Politologai ir istorikai sako, kad šis vizitas jau yra plačiai išnaudojamas Baltarusijos propagandos, Lietuva ten vaizduojama, kaip suskaldyta valstybė. Tiesa, paralelių su 1940 metų „saulės vežėjų“ vizitu į Maskvą nėra daug. Vien todėl, kad ir Lietuva dabar stipresnė, ir delegatai anuomet buvo didžios figūros, o šiandien tik pakraščių žmonės.
Paleckis: iniciatyva iš liaudies
Į Minską vyko šešių žmonių grupė, jai vadovavo poetė Erika Švenčionienė. Drauge su ja į Baltarusiją vyko prezidento posto siekęs Kazimieras Juraitis, Vaida Juozapaitytė, rusiška propaganda pagarsėjęs Jonas Kovalskis, Agnius Rušys ir Robertas Stragis.
Šie žmonės yra buvusio Socialistinio liaudies fronto lyderio Algirdo Paleckio naujo judėjimo „Teisingumo aušra“ nariai. Judėjimo interneto svetainėje skelbiami šios delegacijos pranešimai, susitikimų vaizdo įrašai. Sugrįžėlių spaudos konferencijoje pasirodė ir už šnipinėjimą teistas Algirdas Paleckis, kuris prisipažino, kad „iniciatyva važiuoti į Baltarusiją kilo iš liaudies“, o „Teisingumo aušra“ prisidėjo prie šios iniciatyvos.
Delegacijos atstovas Kazimieras Juraitis taip pat sakė, kad kelionė pasisekė, priėmimas buvo nuoširdus, o pokalbiai su politikais nebūdingai atviri.
Keliavusieji į Minską susitiko su aukštais pareigūnais ir „pilietinės visuomenės atstovais“, o pagrindinė žinia, kurią parsivežė, yra „Baltarusija mūsų kaimynė ir jie pasiryžę bandrauti“.
Minskas ne Maskva ir dabar ne 1940 m.
Istorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad paralelių tarp dabartinės delegacijos į Minską ir 1940 metų Stalinos saulės vežėjų iš Maskvos nėra daug. Anuomet, pasak istoriko, politinė realybė ir geopolitinis kontekstas buvo visai kitoks.
„Anuomet tai buvo Maskvos režisūra, jau prieš kelionę Lietuva buvo praradusi nepriklausomybę, okupuota. Europoje vyko Antrasis pasaulinis ir karas ir, matyt, apie 70 proc. Europos valstybių jau buvo sunaikintos. Kontekstas buvo visiškai kitas. O ir vykstama buvo į Maskvą, ne į Minską. Žmonės, kurie tuomet vyko, kuriuos sovietai atrinko kelionei į Maskvą buvo figūros. O čia į Minską važiavo pakraščių žmonės, kuriems kažko trūksta. Į Maskvą vyko garsūs literatai, tai didžiulis skirtumas su šiandienos keliautojais“, – kalbėjo istorikas.
Visgi jis pripažino, kad šią savaitę į Minską vykę žmonės galbūt tai darė todėl, kad Lietuvoje neranda savo nišos, jiems trūksta dėmesio.
„Gal geriausia, kad jie būtų išklausyti čia, Lietuvoje? Gal turėtų patekti čia į televizijas, išsisakyti ir gal problema išsispręstų? Kitas dalykas, tai, jei žmonės vyksta bendrauti, na pats bendravimas tarp visuomenių nėra smerktinas. O, kad autoritarinis Baltarusijos režimas išnaudos sau patogius tam tikrus niuansus, tai aš tuo neabejoju. Bet taip daro visi, kai vyksta informacinis karas, jį kariaujantieji remiasi tais instrumentais, kurie tuo metu atsiranda. Šiuo atveju tie žmonės atsirado tam tikroje vietoje, tam tikru laiku ir Baltarusijos režimas tuo mielai pasinaudojo“, – kalbėjo A. Kasparavičius.
