Lapkričio pradžioje Helsinkio švediškame „Viirus“ teatre įvyko Albert‘o Camus „Kaligulos“ premjera. Spektaklio režisierius ir scenografijos autorius – Cezaris Graužinis. Jis taip pat ir dabartinis šio neseniai veiklos dvidešimtmetį paminėjusio teatro meno vadovas.
Prieš porą metų Cezaris Graužinis (kuris, dirbdamas už Lietuvos ribų, yra tiesiog Cezaris) „Viirus“ teatre režisavo itin palankiai sutiktą spektaklį „No return“ pagal Kafkos kūrinius. Tai, matyt, ir lėmė pakvietimą formuoti naująjį „Viirus“ veidą ir kryptį. Tiesa, prieš prasidedant „Kaligulos“ repeticijoms, teatrui teko persikraustyti iš savo patalpų Roholmene, kurias nepataisomai sugadino drėgmė (ir kurios bus nugriautos, nes sanuoti, pasirodo, per brangu) ir susirasti naujas. Po nelengvų paieškų, į kurias buvo įtrauktas ir naujasis teatro meno vadovas, buvo pasirinkta ir iš bendrovės „Helsinkio energija“ išnuomota buvusi dujų jėgainė Siodervike. „Kaligulos“ premjera „inauguravo“ šias patalpas – pavertė teatru. Spektakliui muziką kūrė Giedrius Puskunigis. Siūlome skaitytojams keletą popremjerinių recenzijų.
Elisabeth Nordgren, „Kaligula mumyse“, Hufvudstadsbladet, 2007 11 04
Recenzijos „Kaligula mumyse“ paantraštė skelbia: „Cezario režisuota Albert‘o Camus pjesė „Kaligula“ tapo svaiginančia kelione į blogio ir despotizmo sūkurį“.
„Kaip teigia programėlė, Dickas Idmanas vaidina Herėją, Marika Parkkomäki yra Kesonija, Robertas Enckellis – Helikonas, Tobias Zilliacus – jaunasis Scipionas. Tačiau kartu šie keturi aktoriai vaidina daugybę kitų dramos personažų – senatorių, vergų, o be to, visi jie paeiliui vaidina Kaligulą.
Šitaip suskaidžius vientisą subjektą – Kaligulos asmenį, suskaidoma ir spektaklio intriga, suskaidymas galioja ir visam spektakiui. Kaligulos paveikslas tampa tiek blogio principu, tiek kolektyvine kalte, dialektiniu žaidimu su kontrapunktiška dimensija.
Čia Cezaris taiko postmodernųjį suskaidymo ir brechtiškąjį atsiribojimo metodą, kai aktoriai puikiai, darniai, neįtikėtinai meistriškai ir lanksčiai keičia vaidmenis. Per visą dvi su puse valandos trunkantį spektaklį aktoriai energingai ir įtaigiai dalyvauja scenos gyvenime būdami įvairiuose vaidmenyse.
Tuo pačiu žiūrovą puikiai pasiekia gražusis Eyvindo Johnsono švediškasis vertimas, o taip pat ir filosofiški Camus apmąstymai apie iliuzijų praradimą, humanizmą, metafiziką ir santykį tarp žmogaus, valdžios ir pasaulio. Distanciją kuriantį dialogišką efektą sukelia ir tai, kad patys aktoriai pasakoja apie Kaligulą bei jo diktatoriškus prievartos poelgius ir manipuliacijas, išreiškia savo mintis ir požiūrį monologais, bendrauja tarpusavy.
Cezario naudojamame teatro metode ir estetikoj ypatinga tai, kad jis leidžia aktoriams, besinaudojantiems keturiais mikrofonais, išreikšti ir visą garsinį spektaklio pasaulį, išskyrus muziką. Tai reiškia, kad šalia visokių dejonių, dūsavimų ir vėmimo garsų, iš jų lūpų girdime ir pvz., rankinės granatos garsą ir kitokį žvanginimą ginklais, kai rezgamas sąmokslas prieš Kaligulą arba kai pats Kaligula duoda įsakymus ką nors sunaikinti. Šitaip aktoriai tampa ir technikos „ruporais“, savotiškais ceremonmeisteriais, konferansjė ir manipuliuojamomis aukomis.
Scena daugiausiai tamsi, tik atskirų personažų pasirodymai apšviečiami prožektoriais. Cezaris taip pat sukūrė spektaklio scenografiją, kurios sidabriškai žvilgančios plokštės, išklotos palei scenos sienas, kuria netikrovišką, diskotekinę ir neramią nuotaiką. Kostiumai irgi atlieka savo simbolinę funkciją – vyrai dėvi baltai dryžuotas standžias eilutes ir avi juodus lakuotus batus, o Marika Parkkomäki – lengvą sidabru blizgantį rūbą.
