„Šilokarčemos“ redakciją pasiekė labai šiltas ir mielas padėkos laiškas, adresuotas Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Švėkšnos psichiatrijos departamento medikams. Jį parašė moteris, save įvardijusi AA Rita. Ne vienas pacientas po gydymo yra kupinas dėkingumo jį gydžiusiems medikams. Tačiau šis atvejis įdomus tuo, kad šį laišką parašė baigianti gydytis moteris, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra blaivi jau ketverius metus ir šešis mėnesius. Šis laiškas pasirodė įdomus ir norėjosi daugiau sužinoti, kaip tuos metus klostėsi jos gyvenimas, ir kodėl ji vėl gydėsi Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, kur dažniausia patenka alkoholio užvaldyti žmonės. O ji, kaip minėta, buvo blaivi.
Padėka
Nors šis laiškas ir skirtas Švėkšnos psichiatrijos departamento žmonės, tačiau Rita norėjo, kad jis būtų paviešintas spaudoje. Jį taip pat skyrė visiems, kurie nori gyventi blaiviai ar tik pradeda ieškoti kelių į blaivybę. Išskirtinumo jam suteikė ir tai, kad jis parašytas dailia rašysena ir vidinę jėgą liudijančiu aiškiu braižu.
Rita rašo: „Šiandien aš laiminga, kad einu kol kas tiesiu keliu blaivybėn. O taip, atrodo, neseniai šiame gyvenime buvau aš niekas, beviltiškas žmogus, kuris neskyrė nei kur yra balta, nei kur – juoda. Ir nemokėjau gyventi gražaus ir prasmingo gyvenimo.
Net nepajutau, kaip iš nevilties ir skausmo vis dažniau pamažu pradėjau kelti taurę. Nei aplinkiniai to nesuprato, kad jau esu priklausoma nuo alkoholio; taip sunku išbristi iš šito purvo. Malšindama depresiją aš gėriau alkoholį, o ne vaistus, kurie man buvo paskirti depresijai stabdyti.
Ne vieną kartą gulėjau Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje, galvodama, manydama, kad galėsiu gerti saikingai, pamažu. Bet gerti aš niekad negalėjau, negaliu – nėra saikingumo. Ši baisi liga – alkoholizmas nėra pagydoma liga, visam pasaulyje dar nėra išrasta vaistų.
Dabar aš vėl džiaugiuosi savimi, kad man padėjo AA grupės draugai. Pirmuosius dėkingumo žodžius noriu tarti Švėkšnos departamento vadovui Artūrui Mažrimui. Jis randa laiko ne tik departamento renovacijos darbams, bet ir mums. Galiu iš savo sielos gilumos ištarti ačiū daktarui Valdemarui Marčiulioniui, kuris išgelbėjo mane, nes mano gyvenimas jau buvo ant mirties ribos. Daug pastangų, stiprybės, supratimo, meilės savyje atrasti padėjo psichologas Rolandas Evaltas, Danutė Ziečiuvienė, psichologės Teresė, Ugnė bei mūsų Priklausomybės skyriaus sesutės, kurioms nestigo gero žodžio pasakyti, ištiesti pagalbos ranką, nuraminti ir duoti gerą patarimą. Dėkinga vyr. sesutei Zitai Klumbienei, rūpestingai ūkio reikalų tvarkytojai Birutei Bieliauskienei. Taip pat sesutėms, kurios turi daug kantrybės su šia liga sergančiais ligoniais: Zitulei ir Raimondai, Danguolei, Ritai ir Laimutei, Gražinai, Jolantai bei Reginai. Sanitarams taip pat dėkoju, nes darbo, kad būtų švaru, tvarka jie turi visur ir visada. Tai Leonas ir Valius, Alfonsas, Danutė du Petrai, Antanas bei virtuvėlės šeimininkės Aldona ir Irena.
Čia yra užimtumo ir reabilitacijos centras, kur galima praleisti laisvalaikį, masažai, įvairūs dušai, vonios, terapijos – judesio, šviesos bei muzikos. Yra didelė biblioteka, rengiami teminiai vakarai.
Turim nuostabią koplytėlę, kur galim pasimelsti, prieiti išpažinties prie kunigo Antano Gylio. Ir pasidaro sielai, širdžiai lengva, nes mus palaiko Aukščiausioji jėga – tai Dievas. Tai eikim pamažu nesuklumpant blaivybės keliuku. Kai susivienijam kartu, lengviau išbristi iš šios bedugnės liūno, purvo, kurį patyriau aš. Ir guldama, ir keldama iš ryto, man gera, kad šią dieną aš esu blaivi. Linkiu suprati šitą ligą ir pripažinti (pabraukta autorės) ją, kad pagalba mums reikalinga vieniems anksčiau, kitiems vėliau, nes priklausomybė alkoholiui yra stipresnė už mus pačius. Linkiu visiems susimąstyti, kol dar ne per vėlu. Su pagarba, AA Rita“.
Kelias
Rita, o ji neslėpė, kad tai tikrasis jos vardas, papasakojo savo gyvenimo kelią, kuris ją atvedė čia, į Švėkšną. Dabar ji šiame miestelyje ir gyvena. Kalbėdama kimiu balsu ji sakė, kad labai džiaugiasi tiek laiko esanti blaivi. O savo vieša padėka norinti atkreipti dėmesį tų žmonių, kurie yra priklausomi nuo alkoholio: svarbu, kad jie nebijotų pripažinti, jog negali jam atsispirti ir jis juos įveikė.
