Naujasis Lietuvos vadovas kartais paaiškėja ir per slaptas derybas užsienio viešbutyje.
Po kelių savaičių, birželio 13 d., sukaks 15 metų, kai sveikata anksčiau nesiskundęs netikėtai mirė buvęs Lietuvos ambasadorius Vašingtone, kandidatas (1993 m.) į Lietuvos prezidentus Stasys Lozoraitis. Šiemet rugpjūtį bus minimos jo gimimo 85-osios metinės. 1997 m., kai Amerikos valstybės tarnautojas Valdas Adamkus pirmą kartą kandidatavo į LR prezidentus, ir dabar, kai Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė taip pat siekia šio posto, toli nuo oligarchų klanų bei interesų grupuočių valdomos tėvynės praleisti metai laikomi šių visuomenės veikėjų privalumu. S.Lozoraičio atveju, priešingai, diplomatinė patirtis dirbant už Atlanto nepadėjo ambasadoriui laimėti prezidento rinkimų. „Ūkininko patarėjo“ surinkti duomenys rodo, kad S.Lozoraitis buvo pirmasis, kurį sunaikino užkulisinės intrigos, būdingos visoms Lietuvos prezidento rinkimų kampanijoms.
Ideali posovietinės valdžios piramidė
Kova dėl valstybės vadovo posto 1993-iaisiais primena dabartinę prezidento rinkimų kampaniją – ir prieš 16 metų buvo ryškus favoritas. Buvęs kompartijos vadovas Algirdas Brazauskas jau per pirmąjį ratą sutriuškino savo varžovą S.Lozoraitį 20 proc. persvara. Tačiau galėjo atsitikti ir kitaip.
Tai praėjusią savaitę įsilinksminęs per tarp tautinę darbininkų solidarumo šventę atvirumo akimirką „Ūkininko patarėjui“ pasakė Socialdemokratų partijos vicepirmininkas, Seimo narys Vytenis Andriukaitis. „1992-1993 metais Lietuvai teko sunki užduotis išsikovoti vietą demokratiniame pasaulyje. Tuomet garsiai visiems sakiau, kad tokį tikslą Lietuva sėkmingiausiai pasiektų, jeigu ministru pirmininku būtų A.Brazauskas, nes jis labiausiai išmanė ūkį, Seimui vadovautų kitas žinomas Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) veikėjas, pedantiškas protokolinių dalykų specialistas Česlovas Juršėnas, o S. Lozoraitis, 40 metų praleidęs Vakaruose, užmezgęs pažintis su daugelio demokratinių šalių diplomatinėmis atstovybėmis ir užsienio reikalų ministerijomis, būtų puikus Lietuvos „veidas“ pasaulyje – šalies prezidentas“, - idealią, jo nuomone, posovietinės Lietuvos valdžios viršūnę nupasakojo V.Andriukaitis. Jis sakosi buvęs vienas aktyviausių S.Lozoraičio rinkimų štabo narių.
Bendravo su priešininkais
Drauge su V.Andriukaičiu ambasadoriui talkino kitas socialdemokratas Audrius Rudys (Kovo 11-osios akto signataras, buvęs blokados fondo pirmininkas, kurį laiką vadovavęs Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijai, dabar – Vilniaus m. savivaldybės tarybos narys), Vytautas Bogušis (tada – krikdemas, dabar – liberalcentristas, Seimo narys) ir kiti. Į švarko atlapą įsegtas kuklus, nespalvotas S.Lozoraičio atvaizdas netrukdė V.Andriukaičiui lankytis priešininkų stovykloje –LDDP būstinėje Vilniaus Barboros Radvilaitės gatvėje – ir siūlyti savąsias valdžios pasidalijimo vizijas.
