Slovakija ir Vengrija - valstybės kaimynės. Abi tapo laisvos tuo pačiu metu, abi įstojo į Europos Sąjungą ir NATO - ir nekenčia viena kitos mirtinai. Mėto Molotovo kokteilius - butelius su degiuoju skysčiu - į ambasadas, būtinai susimuša per futbolo ar krepšinio rungtynes. Abiejų šalių prezidentai nesilankė vienas pas kitą jau 8 metus.
Kai Vengrijos prezidentas Laszlo Solyomo norėjo nuvažiuoti į Slovakijos miestą Komarną dalyvauti iškilmingame paminklo Šventajam Steponui, pakrikštijusiam vengrus ir valdžiusiam didelę senovės monarchiją, atidengime, slovakų policija jo kortežą sustabdė, ir - negirdėtas atvejis Europoje - į Slovakiją neįleido. Formali priežastis - į atidengimą nebuvo pakviestas Slovakijos prezidentas Ivanas Gasparovičius. Tuomet kyla klausimas, kodėl paminklo statytojai, o Slovakijoje gyvenantys vengrai, kurie Komarne sudaro beveik 100 proc. gyventojų, nepakvietė į iškilmes šalies, kurioje gyvena ir kurios piliečiai yra, prezidento? Kol kas tai pelių ir varlių karas, bet jis turi tendenciją aštrėti ir tapti visų galvos skausmu, nes konflikto šaknys gilios, o dabartiniai politikai nesigėdi jas išnaudoti savo tikslams.
Austro-Vengrijos imperija beveik tūkstantį metų valdė didžiulę teritoriją - nuo Ukrainos iki Viduržemio jūros. Vokiškai kalbantys austrai ir vengriškai kalbantieji vengrai buvo privilegijuoti ir jų buvo visur. Vengriškų kaimų galima užtikti net Vakarų Ukrainoje, gan daug yra Rumunijoje, Serbijoje, Slovėnijoje, o 5 mln. gyventojų turinčioje Slovakijoje jie sudaro dešimtadalį gyventojų. Susispietę tirštai pietinėje šalies dalyje palei sieną su Vengrija.
Mes jau ir užmiršome, kiek daug tame krašte buvo kariauta. Daugelis vengrų iki šiol nepripažįsta "Trianono padalinimo". Nežinote, kas tai tokio? Ogi po Pirmojo pasaulinio karo 1920 metais Paryžiaus priemiestyje esančiuose Trianono rūmuose buvo pasirašyta taikos sutartis. Vengrija atskilo nuo Austrijos, bet prarado daug savo žemių. Tai sukūrė sąlygas išbujoti vengrų fašistams, reikalavusiems tas žemes atsiimti, todėl diktatorius Miklosas Horty, susitaręs su Hitleriu, įtraukė Vengriją į karą. Žuvo daugybė mobilizuotų vengrų, teritorijos laikinai buvo atgautos, bet... pralaimėjus karą vėl prarastos. Šiuose kraštuose politinis margumynas buvo dar didesnis nei pas mus prie Baltijos. Slovakijoje yra vietų, kurių gyventojai, neišeidami iš namų, XX amžiuje pakeitė pilietybę 6 kartus. Kad ir miestelio Gemerski Jabloneco, vengriškai vadinamo Armagy, gyventojai. Jie buvo imperatoriaus Franzo Josefo pavaldiniai, po to trumpai priklausė Tarybinei Vengrų Respublikai, o žlugus, tapo naujos valstybės - Čekoslovakijos - dalimi. 1938 metais vokiečiai ją išdraskė, ir Jablonecas kartu su kitais vengriškai kalbančiais valsčiais atiteko Vengrijai. Po karo ši teritorija vėl buvo grąžinta Čekoslovakijai. Kai ta šalis skilo, gyventojai tapo Slovakijos piliečiais.
Taip ne Vengrijoje gyvenantys vengrai tapo pačia didžiausia mažuma Europoje. Jie iš tiesų labai išsklaidyti, bet revizuoti sienų rimti žmonės nekviečia. Fašistinės grupuotės, tokios kaip "Tautos gvardija", jau kelis kartus buvo įsiveržusios į Slovakijos teritoriją. Vengrų populistai prieš rinkimus taip pat visada pradeda kalbėti apie skriaudas, kurias būtina atitaisyti. Jie net nesako "Vengrija", o "Karpatų slėnis", nes taip iki XIX amžiaus vengrų nacionalistai vadino visą tą teritoriją, kuri sudarė "Didžiąją Vengriją". Tada užverda aistros ne tik Slovakijos sostinėje Bratislavoje, bet ir Bukarešte, Zagrebe, Belgrade.
Vengrija įvedė užsienyje gyvenantiems tautiečiams "Vengro kortą" - tokį neaiškios paskirties pseudopasą, kaip ir Lenkija. Slovakijoje, kur valdžia priklauso populistinei-nacionalistinei Roberto Ficko koalicijai, nueita dar toliau. Norėdama išlaikyti valdžią ir po kitais metais vyksiančių rinkimų, ji jau dabar kursto gyventojų nepakantumą vengrams. Slovakijoje negalima viešoje vietoje garsiai kalbėti svetima kalba (nebent prieš tai tas pats sakinys bus pasakytas slovakiškai). Vyriausybė sustabdė Europos Sąjungos skirtą pagalbą vengriškoms mokykloms, uždraudė vartoti atsiųstus iš Budapešto vadovėlius, kol juose bus ištaisyti Slovakijos vietovardžiai, vadinami vengriškais pavadinimais. Įstatymas reikalauja, kad vengras ligonis į gydytoją vengrą kreiptųsi slovakiškai, kitaip mokės baudą, kuri gali siekti 5000 eurų. Išimtys padarytos tik rajonams, kur vengrų daugiau nei 20 procentų, tačiau tokiais pripažinti tik du. Vengrų festivaliuose dainos turi būti išverstos į slovakų kalbą dar iki jas dainuojant. Užrašai ant paminklų gali būti užsienio (suprask, vengrų) kalba, bet tuomet, kai yra tokio pačio dydžio slovakiškas užrašas ir t. t.
Kiekviena valstybė, kiekviena tauta turi teisę rūpintis savo kalba ir ją puoselėti. Kalbos įstatymą turi Prancūzija, Kanada, kitos šalys, Lietuva taip pat. Atkūrus nepriklausomybę, mums buvo daromas spaudimas, siūlyta rusų kalbą paskelbti antrąja valstybine kalba. Tai buvo kategoriškai atmesta. Dabar kitataučiai moka valstybinę kalbą taip, kaip niekada Lietuvos istorijoje. Tačiau reikia žinoti, kada tokiame subtiliame klausime kaip kalba ir tautybė reikia padėti tašką. Principas: nedaryk kitam to, ko nenori, kad būtų daroma tau. Gerbk žmogų, nors jis kitoks. Visada bus populistų, kurie negalėdami nieko rimto pasiūlyti šauks: "Duokime jiems per galvą! Ištrinkime juos!" Tačiau ranka, "duodanti per galvą", niekada nebus pamilta. Ir ta ranka būtinai susilauks kirčio atgal.
Padėtis Karpatuose nevirs karu - ačiū Europos Sąjungai ir NATO. Bet žmonės vieni kitiems gyvenimą dar gadins ilgai. Gal nauja karta bus protingesnė. Vadovausis ne genties instinktais, bet protu.
Algimantas Čekuolis
