Kai dairaisi po Lietuvą ir galvoji, kas gerai, kas blogai – ir kodėl – prieini išvadą, kad greta daugelio teigiamų poslinkių mes vis dėlto nesugebame atlikti poros paprastų, tačiau itin svarbių veiksmų.
Pirmiausia mes turime sutarti, kas vienija ir cementuoja Bendruomenę, kurios vardas – Lietuva. Gal tai skamba banaliai ar paprastai, bet paprasti dalykai sudaro esmę. Kai kas iš karto sakys, kad mus vienija kraujas, kalba ir meilė protėvių žemei. Jie teisūs, bet naujausia mūsų 15 metų istorija byloja, kad dar kažko trūksta. Kas vienijo ir mobilizavo Bendruomenę 1989 metais kovojant už laisvę, tas išlieka šventa, bet vien tai nebegali mobilizuoti Bendruomenės globalizuotame XXI amžiuje. Reikalinga dar kažkas.
Kai kam atrodė, kad mus vienys ir gelbės ėjimas į Vakarus, stojimas į Europos Sąjungą ir NATO bei vėlesnis naudojimasis narysčių vaisiais. Jie buvo teisūs iš dalies – tai vienijo nemažą dalį Bendruomenės XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje iki pat įstojimų į minėtas Vakarų organizacijas prieš kelerius metus. Tačiau dabar minėti Krantai pasiekti. Reikalingi nauji.
Nors atsikovojome teisę laisvai tvarkytis savo Bendruomenę ir įvedėme ją į panašių Bendruomenių klubą, nemaža dalis Bendruomenės narių nėra patenkinta. Vieni ją palieka ir išvyksta į užsienį. Kiti jaučiasi pamiršti, nes jaučia neteisybę. Treti priklauso tiems 17 procentų, kurie gyvena žemiau skurdo ribos. Ketvirti įniršę, kad vadinamojo Bendruomenės elito atstovai, užuot dirbę dieną naktį Bendruomenės labui, viešai sudirbinėja vieni kitus. Penkti seniai palaidojo viltį, kad jie apskritai gyvena kažkokioje Bendruomenėje, ir tiesiog užkalinėja pinigus. Tokių vis daugiau – ir tuo mažiau lieka pačios Bendruomenės.
Taip norėjome nepriklausomybės, kad patys tampame nepriklausomi nuo Lietuvos.
Štai kodėl pats pirmutinis veiksmas – atšviežinti Bendruomenės „Lietuva“ cementą, sutarti, kad Bendruomenės nariai turi dalytis ne tik kalba ir istorija, bet taip pat gerove ir dėmesiu.
Pasidalyti – tai svarbiausias veiksmažodis Lietuvoje 2006 metais. Ne padalyti (tai komunizmas), o pasidalyti. Niekieno neverčiamiems. Mes per mažai apie tai kalbame. Tai atrodo taip natūralu, kad neva net neverta šnekėti. Kam, jeigu žodį „solidarumas“ visos partijos įsirašė į savo programas? Ir tuoj pasislėpė už šios skambios ir daugeliui nesuprantamos sąvokos.
Pavyzdį turėtų rodyti elitas. Politikai – priimdami pasidalijimo principą turinčius įstatymus, pasidalydami savo laiku ir informacija su rinkėjais, dažniau su jais bendraudami, padalydami savo laiką teisingiau tarp tų, kurie turi galią, ir tų, kurie jos neturi, „deponizuodami“ politiką, kad joje nebeliktų ponų. Verslininkai – pasidalydami pelnais su darbuotojais, o įtaka – su darbuotojų atstovais. Žiniasklaida – pasidalydama savo eteriu su tais, kurie gal neturi kuo sužibėti, bet turi ką pasakyti Bendruomenei.
Sakysite, tai tušti žodžiai? Ir klausite, kur veiksmai? Veiksmai bus. Jie priklauso nuo mūsų. Bet visada iš pradžių būna Žodis. Tam, kad geriau suprastume vieni kitus.
Algirdas Paleckis yra Seimo Socialdemokratų frakcijos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
