Katilas, kuriame verdamas patiekalas, pavadintas politika, nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kartu jis nėra ir toks sudėtingas, kad nebūtų paaiškinamas. Viena akivaizdu, kad apie politiką kalbama daug, tačiau supratimo apie ją – labai mažai.
Gal dėl to, apie politiką, kaip ne apie kokį nors kitą reiškinį, yra prikurta tiek daug mitų, stereotipų, klišių, pasakyta tiek daug netiesos ir taip mažai paprasto aiškaus kalbėjimo. Ypač tai tinka, neramų, paauglišką amžių išgyvenančiai nepriklausomos Lietuvos politikai ir politikams.
Politika atsiranda kilus konfliktui
Tad kas gi yra ta mistifikuojama politika. Enciklopediniai žinynai politiką, glaustai apibrėžia, kaip procesą, kuriam vykstant grupė žmonių besivadovaujančių skirtingais įsitikinimais ir interesais, prieina prie kolektyvinių sprendimų, tos grupės laikomų privalomais ir įtvirtinamų bendromis jos pastangomis. T. y. pabrėžiama, kad jei žmonės spontaniškai sutaria dėl bendrų veiksmų arba, kas yra dar svarbiau, geba susitarti laisvai diskutuodami, jiems politikos apskritai neprireikia. Politika atsiranda tik tada, kai tokio sutarimo nėra ir grupė turi imtis bendrų veiksmų.
Žvelgiant į lietuviškosios politikos „gimimą“ galima konstatuoti, kad praktiškai nuo 1990 iki 1996 m. politikos kaip ir neegzistavo, o tebuvo asmenybių kova už būdus nepriklausomybei įtvirtinti. Tos kovos ar priešpriešos ryškiausias pavyzdys: Vytauto Landsbergio ir Algirdo Brazausko idėjinis, asmenybinis, vertybinis ir dar keliolika epitetų galimas apibūdinti, konfliktas. Apibendrinus ši kova iš esmės buvo ne kas kitas, kaip diskusija kokiu būdu realizuoti, kartą per 100 m. šalį užvaldančią ir suvienijančią nepriklausomybės idėją. Tačiau šią asmenybių kovą vargiai būtų galima priskirti politikai.
Politikos užuomazgas Lietuvoje galėtume laikyti 1996 m. parlamentą, kuriame asmenybiniai ginčai pradėjo kristalizuotis į ideologinius, programinius skirtumus. Prasidėjo aktyvesnė partinė raiška. Taip, vienoje pusėje pradėjo formuotis aiškesnis konservatyvusis sparnas su Tėvynės sąjunga ir krikščionimis demokratais. Per vidurį – liberalusis centristinis, atstovaujamas Liberalų ir centro sąjungų bei kairėje – LDDP ir socialdemokratai. Tokiu būdu trys koncentruotos politinės kryptys buvo užpildytos 5-6 partijomis. Atrodė viskas gerai, tačiau, deja, idėjiškai suformuotos politinės partinės sistemos kūrimas buvo paliktas savieigai, jo visiškai neremiant valstybei. Tuo pat metu buvo kartojamos klišės ir diegiamas stereotipas, kad neva partijos reikalingos tik pačios sau. Nei žiniasklaida, nei valdžios elitas nenorėjo aiškiai deklaruoti, kad būtent partinė sistema yra demokratinės valdžios stuburas. Todėl politikos formavimuisi Lietuvoje buvo pritaikytas laukinio kapitalizmo modelis. Ir krizė atėjo ilgai netrukus.
Nesprendžiant partijų finansavimo iš biudžeto, jau 2000 m. rinkimuose partijos tapo verslo grupių ir žiniasklaidos įkaitėmis. Tolydžio kito ir politikų tarpusavio kovų esmė – iš programinių, ideologinių, jos virto šiurkščiausiu verslo grupių santykių suvedinėjimu. Taip nepataisomai išsikraipė pati politikos esmė, ji prisipildė dviprasmybių ir grimasų. Po garsių skandalų ir beprecedenčių politinių reiškinių, lietuviškoje politikoje atsirado dar vienas tiesiogiai lyg ir nedalyvaujantis, bet svarbus „žaidėjas“ – teisėsauga. Todėl „kompromatų karai“ tapo norma, o triviali frazė: „Prokurorai suformuos valdančiąją koaliciją“, ne bestebina ir šokiruoja, o tiesiog apibūdina ir konstatuoja Lietuvos realybę. O ji šaukte šaukia, kad lietuviškąją politiką formuoja ne tik politikai, verslas, žiniasklaida, bet ir teisėsauga.