Pirmasis veiksmas, kurį pradeda ilgas Dicko Idmano (Herėja) monologas, pereinantis į visų veikėjų ir skirtingų Kaligulos „versijų“ pristatymą, palaipsniui didina tempą, kuris pasiekia kulminaciją antrojo veiksmo aštriomis ir sukrečiančiomis scenomis, kai Roberto Enckellio Kaligula pasirodo su groteskiška baleto suknele ir raudonai dažytomis lūpomis. Baigiasi „Kaligula“ groteskišku poezijos skaitymu, kurio tema – mirtis. Visiems poetams, kurių kūriniai valdovui nepatiko, nedelsiant nukertamos galvos. Lieka tik Tobiaso Zilliacuso Scipionas ir gražiai apdainuoja gyvenimą. Tačiau tiek spektaklis prieš Kaligulos akis, tai yra vaidinimas vaidinime, tiek vaidinimas priešais akis publikos, susirinkusios į „Viirus“ teatrą, baigiasi tik tada, kai pasigirsta plojimai. Šitaip teatro publika taip pat tampa Kaligulos intrigų žaidimo dalimi,“ – baigia straipsnį Elisabeth Nordgren.
Egil Green, „Šou laikas Kaligulai“, Borgåbladet, 2007 11 05
„Prisiekusiam teatro fanui ir tiems, kas nori pamatyti, ką gali teatro menas, „Kaligula“ neabejotinai yra šio rudens privalomas spektaklis. (...) Teatro meno vadovas, lietuvis Cezaris, kuris pas mus sulaukė didelės sėkmės spektakliu „No return“ Roholmeno scenoje, ir šįkart išsaugojo teatro kalbą, suteikiančią didelės erdvės vaizduotei ir vaizdiniams žiūrovo galvose. Kartu jis ištirpdė įprastą stereotipą ir jo „Kaligula“ nėra tradicinė istorija su togomis ir sandalais vilkinčiais romėnais. Vietoj viso to – estrados, realybės šou ir varjetė kombinacija. Kruviną, pasibjaurėtiną ir beprotišką Kaligulos istoriją aktoriai pasakoja vilkėdami šiuolaikiniais verslo pasaulio statuso simboliais – juodais baltai dryžuotais kostiumais ir pikantiška city-look suknele.
„Kaligulos“ scena skendi prietemoje, mikrofonai įmontuoti prie kėdžių ir lubose, ir tik tas aktorius, kuris tuomet sako tekstą, atsiduria apnuoginančiame prožektoriaus šviesos stulpe. Vaidybos aikštelė apsupta trimis metalinėmis sienomis ir nuo groteskiškų keturių aktorių veidrodinių atvaizdų spektaklio atmosfera įgauna papildomą absurdiškumo bruožą.
(...) Kaligulos istorija taip sumaniai suregzta, kad nepaisant tam tikro pradinio pasipriešinimo, žiūrovai negailestingai įtraukiami į chaotišką antikinės legendos ir modernios galios istorijos hibridą, kur išprotėjęs valdovas galiausiai pasitinka savo likimą iš grupelės sąmokslininkų rankų, kurie rankinėmis granatomis ir liepsnosvaidžiais šluote iššluoja rūmus.
Centre – senatorius Herėja (Idmanas), jaunasis Scipionas (Tobias Zilliacusas), kurio tėvą nužudė Kaligula, Kaligulos patikėtinis Helikonas (Robertas Enckellis) ir valdovo meilužė Kesonija (Marika Parkkomäki) – visi senieji patikimieji „Viirus“ teatro aktoriai, kurie ne tik labai intensyviai ir charizmatiškai kuria savo vaidmenis, bet ir paeiliui vaidina ypatingąjį šou svečią-žvaigždę – patį Kaligulą. Retai galima pamatyti tokią režisūriškai sudėtingą ir taip puikiai suderintą, tokią sklandžią vaidybą.
Sioderviko scenos „Kaligula“ – tarpais sunkus, tačiau dosnus žiūrovui spektaklis – tiek jausmams, tiek protui. Taip pat ir Giedriaus Puskunigio kinematografiška muzika, kurioje ir simfoninių garsų grožis, ir up-beat ritmai suteikia spektakliui papildomą matmenį.“
„Valdovo rankose gėlės ir žudynės“, Helsingin Sanomat, 2007 11 07
Straipsnio antraštė – „Valdovo rankose gėlės ir žudynės. „Viirus“ teatro dvidešimtmečio spektaklis – stebinanti ir įspūdinga deklaracija apie kaltę ir atsakomybę“.
„Jeigu nobelisto Albert‘o Camus 1938-ųjų pjesė „Kaligula“ – ne kiekvienam skoniui, tai negailestinga lietuvių režisieriaus Cezario interpretacija – juo labiau. Cezaris, naujasis meno vadovas dvidešimtmečiame „Viirus“ teatre, neseniai persikėlusiame į naujas patalpas, ir „Kaligula“ su visais judviejų iššūkiais ir netikėtumais yra puikus nepriklausomos meninės „Viirus“ teatro politikos pavyzdys.