Niekada nenorėjo būti prezidentas
A.Brazausko biografai ir draugai šiandien teigia, kad jis nusivylė nedidelėmis šalies vadovo galiomis po pirmosios ir vienintelės savo prezidentinės kadencijos. V.Andriukaitis tvirtina, kad A.Brazauskas niekada nenorėjo būti prezidentu. 1992 m. gruodžio 3 d. Seimas nustatė prezidento rinkimų datą – 1993 m. vasario 14-ąją. „Pirmiausia nuėjau pas A.Brazauską. Jis nuoširdžiai pritarė mano pasiūlytam valdžios pasidalijimo modeliui, nes tikrai neįsivaizdavo savęs prezidentu, daug labiau išmanė Lietuvos ekonominę ir socialinę padėtį,- prisiminė V.Andriukaitis. – A.Brazauskas pats pasiūlė, kad aš, taip pat LSDP pirmininkas Aloyzas Sakalas ir LDDP narys Justinas Karosas susitiktume su S.Lozoraičiu“.
Genialų planą sužlugdė profesorius
Paslaptingos derybos vyko ne Vašingtone ar Vilniuje, bet Varšuvoje. Anot V.Andriukaičio, S.Lozoraitis atskrido į Lenkijos sostinę tiesiai iš Amerikos ir jie keturiese viešbutyje ilgai kalbėjosi.
„S.Lozoraitis, nudžiugęs, kad jį palaiko tiek daug demokratinių jėgų, sutiko kandidatuoti. Bet, kai grįžome namo, buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, tuometinės Koalicijos už demokratinę Lietuvą vadas profesorius Vytautas Landsbergis staiga paskelbė irgi remiąs S.Lozoraitį. LDDP išsigando ir ėmė raginti A.Brazauską stoti į rinkimų kovą, - dėl sužlugusio savo genialaus plano apgailestavo V.Andriukaitis. – Demokratinei darbo partijai vaidenosi dešiniųjų perversmas ir prezidentu tapusio S.Lozoraičio politinė izoliacija“.
Iki paskutinės akimirkos laukė stebuklo
Ambasadorius S.Lozoraitis, nesuprasdamas, kad jau yra pasmerktas, iš inercijos bandė laikytis „Varšuvos memorandumo“. Anot čikagiečio teisininko Povilo Žumbakio, S.Lozoraitis tvirtino (panašiai, kaip dabar Europos Komisijos įgaliotinė D.Grybauskaitė), kad neįsipareigojęs jokiai politinei jėgai Lietuvoje, bet neatmestų nė vieno žmogaus paramos, net jeigu šis praeityje ir buvo „raudonas“ (tačiau ambasadorius vengė viešai rodytis su V.Landsbergiu, S.Lozoraičio rinkimų štabas retušavo netgi susitikimo su popiežiumi Jonu Pauliumi II nuotrauką: joje liko vien ambasadorius S.Lozoraitis ir Šventasis Tėvas, o vietoj Atkuriamojo Seimo pirmininko – tik tamsi dėmė). Ambasadorius žurnalistams pasakojo, kad jo dėdė Motiejus Lozoraitis, pirmasis Lietuvos advokatas, „pritarė socialdemokratams, o viena senelės pusseserė buvo ištekėjusi už komunisto“. Rinkimų kampanijai baigiantis S.Lozoraičio štabas tėkštelėjo svarbiausią kortą – ambasadorius viešai pažadėjo skirti A.Brazauską premjeru, jeigu būtų išrinktas prezidentu.
Rinkimų štabo vadovas pasipustė padus
S.Lozoraičio rinkimų štabui 1993 m. vadovavo JAV administracijos aplinkosaugos pareigūnas V.Adamkus, pagarsėjęs „žiauriomis akcijomis“ prieš Minesotos valstijos Raudonojo ežero rezervato indėnus odžibvus ir oneidus, kuriems V.Adamkaus vandens valymo įrenginiai trukdė žvejoti. V.Adamkus, pajutęs, kad pasirinko ne tą kandidatą, dingo iš Lietuvos net nesulaukęs rinkimų dienos. V.Andriukaitis tvirtina, kad „inkognito“ (slapčia nuo savo amerikiečių viršininkų) Lietuvos prezidento rinkimų kampanijoje dalyvavusį V.Adamkų apskundė prezidentines svajones irgi puoselėjęs išeivijos veikėjas daktaras Kazys Bobelis. Tačiau pats S.Lozoraitis krinkantiems savo rėmėjams paaiškino, esą „JAV ambasada jokių pažeidimų nematanti, o V. Adamkus išvyko todėl, kad nenueitų vėjais pigesnis, iš anksto numatytai datai įsigytas lėktuvo bilietas“.
