi V. Šiurkus. – Jiems svarbiau panaudoti savo techninius gebėjimus laipiojant uolomis, užtat pirmiausia renkamasi ne kuo aukščiausias taškas, o kuo sudėtingesnis maršrutas.“
Maršrutai gali būti net tokie, kad įkopus, leistis lygiai ta pačia vieta nebeįmanoma. Todėl alpinistai, pasiekę pasirinktą viršūnę, nusileidžia kitu keliu.
„Girdėjau, kad būtent taip keliavo vilniečiai alpinistai, tad kai kilo sniego audra jie atsidūrė spąstuose“, – mano V. Šiurkus.
Grupė iš Vilniaus kopė ne į Prancūzijos Alpių aukščiausią kalną Monblaną, o į žemesnę viršūnę Le Druato.
Gąsdino praskriejantys akmenys
Monblano viršukalnę, kuri yra aukščiausia Europos žemyne (4810 metrų aukščio), V. Šiurkus su trimis moksleiviais pasiekė 2009 metų vasarą.
Monblanas ventiškiams demonstravo savo jėgą. Pasirinktame kopimo maršrute pavojingiausia buvo Mirties kuluaru vadinama vieta.
Tai 3,1 kilometro aukštyje maždaug pusšimčio metrų atkarpa, kurioje keliautojus gali mirtinai sužaloti akmenys, iš viršaus atskrieję be garso.
Kai ventiškiai grįžo iš kelionės, sužinojo apie tomis dienomis būtent Mirties kuluare įvykusią trijų lietuvių tragediją. Jie visi ėjo dėl saugumo susirišę virve. Gali būti, kad akmuo pataikė į vieną žmogų, ir jis po smūgio į prarają nusitempė kitus.
Tokių pavojų vengdami, ventiškiai pasirinko įveikti Mirties kuluarą naktį, kai yra pašalę, todėl nedidelė tikimybė iš viršaus pajudėti akmenims. Ir dar V. Šiurkus pavojingoje vietoje nusprendė nenaudoti virvės, pavojingą atkarpą įveikti poromis.
Nakties pradžia buvo šilta, tad kartais pabirdavo akmenys. Tik sulaukę, kai triukšmas nurimo, ventiškiai perbėgo Mirties kuluaru ir po kelių valandų, artėjant vidurdieniui, stovėjo aukščiausioje Monblano vietoje.
Slydo ledu į prarają
Keliautojai iš Ventos elgėsi itin atsargiai, nes jau buvo patyrę išbandymą Austrijoje. Ten jie nusprendė padaryti savotišką apšilimą prieš Monblano šturmą. Pirmiausia sėkmingai pasiekė 2766 metrų aukščio Svarchofo viršukalnę. Tačiau kitas – Glosgloknerio kalnas (3798 metrų aukščio) – pagrūmojo likimo pirštu.
Kelyje pasitaikiusiu lediniu ir slidžiu takeliu ketvertukas judėjo atsargiai. Netikėtai viena žygeivė klykdama ėmė riedėti ledine pakalne. Ji tęsėsi apie šimtą metrų. Buvo matyti staigus ir aukštas skardis, kurio apačioje – akmenys. Tokie nepalieka vilties išgyventi.
Draugai ėmė šaukti: „Kirskis su katėmis, kirskis su katėmis“ ("katės“ – prie batų pritvirtinti dygliai).
Mergaitė instinktyviai bandė užsikabinti. Bet ne su „katėmis“, o savo nagais. Į ledą. Rankos pasruvo krauju, kai atplyšo trys nagai.
Laimė, kai baigėsi ledas, ant jį dengiančio sniego atsidūrusi mergaitė mažiau slydo. Galiausiai sustojo, į šalis išskėstomis kojomis ir rankomis – kad kuo tvirčiau laikytųsi. Bet liko sustingusi gulėti. Kol mokytojas, pasitikėdamas „katėmis“, palengva nusileido ledu ir vėl užsivedė auklėtinę ant balno.
Trečiąkart neberizikavo
Keliautojai, iš Prancūzijos važiuodami namų link per Lichtenšteiną, nusprendė įkopti ir į šios valstybės aukščiausią kalną Graušspitz. Jo 2599 metrų aukštis neatrodė grėsmingai palyginti su Monblanu.
