Kaip ir daugelis to laikmečio „Alfa Romeo“, taip ir šis buvo sukurtas pasinaudojus lenktynėms skirto ratuočio griaučiais. Palūkėkite, dar nebandykite pakelti antakių iš nuostabos. Kodėl? Nes norime paminėti įspūdingesnį faktą.
Prie sportinės „Tipo 256“ važiuoklės sukūrimo prisidėjo garsusis Enzo Ferrari, kuris tuomet dar tik svajojo apie savo automobilių konstravimą ir absoliutų dominavimą autosporto arenoje. Bet prieš tai susipažinkime su „Tipo 256“ modelio giminaičiu – „Alfa Romeo 6C 2500“
Viskas prasidėjo nuo...
Iki pat antrojo pasaulinio karo, lenktynių trasose dominavo keli gamintojai: „Auto Union“, „Mercedes Benz“ ir žinoma – „Alfa Romeo“.
Italų gamintojas labai dažnai neturėjo sau lygių, ypač kai lenktynių trasose pasirodė bolidai su turbininiais motorais. Vis dėlto, pasikeitus taisyklėms, gimė visiškai nauja sportinių modelių serija.
1938 metais „Alfa Romeo“ su didžiuliu pasididžiavimu pristatė naujutėlį bendrovės modelį – „6C 2500“. Šaunu. Kas nėra labai šaunu, jog „6C 2500“ pasirodė antrojo pasaulinio karo išvakarėse, o tai labai stipriai apribojo bet kokią išvaizdaus kupė gamybą.
Vis dėlto, italai nebūtų italais, jeigu nebūtų užsispyrę ir nesiektų savo užsibrėžtų tikslų. Gamyklinės „Alfa Romeo“ lenktynių komandos garbę gynęs Enzo Ferrari, kartu su talentingais inžinieriais sugebėjo sukurti maždaug 20 „Tipo 256“ važiuoklių, kurios buvo naudojamos tik įvairioms lenktynėms. Pavyzdžiui, „Tipo 256“ važiuoklės pagrindu sukurti bolidai dalyvavo 1939-ųjų „Mile Miglia“ ir 1940-ųjų Le Mano 24 valandų lenktynėse.
Unikalus projektas
915026 – ant važiuoklės iškaltas važiuoklės numeris, kuris daugeliui nieko nereiškia. Tuo tarpu „Alfa Romeo“ entuziastai ir istorinių automobilių specialistai Jums iškart pasakys, jog ši važiuoklė yra ragavusi karčios autosporto duonos.
Oficialūs šaltiniai byloja, jog Mario Tadini, 1939 metais būtent su šiuo automobiliu iškovojo „Corsa dello Stelvio“ varžybose. Manoma, jog tai buvo vienintelis kartas, kai 915026 važiuoklės numerį turintis „Tipo 256“ dalyvavo autosporto pirmenybėse, mat po to netikėtai prasidėjęs karas pakoregavo visų lenktynininkų planus, bet ar tai buvo paslaptingojo „915026“ (vadinkime jį taip) gyvenimas? Tikrai ne.
Po to, kai Mario Tadini nugalėjo „Corsa dello Stelvio“ varžybose, automobilis pateko į tekstilės imperatoriaus (bent jau taip jis buvo vadinamas) Sigfrido Koellike rankas. Praėjus mažiau nei vieneriems metams, 1940, automobilis buvo išsiųstas į „Pininfarina“ dizaino studiją, kurios darbuotojams buvo liepta sukurti šį bei tą įspūdingo.
Mario Revelli di Beaumont sukurtos kėbulo linijos puikiai atspindėjo tuometines automobilių dizaino tendencijas. Elegantiškos, aptakios, bet tuo pačiu ir futuristiškai atrodančių elementų turintis kabrioletas labai greitai surado norinčių įsigyti šį unikaliai atrodantį ratuotį.
„Pininfarina“ dizaino studijoje gimęs modelis turėjo kelis šeimininkus, kurie dažniau į šią mašiną žiūrėdavo, o ne vairuodavo ją.
Karlas Weberis buvo vienas iš tų „Alfa Romeo Tipo 256 Cabriolet Sportivo“ savininkų, kuris automobilį naudojo pagal paskirtį. Kadangi po akį traukiančiu eksterjeru slypėjo sportinio bolido važiuoklė, Karlas Weberis su juo dalyvaudavo įvairiose įvairiose autosporto varžybose. Ir žinote ką? Jis kelis kartus sugebėjo iškovoti prizines vietas!
GALERIJA