Lydekos, gulbės ir vėžio diplomatija
Pasak advokato P.Žumbakio, po A.Brazausko prezidentinės priesaikos 1993 m. pavasarį Lietuvoje susiklostė sunkiai apibūdinama politinė padėtis: S.Lozoraitis grįžo į ambasadą Vašingtone tarsi po atostogų, toliau susitikinėjo ir tarėsi su JAV pareigūnais, užsienio politikos nemėgęs A.Brazauskas vis dėlto pagal Konstituciją privalėjo ja rūpintis, o Seimo Užsienio reikalų komitetas, kuriam vadovavo kitas ilgametis Lietuvos vaduotojas iš už Atlanto K.Bobelis, stengėsi perimti visus svarbiausius diplomatinius įgaliojimus. Taip negalėjo ilgai tęstis.
Pokštas ir tragedija
1993 m. balandžio 1 d. per Lietuvos televiziją paskelbtas, laikraščiuose aprašytas vienodas pokštas – S.Lozoraitis atleidžiamas iš ambasadoriaus Vašingtone pareigų. Kai kurie leidiniai dar pridėjo – ir skiriamas dirbti į Afriką. Auštant 1993 m. rugpjūčio 2-ajai, kai S.Lozoraitis rengėsi tą dieną turėjusiam įvykti jo 69-ojo gimtadienio vakarėliui, į Lietuvos ambasados Vašingtone sodą įsibrovė asmuo, kurį policija įtarė padarius nusikaltimą. Slaptosios užsienio misijų apsaugos tarnybos pareigūnai paprašė leisti įeiti į ambasadą ir patikrinti sodą bei rūmus. Ambasadoriui S.Lozoraičiui išėjus į kiemą, jam į koją stipriai įkando policijos šuo. Ligoninėje susiuvę žaizdas, gydytojai patarė ambasadoriui bent savaitę pagulėti lovoje, kad į galūnę neįsimestų užkratas. 1993 m. lapkričio mėnesį S.Lozoraitis Lietuvos Respublikos prezidento dekretu perkeltas tęsti diplomatinės tarnybos į Romą.
Po rinkimų – mirtina liga
Ambasadorių – energingą, sveikata nesiskundusį žmogų – liga pakirto staiga. 1994 m. gegužės pradžioje pabendravęs su svečiais iš Lietuvos, jis pasijuto prastai. Kraujo tyrimai parodė, kad S.Lozoraičio būklė labai bloga. Medikai nustatė greitai besivystantį kepenų vėžį. 1994 m. birželio 13 –ąją S. Lozoraitis mirė Vašingtone. „Gydytojai pasakė, kad mano vyras mirė nuo labai keistos vėžio formos. Iki prasidedant rinkimų kampanijai, Vašingtone jis buvo ištirtas nuo galvos iki kojų. „Sveikata puiki”, - tuomet parašė gydytojai. Iškart po rinkimų jis labai smarkiai susirgo ir po to jau niekada nesijautė visiškai gerai,“ – Lietuvos žiniasklaidai pasakojo diplomato našlė Daniela Lozoraitienė.
Briuselio koridoriais į Lietuvos prezidentūrą nepateksi?
„Tie argumentai, kurie 1993 m. suteikė prasmės S. Lozoraičio kandidatūrai į prezidentus, dabar netinka. Pasikeitė epochos, žmonių lūkesčiai. Tada Lietuva dar tik rinkosi savo kelią, laikėsi neutraliteto. Dabar šaliai reikia tokio prezidento, kuris labai stipriai susijęs su Lietuvos visuomene, gerai žino jos skaudulius ir gali pasiūlyti veiksmingus būdus padėčiai ištaisyti. Aukštos pareigos ES struktūrose Briuselyje jau nėra kandidato privalumas”, - „Ūkininko patarėjui“ teigė V.Andriukaitis, pats du kartus (1997 m. ir 2002 m.) bandęs tapti Lietuvos prezidentu.
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
