Ką pasakytumėte, pamatę išmaldos prie prekybos centro prašančią jauną, gana tvarkingai atrodančią merginą? Tikriausiai daugelis pamanytų, kad šio jauno žmogaus gyvenimas turėtų atrodyti kitaip: studijos, darbas, šeima, bet tikrai ne dešimt kartų per diena pakartojama graudi pasaka praeiviams ir paniekinantys žvilgsniai, deja, kartais toks gyvenimas yra sąmoningas pasirinkimas.
Padėtis be išeities?
2011-ųjų spalį naujienų portalas Balsas.lt aprašė istoriją, kurios herojė vieno iš sostinėje esančių prekybos centrų automobilių stovėjimo aikštelėje sutikta mergina, kuri, nudelbusi akis, tyliai paprašė poros litų, kurių neva trūko degalams. Praeivius „įtikinti“ padėdavo padejavimai, apie mašinoje vėlų vakarą šąlantį mažą vaiką.
Tada naujienų portalui Balsas.lt mergina pasakojo: „Šiuo metu man yra 24 metai, turiu manikiūrininkės specialybę, bet pagal specialybę dirbau trumpai, nes salonas, kuris mane įdarbino, vertėsi sunkiai, trūko klientų. Nuo šių metų (t.y. nuo 2011-ųjų – aut. past.) gegužės mėnesio esu registruota darbo biržoje, bet visi darbdaviai, į kuriuos man rekomendavo kreiptis konsultantai, jau buvo suradę darbuotojų. Šiuo metu iš darbo biržos negaunu jokių išmokų, nes nepakanka turimo darbo stažo. Gyvenu su seneliais jų bute, bet registruota esu Vilniaus savivaldybėje, nes laukiu eilėje gauti socialinį būstą, tiesa, tai labai ilgai truks, nes eilėje esu 347-ta.“
„Turtas“ – 9 tūkst. skola
Paklausta, ar jai patiko manikiūrininkės darbas, mergina sakė: „Patiko, tik daug dirbti reikia, kol atsiranda nuolatinių klientų. Esu išbandžiusi ir kitus darbus – kasininkės bei pardavėjos konsultantės.“
Mergina tuomet teigė neturinti jokių pajamų – nei pašalpos, nei paramos maistu iš savivaldybės negaunanti.
Pokalbio metu paaiškėjo ir dar viena aplinkybė – iš beveik dvejus metus trukusios santuokos liko tik 9 tūkst. litų skola: „Gyvenant kartu, kadangi aš dirbau oficialiai, o vyro darbas nebuvo legalus, mano vardu įsigijome keletą daiktų. Po skyrybų šie įsiskolinimai nebuvo apmokėti ir šiuo metu antstolių išieškoma suma siekia beveik 9 tūkst. litų.“
Į klausimą, kodėl skyrybų metu su buvusiu sutuoktiniu nepasidalijo ir atsakomybės už bendrus pirkinius, mergina atsakė: „Jis nieko apie tai nenorėjo girdėti, be to, jo giminaitė – teisininkė, tad vargu ar būčiau ką nors pasiekusi.“
Padėti pavyko tik trumpam
Po naujienų portalo konsultacijų su Vilniaus miesto savivaldybės ir darbo biržos specialistais, pavyko pasiekti, kad mergina gautų vienkartinę socialinę pašalpą ir paramą maistu bei susitvarkytų dokumentus kitoms pašalpoms bei kreiptųsi į darbo biržą. Atrodė, kad jaunam žmogui tereikia ištiesti pagalbos ranką, o paskui viskas eisis lengviau, deja...
Neseniai prie vieno iš sostinės prekybos centro buvo pastebėta ta pati mergina: automobilių stovėjimo aikštelėje vaikščiojo rankoje laikydama maišelį su puse kepalo duonos kalbino praeivius. Istorija girdėta: „Sunku, auginu vaiką, nėra ką ant stalo padėti“.
Kalbėtis nenorėjo
Atpažinusi Balsas.lt žurnalistę ji kiek sutriko, o paklausta, ar per daugiau nei 8 mėnesius jos gyvenime kas nors pasikeitė, sakė: „Gaunu pašalpą, tiesa, šį mėnesį negausiu, nes per vėlai užsiregistravau. Gaunu paramą maistu.“
Paklausta, ar bandė darbintis, mergina sakė: „Nu kaip... buvau darbo biržoje, bet nėra gerų pasiūlymų, o būti valytoja nenoriu... Buvo net darbo mugė, kur darbdaviai dalyvavo, bet manęs nepakvietė, sakė, kad kitą kartą“, – neįtikinamai kalbėjo mergina ir pridūrė, kad dirbti jai šiuo metu paprasčiausiai neapsimoka, nes didžioji skola ir toliau auga.
Į klausimą, ką ketina daryti toliau, mergina atsakė: „Nieko, o ką čia padarysi“ ir slėpė veidą po sportinio švarkelio gobtuvu. Į akis krito merginos dantys – prieš daugiau nei pusmetį jie atrodė kur kas geriau, o šiuo metu poros jau trūksta, viso pokalbio metu merginos žvilgsnis tai šen tai ten vis nuslysdavo, pašnekovė vengė tiesioginio akių kontakto.
Kai naujienų portalas Balsas.lt praėjusių metų spalį ruošė publikaciją apie išmaldos prašančią jauną merginą, visų kalbintų institucijų darbuotojai teigė, kad padėti jai įmanoma, tereikia, kad ji ryžtųsi praverti reikiamas duris, bet panašu, kad net ir po labai konkrečių patarimų, kur nueiti ir kas kokią pagalbą teikia, šio straipsnio herojė primygtinai laikosi savos gyvenimo filosofijos, kad „dirbti neapsimoka“, o ypač turint tokias skolas.
