Šią nuotrauką žino visi vyresnio ir vidutinio amžiaus žmonės. Kadaise ji apskriejo visą pasaulio spaudą, dabar spausdinama istorijos vadovėliuose: dūmuose paskendęs sugriautas Berlynas, sovietų kareiviai, užsikorę ant Reichstago griuvėsių, kelia raudoną su pjautuvu ir kūju vėliavą. Tai turėjo reikšti, kad užimta simboliškai svarbiausia Berlyno ir visos Vokietijos vieta, priešintis nebėra prasmės.
Moderniame kare taip nebūna
Nuotrauka taip visiems įprasta ir žinoma, kad niekam neatėjo į galvą suabejoti jos autentiškumu. Į Berlyną įsiveržė sovietų kariuomenė, pasiekė miesto centrą - kuo čia abejoti?
Žurnalistinis darbas ir nelemtas noras savo akimis pamatyti, kaip viskas yra iš tikro, pastaruosius dešimtmečius buvo mane nubloškęs į penkis karus. Niekur neteko matyti, kad kas eitų į mūšį ar lėktų į priešą tankais ir kartu mosikuotų vėliava. Taip buvo XIX amžiuje ir anksčiau. Šturmuojant pilį puolantysis jau pirmame užimtame bokšte skubėdavo iškelti savo vėliavą, kad palaužtų priešo valią gintis. Šaunamieji ginklai tada buvo ilgai užtaisomi, netaiklūs ir mušė netoli. Per Rusijos pilietinį karą, jei tikėtum filmu „Čiapajevas“ (jis smagus, bet aš juo nelabai tikiu), kartais į ataką buvo einama su išskleistomis vėliavomis. Bet jei priešas turėjo bent vieną kulkosvaidį, tokia ataka prastai baigdavosi.
Moderniose kovose viskas daroma siekiant kuo geriau pasislėpti ir užsimaskuoti. Karių uniformos būna apkaišytos žole ar šakomis, tankai margai dėmėti ir dar prisiploję prie žemės. Nes priešo kariai turi milžinišką ugnies jėgą. Tik parodyk, kur esi, dar parodyk, kad esi svarbus, o gal paskui save vedi kitus, ir į tave bus nukreiptas sviedinių ir kulkų lietus - liks tik šlapia vieta. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jau beveik visi turėjo greitašūvių automatinių ginklų, dažnai ir su optiniais taikikliais, granatsvaidžių, patrankų.
Kas nutiko Berlyne?
1945 metų balandžio 30 dieną nusižudo Hitleris. Mieste sovietams priešinasi tik atskiri židiniai. Kartu su kariuomene į Vokietijos sostinę atvyksta TASS fotokorespondentas leitenantas Jevgenijus Chaldejus. Jis turi didžiulę svajonę - padaryti fotonuotrauką, tokią, kaip garsioji amerikiečio Joe Rosenthalio, kurioje JAV jūrų pėstininkai, susispietę į darnią piramidę, kelia vėliavą Ivo Džimos saloje. Pirmoje japonų saloje, kurią po baisių kovų užėmė amerikiečiai.
J.Chaldejus ėmėsi organizuoti panašią nuotrauką Berlyne. Tačiau paaiškėjo, kad rimtos vėliavos neturi nei viena iš trijų sovietų armijų, įžengusių į Berlyną.
J.Chaldejus įsiprašo į karinį lėktuvą, skridusį Maskvon, ir praneša savo sumanymą TASS vadovybei. Per naktį dėl visa ko pasiuvamos trys vėliavos, o gegužės 2-ąją J.Chaldejus jau vėl Berlyne. Ieško tinkamos vietos. Galbūt tiktų Tempelhofo oro uostas, Brandenburgo vartai... Bet per maža simboliškumo, dramatizmo. Galiausiai parenkamas sudegusio Reichstago stogas.
J.Chaldejaus prašymu štabas jam atsiunčia būsimuosius didvyrius. Jie turi būti visais atžvilgiais tinkami. Juk vėliau bus apdovanoti, visą gyvenimą kviečiami į mokyklas pasakoti pionieriams, kaip didvyriškai šturmavo Reichstagą.
Išdavikai laikrodžiai
Parinktas buvo Stalino kraštietis gruzinas Melitonas Kantarija ir motinos Rusijos atstovas Michailas Jegorovas. J.Chaldejus išpleškino visą juostelę - iš toli, iš arti, statmenai, gulsčiai, net iš viršaus. Istorinė nuotrauka turi būti tobula. Gegužės 13-ąją ją išspausdino žurnalas „Ogoniok“. Tik padarė nuotraukoje dvi pataisas. Mat akylūs ir reikalą žinoję cenzoriai pastebėjo, kad ant kareivių riešų - po kelis iš vokiečių atimtus laikrodžius. Juos reikėjo užtušuoti. O pats J.Chaldejus dvigubo išlaikymo būdu horizonte pridėjo dūmus. Išėjo grėsmingai: degantis Berlynas, drąsūs kareiviai ant byrančios Reichstago atbrailos. Paskui apie tą jų žygį buvo sukami filmai.
Apdovanotas ir pats J.Chaldejus. Jam būdavo patikėtos atsakingos užduotys. Be kitų dalykų, jis fotografavo ir Niurnbergo procesą.
Viskas baigėsi 1949-aisiais, kai Sovietų Sąjungoje prasidėjo antisemitinė pasiutpolkė. J.Chaldejus, karo didvyris ir apsukrus žurnalistas, buvo išmestas iš darbo ir vertėsi fotografuodamas vestuves. Bet jis sulaukė ir keršto valandos. Kai Rusijoje tapo galima, papasakojo, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Ir dar kartą gavo neblogų honorarų.
Algimantas ČEKUOLIS