Gyvenimas Ritos nelepino – prieš 12 metų ji išsiskyrė su vyru. Pradėjo išgėrinėti. Ne kartą gydėsi Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje. Dažnas gydymas baigdavosi medikamentiniu kodavimu, kurį ligoniai tarpusavyje vadina „susileisti torpedą“. Į pabaigą einant paskutinio kodavimo metui, tuometis jos gyvenimo draugas Pagėgiuose, kur ir ji tuomet gyveno, namo parsinešė geros „ruginikės“, pasiūlė išgerti ir taip pabandyti, kaip veikia kodavimas. Rita prisimena, kad užteko tik mažo gurkšnelio ir visą jos kūną ėmė pūsti, pamėlynavo lūpos, ėmė strigti kvėpavimas – ji atsidūrė ant mirties slenksčio. Skubiai buvo atvežta į Švėkšnos ligoninę. Tai ir buvo jos blaivybės pradžia.
Po gydimosi su savo buvusiu vyru vėl susiėjo. Ir tik prieš pusantrų metų jį palaidojo. Dabar gyvena Švėkšnoje viena – kol kas taip yra gerai.
Svarbu pripažinti, kad esi alkoholikas
Šiandien ji gyvenimą mato jau kitaip. Moteris sakė, kad labai svarbu, jog žmonės nebijotų pripažinti, kad yra priklausomi nuo alkoholio – pripažinimas, pirmas svarbus žingsnis, kuris suteikia vidinės stiprybės. Tuomet labai padeda atviras kalbėjimas. Daugelis vieną dieną gali suprasti, kad yra priklausomas, ir išsigąsti to. Ne vieną tuomet apima graužatis „koks aš nevykėlis, ne toks kaip visi“. Rita sakė žinanti, kaip sunku pradėti pripažinimą, tačiau netrukus sužinai, kad tokių sergančių alkoholizmu yra ir daugiau. Tuomet prasideda tarpusavio bendravimas, sunkus pradžioje, bet būtinas. Taip AA (anoniminiai alkoholikai) kalbėdami išsipasakoja tarpusavyje. Dažnai atrodo, kad kitas AA pasakoja istoriją apie tave...
Vėl ligoninėje
Kalbėdama Rita sakė, kad ji blaivi jau ketverius su puse metų, todėl jos gydimasis Švėkšnos ligoninėje ir parašyta padėka, nustebino. Ji prisipažino, jog čia esanti dėl to, kad pajuto, galinti vėl pradėti gerti. Rita pasakojo, kad čia gydytis atvažiuoja ne tik užgėrę. Dažnas atvažiuoja sakydamas „padėkit, aš bijau – tuoj užgersiu. Man reikia pagalbos“. Moteris sakė, kad atpažinti tą galimą atkryčio būseną yra didžiulis sergančiojo pasiekimas. Todėl svarbu pagalbos kreiptis ne tada, kai jau prigėrei.
Kalbėdama ji parodė šio departamento vadovo A. Mažrimo nuotrauką, kurią turi su savimi. Ji sakė, kad labai dažnai užtenka tiesiog žiūrint į atvaizdą dvasiškai pabendrauti su šiuo nuostabiu žmogumi. Taip pat paminėjo, kad pajutus nerimą gali tiesiog jam paskambinti. Tai taip pat suteikia saugumo ir stiprybės jausmą. Dar moteris pasakojo, kad panašiai galinti bendrauti ir sugydytoju V. Marčilioniu, jo žmona, psichologėmis Terese, Ugne.
Be to, stiprybės suteikia Dievas – kiekvieną rytą ir vakarą ji meldžiasi. Tuo metu ji linki stiprybės ne tik sau, bet ir jos daktarams, kad jiems būtų gerai. Ir dėkoja už tą pagalbą, kurią savyje jie padėjo surasti.
Būtina išmokti gyventi su liga
Rita sakė, kad gyvenimas blaiviai – viso likusio gyvenimo sveikimo kelias. Dažnas čia nuo alkoholizmo besigydantis turi klaidingą iliuziją – ligoninėje jie pasveiks, tačiau alkoholizmas – nepagydoma liga. Čia suteikiama pagalba, taip pat yra mokoma, kaip likusį gyvenimą galima gyventi blaiviai, kaip sergantis šia liga žmogus turi elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje artėdamas prie atkryčio slenksčio.
Artimųjų pagalba taip pat labai svarbi. Dažnas jų, kai namiškis grįžta iš Švėkšnos ligoninės, įsivaizduoja, jog viskas bus kaip prieš tai. Tačiau ligonis, čia gavęs žinių, pradeda gyventi kitaip, lankosi AA grupėse. Todėl iš nesupratingų artimųjų sulaukia priekaištų, jog „kol gėrei – niekur eiti tau nereikėjo. Gal meilužę ligoninėje susiradai?“. Buvęs ligonis ima nervintis, kol galiausiai dažnai spjauna... Todėl artimieji taip pat turi žinoti, kad teks gyventi kitaip.
Kiekvieno mėnesio antrą šeštadienį į Švėkšnos psichiatrijos departamentą Aušros gatvėje renkasi buvę šios ligoninės pacientai – vyksta AA klubo užsiėmimai. Tuo metu artimieji taip pat kviečiami į AA artimųjų klubą Al-Anoną. Ten vyksta pašnekesiai, kaip suprasti sergančius artimuosius. Jiems taip pat reikia išmokti gyventi su alkoholiku. Pripažinti tai, taip pat nelengva. Tačiau peržengimas per save – labai didelis žingsnis pagalbos artimajam link.
Pokalbį Rita baigė sakydama, kad su šia liga galima išmokti gyventi. Svarbu mokėti gyventi ir sugebėti kontroliuoti tą ligą.
Saulius SODONIS