Šiandienos pasaulis žino Romos imperatorių Gajų Cezarį Kaligulą, valdžiusį 37-41 m. po Kristaus kaip siaubingą tironą. Žinių apie šį istorinį asmenį nedaug, bet savavalio žudiko, kuris mėgo persirenginėti moterim, kėlė didžiules orgijas, mylėjosi su savo seserimi ir titulavo savo žirgą senatorium, reputacija pavertė jį nemirštančiu mitiniu personažu.
Šis egzistencinis filosofinis kalbėjimas, žinoma, siekia visai kitokių tikslų nei garsusis „Penthouso“ prodiusuotas 1979-ųjų filmas. Jeigu skaitėte pjesę, nesunku įsivaizduoti orgiastišką teatro spektaklį, kur kalbama apie dorovę, bet taip pat žudoma, užsiiminėjama seksu ir lėbaujama, o virš viso to charizmatiškas pamišėlis mojuoja savo botagu.
Tačiau nieko panašaus nepamatysite „Viirus“ teatre – netgi paties imperatoriaus.
Sunku pasakyti, kiek sąmoningai teatro vadyba pasinaudojo publikos lūkesčiais, tačiau ši strategija tikrai verčia žiūrovą nukreipti mintis į savo vidų.
„Man reikia publikos“, – reikalauja Kaligula. Ir jis ją gauna. Tačiau visažinanti žiniasklaida ir publika, persisotinusi pramogomis, kurios viską išvelka į viešumą, negauna Kaligulos. Jos gauna tik pasakojimus, įvairius požiūrius, atsitiktines įvykių ištraukas. Nepasitenkinimas degina odą, tiesiog gali jausti dūmų kvapą.
Kaligula visą laiką scenoje, tačiau jo kūno čia nėra. Tai tik grupelė žmonių, kurie jį vaidina, žmonės, kurie buvo įžengę į jo vidinę teritoriją, šiek tiek panašūs į liudytojus viešajame teisme ar rimtame pokalbių šou.
Tai pramoga, bet išties rimta.
Cezario režisūra koncentruojasi į patricijų, kuriuos imperatorius paniekino, padėties apmąstymą. Galingų Romos senatorių, kurie nesugeba pasipriešinti šiam sykiu vaikiškam, amoraliam ir pamišusiam valdovui. Kaligulos požiūriu, baimė yra gražus jausmas, bet tuos, kurie neturi Kaligulos galios, ji paralyžiuoja.
Ši interpretacija remiasi Camus egzistencializmu: visi keturi personažai scenoje yra paeiliui Kaligula, o paskui – jo aukos. „Mirsi, nes esi kaltas“, sako imperatorius. Kiekvienas yra kaltas dėl genocido, nerūpestingumo, apatijos. Nekaltų nėra. Spektaklio forma supaprastinta iki kraštutinumo – keturi dabitiškai apsirengę aktoriai juodais su šviesiais ruoželiais kostiumais, keturi mikrofonai, keturios kėdės, erdvė su veidrodinėm sienom ir grindim, daug kalbėjimo, mažai veiksmo.
Laikas ir vieta nesufleruoja, kas turi įvykti.
Šviesa taupi, scena beveik juoda. Lietuvių kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzika yra vienintelis elementas, kuris spinduliuoja spektakliui šilumą, nors intensyvi ir sukaupta vaidyba neleidžia susikoncentruoti į jos klausymąsi.
Aktoriai puikiai įvykdo sunkias šio spektaklio užduotis – ir tada, kai juda kaleidoskopiškose mizanscenose, kurios nurodo į tam tikrus įvykius, ir tada, kai komentuoja juos metalygmeniu. Išraiška aštri, fokusuota, bet taip pat dažnai tokia žodinė ir nuoga, kad tiems, kurių gimtoji kalba suomių, gali būti tikrai nelengva. (spektaklis vaidinamas Suomijos švedų kalba – vert. past.)
Dickas Idmanas, Marika Parkkomäki, Robertas Enckellis, Tobias Zilliacusas – kiekvienas šių aktorių atlieka įtikinamą darbą. Tai, kad visi jie vaidina Kaligulą, žiūrovams nekelia jokių nepatogumų. Vaidinama groteskiška scena – Enckellis, kuris dabar yra Kaligula, apsirengia balerinos suknelę, pasidažo lūpas, šoka ir kalba lyg besidarkantis vaikas. Tirono paveikslas stingdančiai kraupus ir neatsispiriamai gundantis.
Indiferentiškų, nepavojingų ir lengvai suvokiamų teatro spektaklių laikais „Viirus“ teatro „Kaligula“ meta iššūkį mainstream‘ui. Tai bekompromisis, neflirtuojantis su publika teatro kūrinys, ištikimas savo sąžinei. Tai meninė deklaracija, dėl kurios iš proto nesikraustoma, bet lengvai gūžtelėjęs pečiais jo ignoruoti tikrai negali.“