Savižudybės populiarumas
Tačiau toks nuolatos skandalų ir skandalėlių kurstomas politinis katilas, anksčiau ar vėliau atsisuks ar jau atsisuko prieš pačius jo kūrėjus. Pastaraisiais metais partijų, politikų ir apskritai politikos autoritetas patyrė neregėtą nuosmukį. Pati sistema pradėjo naikinti savo kūrėjus. Juk kad ir kaip žiūrėsi, galima vienareikšmiškai konstatuoti, kad bendromis partijų, verslo, žiniasklaidos ir teisėsaugos pastangomis Lietuvoje susikūrė unikali savęs naikinimo sistema. Politika išsigimė iki to, kad už puošnaus beprasmiškų žodžių fasado, nebeliko jokių idėjų ar programų, vietoj sveikos konkurencijos liko tik žūtbūtinė savižudiška kova dėl išlikimo, vietoj diskusijos su oponentu, jo naikinimas. Tapo norma, kad partijos negali bendradarbiauti ne dėl to, kad jų skirtingi požiūriai ir idėjos, o tik dėl to, kad partijų lyderiai vienas kito nekenčia. Simpatijų ir antipatijų klišė prigijo ir žiniasklaidoje. O ją pakeisti gali tik dar didesni nei konkurento, laikraščiui ar TV mokami pinigai užsakomiesiems straipsniams ar laidoms.
Paradoksas, tačiau politikai šioje situacijoje liko bene vieninteliai dalyviai, kurie dalyvauja politikoje, nors neretai ir formaliai, bet deklaruodami savo partiškumą ir idėjinę priklausomybę. Tokios prievolės neturintiems verslui, žiniasklaidai ir teisėsaugai tebelieka patogi, neva nuo nieko nepriklausančių „nepriklausomųjų“ etiketė. Kiek šios etiketės turinys neatitinka formos, rodo iš „kompromatų karo“ neišbrendanti pastarųjų metų Lietuvos istorija.
Utopinė demokratija
Išeitis iš šios gilios politinės ir moralinės krizės – Nacionalinis susitarimas dėl politinės sistemos atkūrimo, kuriame turėtų lygiateisiškai dalyvauti: verslas, politinis elitas ir žiniasklaida. Dėl ko gi turėtų tartis ir susitarti politinės sistemos dalyviai. Visų pirma dėl partijų finansavimo ir reklamavimosi. Iš esmės reiktų partijoms visiškai uždrausti gauti lėšų iš juridinių asmenų ir gerokai apriboti paramą iš fizinių asmenų, svariai padidinant partijų finansavimą iš biudžeto. Tačiau taip pat turi būti sutarta, kad kai politikai tam pasiryš, žiniasklaida dėl to nespekuliuos, o verslas pritars. Vieni politikai sulaužyti to uždaro rato nesugebės.
Tai rodo ir nesenas pavyzdys, kai politikai tik pajudino finansavimo iš biudžeto problemą, o žiniasklaida iškart pradėjo rašyti apie iš žmonių pinigų lobstančias partijas, o verslas, formaliai deklaruojantis savo neutralumą, tik lūkuriuoja progos paremti politikus, tikėdamasis naudos. Taip ir bėgame visi, kaip tos voverės uždarame rate. Jeigu nepakeisime sistemos, po kelerių metų, vykstant naujiems rinkimams vėl bus tas pats, nes sistema privers visus politikoje besisukančius dalyvius vėl elgtis pagal dabar galiojančias ydingas taisykles.
Tam, kad būtų sulaukta permainų, turi prisidėti ir visuomenė bei jos vardu itin mėgstančios kalbėti vadinamosios pilietinės organizacijos, „nepriklausomi“ politologai ir institutai. Mat turbūt tik patiems pilietininkams atrodo, kad jie veikia savarankiškai, niekieno neremiami ir neveikiami. Tačiau tikrovė yra kita. Vadinamuosius nepolitinius pilietiniais judėjimus iš tiesų skatina ir kuria politinės partijos. Nereikia būti Šerloku Holmsu, kad visuomenininkų veikloje būtų galima pamatyti partinę įtaką, kai vienos ar kitos partijos nariai ne tik formuoja pilietininkų veiklos kryptis, dalyvauja nepriklausomų visuomeninių organizacijų veikloje, bet ir tiesiogiai finansuoja „nepriklausomus“ judėjimus. Pilietininkų partinis angažuotumas pasireiškia ne tik jos aktyvistų partinėje veikloje, bet ir aiškiai deklaruojamomis simpatijomis konkretiems politikams ir partijoms, o ne konkretiems darbams. Jeigu tokiu keliu eisime ir toliau, sugriausime bei diskredituosime ir taip sunkiai besikuriančias pilietines iniciatyvas.
Mano giliu įsitikinimu, visi politikos dalyviai turi sugrįžti prie tradicinės politikos, o ne kurti bendraminčių būrelius. Politikai privalo išmokti siekti kompromisų, o ne naikinti kitokį požiūrį turinčius oponentus. Žiniasklaida ne formuoti sau naudingus klanus ir per juos siekti savų interesų, o išsaugoti bent minimalų objektyvumą arba atvirai deklaruoti savo politines simpatijas. Visuomeninės organizacijos neturėtų tapti „užmaskuotais“ partijų filialais, priedėliais padedančiais siekti pagrindinėms kompanijoms reikiamų tikslų bei nustoti spekuliuoti kalbėjimu „visos visuomenės“ vardu. Teisėsauga – suvokti, kad jos įtraukimas į politiką, pakerta bet kokį piliečių tikėjimą teisingumu.
Gal kam atrodo utopiška, tačiau tik tokios atviros sistemos sukūrimas gali padėti mums išlįsti iš vis labiau kaklą veržiančios kilpos.
Algis Čaplikas yra Seimo Liberalų ir centro sąjungos frakcijos seniūnas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