Nebuvo sunku tik iš pradžių, – kol pasiekė 2560 metrų aukščio Falknio kalno viršūnę. Likusių maždaug pusšimčio metrų į Graušspitz aukščiausio taško nepavyko įveikti. Ventiškiai suprato, kad neturėdami specialaus laipiojimo uolomis inventoriaus per daug rizikuotų.
Sniego ir lietaus patirtys
Pernai Ventos keliautojai patyrė sniego audrą Bosnijos kalnuose.
Išėjo sningant, nors vietiniai patarinėjo geriau luktelėti. Nesibaimino sušalti, nes turėjo tokiomis sąlygomis būtinus apraišus ir kitą reikiamą įrangą. Drąsu buvo, kad klasikiniame maršrute uolotose vietose yra prišaudytų trosų – keliautojams įsikibti.
Kai pakilo iki balno, išgąsdino gūsingas vėjas. Bet ryžosi įveikti balną, nes viršūnė buvo labai netoli, matoma ir per drebiantį sniegą.
Tik kai patraukė atgal – išsigando, kad gali paklysti. Mat visi maršrutą žymintys akmenys buvo storai apsnigti, nebėra į ką orientuotis einant.
Išgelbėjo tai, kad grupei kopiant į viršukalnę, jos vedlys žiūrėjo į komposą ir vis pasižymėjo jo duomenis. Taip V. Šiurkus susiorientavo, kokia kryptimi eiti.
„Priešingu atveju, galėjome kalnuose paklysti“, – įsitikinęs keliautojas.
Amerika dar planuose
V. Šiurkus prieš porą metų poroje su viena savo mokine, tada buvusia vienuoliktoke, susiviliojo aukščiausio Amerikos kalno Akonkagvos viršukalne – bemaž 7 kilometrų aukščio. Bet pritrūko kilometro.
„Nepavyko, nes norėjau įkopti greitai, nepadariau tinkamos aklimatizacijos, – aiškina kalnų kelionių entuziastas. – Reikėjo po kelis kartus pasiekti kokį nors aukštį ir nusileisti žemyn – taip būčiau treniravęs, pripratinęs organizmą.“
Paskutinėje stovykloje, vadinama šturmine, prieš viršukalnę, 5930 metrų aukštyje, V. Šiurkus patyrė iki tol nepatirtą būseną. Jis pasakoja: „Galva plyšta nuo skausmo, valgyti nenori, abejoji, ar pajėgsi padėti koją į priekį. Kai susirietęs guli palapinėje atgauti jėgų ir pabandai persiversti ant kito šono – nepaprastai uždūsti.“
Ar tokia būsena nebaugino? „Ne, nes nejaučiau, kad apalpsiu, niekas neskaudėjo, ir supratau, kad mano organizmas neprisitaikęs prie išretėjusio oro, – sakė V. Šiurkus. – Suvokiau, jog eiti aukštyn būtų per sunku net ir sukaupus visą valią.“
Būtent paskutinei atkarpai keliautojai sugaišta apie 14 valandų. Bet V. Šiurkus tam vėl rengiasi. Todėl šią vasarą rengiasi išbandymams aukštesniuose kaip 5 kilometrų kalnuose nuvykęs į Gruziją, kur yra Kazbekas. Paskui iš Turkijos bandys pavaikščioti Ararato kalnuose.
Numato gelbėjimosi variantus
„Prieš kiekvieną žygį užsirašai gelbėjimo tarnybų telefonų numerius, – sakė V. Šiurkus. – Visada savo žemėlapyje pasižymi kalnuose esančias trobeles.“
Keliauti į kalnus Ventos gimnazijos mokiniai išsiruošia ne po kartą, o tokių keliautojų skaičius – apie trisdešimt. Kiekvienas vyksta, tėvų išleistas. Tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės gimnazistus vežantį mokytoją.
„Pasitenkinimą kelia padaryto darbo rezultatas. Kai sukyla emocijos, įkopus į viršūnę, – pasakoja V. Šiurkus. – O kitos vėl užplūsta, kai saugiai grįžti prie savo išeities taško – automobilio, kuriuo atvažiuota. Viską atperka, kai parvažiuoji į gimtuosius namus ir čia kurį laikai vėl jautiesi pakylėtas.“