Jis įsitikinęs, kad tokių delegacijų ir iniciatyvų susiformavimas rodo tam tikrą nesveiką politinį diskursą Lietuvoje. Gal tie žmonės kažko nori, jiems kažko trūksta? Simptomiška, kad štai šie žmonės važiuoja į Minską, o beveik tuo pat metu vyksta keistas Sausio 13-osios minėjimas prie Seimo ir kiti dalykai.
„Kai tai sutampa imi galvoti, kad kažkas yra taisytina. Tobulų dalykų, žinoma, nebūna, bet šiuo atveju, turime suprasti, kad yra visokių žmonių, su visokiomis nuomonėmis. Turime priprasti gyventi demokratijoje“, – aiškino istorikas.
Manymas, kad visi turi vienodai mąstyti, vaikščioti yra sovietinio autoritarizmo atgyvena. O štai 1940 metais, pasak istoriko, daug garsių žmonių tikėjo sovietais ir padarė lemtingų klaidų.
„Nebūtų tikėję, nebūtume turėję taip vadinamojo Liaudies seimo. <...> Tikėjimo ir vilties buvo daug, bet ir apsirikusių buvo daug. Bėda ta, kad savo politinį aklumą pamatė po kelių savaičių ar mėnesio. Nes, o kaip kitaip tada paaiškinti kelis syk buvusio premjero Ernesto Galvanausko ar Krėvės Mickevičiaus darbą Laikinojoje vyriausybėje. Jau nekalbu apie tai, kad tas pat generolas Stasys Raštikis dalyvavo Lietuvos kariuomenės „reformoje“, kur ji buvo transformuota į Raudonosios armijos 29 teritorinį korpusą. <...> Tai kad lietuviai, lietuvių politinis elitas klysta nėra naujiena. Ir ne pirmas kartas, taip buvo daugybę kartų dar nuo LDK laikų, 1940 metai tai, deja, taip pat pademonstravo“, – kalbėjo istorikas.
Skolinasi Maskvos pamokas
Politologas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius svarstė, kad stebėti ir skirti dėmesį tokioms kelionių į Baltarusiją iniciatyvoms yra svarbu.
„Teatras yra skirtas Baltarusijos vidaus auditorijai, nes pagrindinis akcentas bus parodyti per valstybines Baltarusijos televizijas, kad suprask, tai yra lietuvių tautos požiūris, nes tai nuo tautos prisistatantys veikėjai. <...> Tokio tipo propagandinės kampanijos yra daromos dažnai. Šią strategiją Aliaksandras Lukašenka skolinasi iš Vladimiro Putino. Tiesa, pastarasis tai darydavo labiau sofistikuotai, organizuodavo įvairių Vakarų politikų jo simpatikų vizitus per rinkimus. Darydavo net rinkimų stebėjimo misijas, kurios vėliau patvirtindavo, tarkime, referendumą Kryme. Čia tokia technologija, kuri sukuria legitimumo iliuziją“, – sakė politologas.
Jis tikino, kad neaišku, kas, pinigai ar ego, motyvuoja tariamus tautos delegatus keliauti į Minską.
„Nėra net svarbu, sumokėta jiems ar ne, nes dar nuo Šaltojo karo laikų yra žinoma naudingų idiotų tezė, kuri skamba, kaip etiketė, bet principas nuo to nesikeičia. Anuomet tai buvo komunistų režimui simpatizuojantys žmonės, kurie jungdavosi į taikos ir draugystės organizacijas ir būdavo režimo išnaudojami, kaip propagandinis instrumentas save legitimizuojant“, – sakė jis, patikinęs, kad Minskas Maskvą kopijuoja šiuo klausimu, bet nepasiekia jos lygio.
Į Minską iš Vilniaus važiavo marginalių grupių veikėjai. Viskas, pasak politologo, gula į platesnį vaizdą, kuriame matome ir migrantų krizę, ir sutelktų pajėgų prie Ukrainos, Baltarusijos sienų, kontekstą. Jis svarstė, kad šiuo atveju saugumą užtikrinančios institucijos turi dirbti savo darbą.
