Šis italų pašmaikštavimas atspindi, deja, žmogui įprastą norą atsakomybę už viską suversti valdžiai. Valdančioji dauguma jau daug kartų buvo kritikuota. Tačiau ar visuomet pamatuota ši kritika? Ar patys dešinieji nenusipelno daug didesnės kritikos?
Dešinieji negali suprasti: kaipgi valdžioje ne jie, ne “tikrieji” ūkio augimo skatintojai ir skelbėjai, o ūkis auga 9,5 procento per ketvirtį. Kaipgi socialdemokratai jau antrus metus valdžioje ir vis tiek išlieka reitingų lyderiais?
Opozicijai iš esmės nėra prie ko labai prikibti. Todėl kabinėjamasi prie smulkmenų arba rengiami spektakliai. Antai susijungę liberalai, centristai ir modernieji krikščionys demokratai iškilmingai išneša Rūpintojėlį iš savo suvažiavimo. (Beje, moderniųjų krikščionių demokratų vietoje jausčiausi nejaukiai, vis dėlto jų pavadinimas įpareigotų bent formaliai pasirūpinti Rūpintojėliu.) Nelabai toliaregiškas žingsnis. Jeigu liberalai tetaiko į miestų rinkėjus, tai būtų suprantama. Bet jeigu jie pretenduoja atstovauti miestelių ir kaimo žmonėms, ši Rūpintojėlio atsisakymo ceremonija nebuvo labiausiai vykęs aktas.
Išeivijos rašytojas Kazys Almenas neseniai teisingai pažymėjo, kad šiandien tikrasis pilietiškumas ir patriotizmas - tai ne žavėjimasis ar žaidimas simboliais, o noras sukurti Lietuvoje geresnį gyvenimą nei kaimyninėse šalyse, Vidurio Europoje. Antraip žmonės nesijaus savo valstybės piliečiais ir nutaikę pirmą progą dums į užsienį. Kai per mėnesį turi prasimaitinti už 20 litų (o tokių atvejų, deja, dar yra nemažai), vokiškos liepaitės naujajame Gedimino prospekte visai nedžiugina.
Kitas teatriškas pavyzdys - liberalai nei iš šio, nei iš to nutaria, kad Lietuvai žemės ūkio ministerija nebereikalinga. Ir paskelbia tai būtent tada, kai visa šalis svarsto žemės ūkio reikalus, kai labiau nei akivaizdu, kad žemės ūkis yra svarbus valstybinis klausimas. O argumentas, kad ES reguliuos žemės ūkį ir todėl žemės ūkio ministerijos nebereikia, irgi neatlaiko kritikos - visos ES šalys turi žemės ūkio ministerijas ir neplanuoja jų atsisakyti.
Bet gana apie valdančiuosius. Pakalbėkime apie nevaldančiuosius, apie dešiniąsias politines jėgas.
Sakytum, laikas, kai esi opozicijoje, yra geriausias metas susitelkti viduje, “pasikrauti baterijas” ir pasiruošti geriau nei valdantieji atstovauti rinkėjams po ateinančių rinkimų. O ką daro mūsų politinė dešinė?
Kodėl iš trijų partijų sudaryta ir dar naująją lyderį išsirinkusi Liberalų ir centro sąjunga šiuo žingsniu teprisidūrė šimtąsias procento dalis politiniuose reitinguose? Ar to tikėjosi jungimosi entuziastai? Ir kodėl pagal kai kurias apklausas buvęs Liberalų sąjungos vadovas Eugenijus Gentvilas jau lenkia dabartinį lyderį Artūrą Zuoką? Kyla natūralus klausimas, ar pasiteisino lyderių kaita? Ir ar numatė liberalai, kad siekis bet kokia kaina išlikti mero poste gali pakenkti pačiam merui?
Ko tikisi konservatoriai, jungdamiesi su politiniais kaliniais ir tremtiniais? Paprastai šiuolaikinėje politikoje dauguma partijų pretenduoja į centro pozicijas, bandydamos atstovauti kuo didesniam gyventojų skaičiui. O ką daro konservatoriai? Žengia į priešingą pusę. Ir visa tai - likus kiek daugiau nei metams iki rinkimų. 40 tūkstančių narių turinti Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga pasiglemžia anaiptol ne tokius gausius konservatorius ir dar tuo metu, kai pas juos vyksta visuomet jautri lyderių kaita. Ar po to išauga šansai, kad ši politinė jėga ras daugiau sąlyčio taškų su daug modernesniais ir jaunesniais liberalais? Nepadeda konservatorių įvaizdžiui ir Vytauto Landsbergio neapsisprendimas - palikti ar nepalikti politinę sceną. Beje, šis žmogus ir toliau lieka neginčijamu autoritetu politiniams kaliniams ir tremtiniams - kas galėtų paneigti, kad tai ne puikus įrankis kontroliuoti naująjį konservatorių lyderį Andrių Kubilių? (Besidomintiems dešiniųjų perspektyvomis patarčiau paskaityti Vytauto Radžvilo straipsnį šia tema tinklapyje www.pilieciai.lt. Buvęs liberalų lyderis įžvelgia daug problemų šiandienėje liberalų ir gal dar daugiau - konservatorių partijoje.)