„Yra nemažai pavyzdžių Lenkijoje, kur tokių veikėjų veikla buvo akylai stebima ir vienu ar kitu atveju vėliau jiems buvo pateikti įvairūs kaltinimai, tarkime šnipinėjimu. Šiuo atveju Lietuvoje tarp kelionės iniciatorių matome žmones, kurie buvo teisiami už tas pačias veiklas. Ar kiti prisijungti gali prie tokių iniciatyvų turi būti suprantamas per svarstymą į kokias veiklas žmonės gali įsitraukti. Tai gali pasibaigti teismais dėl tėvynės išdavimo“, – svarstė politologas.
Anot jo, užkardyti tokiu dalykus galima viešumu, situacijos stebėjimu ir atitinkamų institucijų dėmesiu, kelionės motyvų tyrimu.
Ši kelionė – žmonių sąžinės reikalas
Komunikacijos fakulteto dėstytojas, propagandos ir saugumo ekspertas Viktoras Denisenko sako, šis vizitas labai nemalonus dalykas, o ir kas už jų stovi – nežinome.
„Žmonės, kurie važiuoja kalbėti su diktatoriumi ir vaizduoja save lietuvių tautos atstovais, baltarusių propaganda girdėjau kalbėjo, kad ten atvažiavo pilietinės visuomenės atstovai, tai šis dalykas yra tų važiavusių žmonių sąžinės reikalas, švelniai tariant. Vizitas jau yra išnaudojamas baltarusių propagandoje, kalbama, kad Lietuvoje yra skilimas, yra naratyvų, kad čia tie „delegatai“ yra Lietuvos visuomenės balsas, o Lietuvos valdžia ir Vyriausybė yra blogiečiai, neleidžiantys piliečiams laisvai kalbėti“, – sakė komunikacijos dėstytojas.
Paskui šiuos žmones gali pasekti kiti, šios alternatyvios nuomonės diskursas gali būti išnaudojamas kuriant dar vieną skilimą visuomenėje. Nes skilimų dėl pandemijos, skiepų ir „tradicinių vertybių“ jau yra.
„Faktas, kad šiuos žmones priėmė oficialūs Baltarusijos atstovai, rodo, kad A. Lukašenkos režimas yra suinteresuotas dirbti su jais, sieks juos išnaudoti“, – svarstė V. Denisenko.
Visgi jis tikino, kad tokių veiksmų kaip nors užkardyti nelabai galima.
„Žmonės turi teisę į savo nuomonę, o demokratinėje valstybėje laisva nuomonė turi būti ginama ir gerbiama. Vienintelis dalykas, kuris man kelia klausimų, tai jų bandymas kalbėti Lietuvos visuomenės vardu. <...> Tie žmonės neturi įgaliojimų kalbėti Lietuvos ar visuomenės vardu. Čia turėtų būti nubrėžta linija, bet viskas turėtų būti daroma teisinių normų rėmuose“, – svarstė komunikacijos ekspertas.
Įtampa neslūgsta
Įtampa tarp Vakarų ir Baltarusijos tvyro nuo 2020 metų rugpjūčio, kai Baltarusijos autoritarinis prezidentas A. Lukašenka buvo paskelbtas laimėjęs prezidento rinkimus.
Juos opozicija ir Vakarų šalys laiko suklastotais. Minskas nuo to laiko vykdė didelio masto represijas prieš protestuotojus, žurnalistus ir pilietinės visuomenės organizacijas.
Lietuva liko viena didžiausių Baltarusijos režimo kritikių, suteikė prieglobstį iš šalies pabėgusiai A. Lukašenkos varžovei per rinkimus Sviatlanai Cichanouskajai.
Nesutarimai tarp Lietuvos ir Baltarusijos dar labiau paaštrėjo 2021 metų vasarą, prasidėjus migrantų krizei, kai į Lietuvą plūstelėjo migrantai per Baltarusijos sieną. Suklaidinti ir Baltarusijos režimo įkaitais virtę žmonės ne tik savo noru, bet ir prievarta buvo stumiami per sieną link Lietuvos ar Lenkijos. Santykių tarp šalių negerina ir sankcijos, ambasadų ištuštėjimas.
