Superautomobilis – labai aiškus ir tikslus terminas, kuris apibūdina labai ypatingos rūšies ratuočius. Superautomobiliai netelpa absoliučiai į jokius rėmus, o jų kūrėjai visuomet išsikelia vieną ir tą patį tikslą – suteikti kojas pakertančias emocijas.
Galbūt tuo nereikėtų stebėtis, bet Italija yra laikoma superautomobilių šalimi. Būtent šioje šalyje gimę ir užaugę dizaineriai, sumanūs inžinieriai ir lenktynininkai padėjo pagrindą naujai automobilių rūšiai, dėl kurios einama iš proto iki šiol.
Iš tiesų, iki šiol automobilių istorijos žinovai tarpusavyje nesutaria kas buvo pirmuoju, naujo segmento pradininku, tačiau šiai dienai į šį klausimą galima atsakyti taip. Superautomobilių, kaip automobilių klasės, pradžia įvyko pasirodžius „Mercedes-Benz 300SL“. Tuo tarp modernių superautomobilių pradininku, dėl viduryje sumontuoto variklio, laikoma „Lamborghini Miura“. Būtent po šio automobilio pasirodymo 1966-aisiais prasidėjo superautomobilių karštinė, dėl kurios galvą pamėtė „Lamborghini“, „Ferrari“, „Maserati“ ir be abejonės – „Alfa Romeo“.
Labai retai su superautomobilių gamintojais lyginama „Alfa Romeo“ ne visada buvo kasdieniškų ir visiems prieinamų mašinėlių gamintoja, ir štai ši „Alfa Romeo 33 Stradale“ yra kone idealiausias netradicinės „Alfa Romeo“ pavyzdys.
Unikalus projektas
Septintasis dešimtmetis „Alfa Romeo“ markei nebuvo ypatingai lengvas. Nuo pat ketvirto dešimtmečio gamintojas priklausė Italijos vyriausybei, kuri retkarčiais pradėdavo spausti tuometinius gamintojos vadovus. Tuo tarpu septintasis dešimtmetis buvo pažymėtas dėl Italijos politikų noro sukurti kuo daugiau darbo vietų, bet kokia kaina. Bet iki ledkalnio viršūnės dar buvo pakankamai toli.
Kol tautos išrinktieji ir jiems prieštaraujantys populistai stengėsi destabilizuoti padėtį pačioje šalyje, ilgametė „Alfa Romeo“ partnerė – „Autodelta“ į artėjančius neramumus numojo ranka.
Mažytė inžinierių grupelė, vadovaujama Franco Scaglione, pradėjo naujutėlio „Alfa Romeo“ modelio kūrimo darbus, kuris neturėjo absoliučiai jokių sąlyčio taškų su tais automobiliais, kuriuos „Alfa Romeo“ buvo priversta gaminti savo gamyklose. Leiskite paaiškinti kodėl.
Visų pirma, naujasis modelis turėjo iš aliuminio pagamintą kėbulą, kuris tupėjo ant vamzdelinės konstrukcijos, kuri, taip pat, buvo pagaminta iš aliuminio. Šis inžinerinis sprendimas leido užtikrinti, jog „Alfa Romeo 33 Stradale“ nesvers ne daugiau nei 800 kilogramų. Be to, kiekvienas egzempliorius būdavo apaunamas 13 colių, iš magnio pagamintais ratlankiais, tiek priekyje, tiek gale rastume diskinius stabdžius, o pakabos sistemos buvo pasiskolintos iš „Autodelta“ lenktyninių automobilių. Ir kaip pridera tikram superautomobiliui – „Alfa Romeo 33 Stradale“ buvo surenkamas rankomis.
Automatizuotos konvejerio linijos neturėjusi „Autodelta“ visus darbus patikėjo savo darbuotojams, kurie ne visuomet pasiekdavo tokius pačius rezultatus. Pavyzdžiui, vieni automobiliai turėjo dvigubus priekinius žibintus, kiti – viengubus. Kai kuriuose automobiliuose skyrėsi valytuvo montavimo pozicija, vėlesniuose modeliuose, priekyje ir gale atsirado papildomos oro paėmimo angos, kurios aušino įkaitusią stabdžių sistemą. Ir tai tik keli pavyzdžiai.
Greičiausias iš visų
Pačiu skaniausiu „Alfa Romeo 33 Stradale“ ingredientu galime laikyti šalia galinės ašies sumontuotą variklį. Kaip ir automobilio konstrukcija, taip ir „33 Stradale“ tūnojęs variklis turėjo labai daug bendrų bruožų su „Autodelta“ boliduose buvojusiais agregatais.
„33 Stradale“ variklis iš lenktyninio analogo paveldėjo alkūninį veleną, kuro įpurškimo sistemą, „Twin Spark“ technologiją (vienam cilindrui tenka dvi uždegimo žvakės), o variklio sūkių riba nebuvo apribota ir leido tachometro rodyklei daužytis ties 10 tūkst. sūkių riba.
2 litrų darbinio tūrio, 8 cilindrų variklis, sugebėdavo išvystyti 230 arklio galių esant 8800 aps/min. ir 206 Nm sukimo momentą esant 7000 aps/min. tačiau tai tebuvo tik oficialiai pateikti duomenys, kuriuose buvo galima matyti brošiūroje.
Dėl automobilio gamybos ypatumų, vieni varikliai būdavo galingesni, kiti – silpnesni. Keletas autoritetingų leidinių buvo pateikę keletą pavyzdžių, kai ankstyvesnis „Alfa Romeo 33 Stradale“ egzempliorius turėjo 245 arklio galias išvystantį motorą, o vėlesnis – net 260 arklio galių.
Vis dėlto, nepaisant skirtumų variklio skyriuje, 1968 metais pasirodžiusi „Alfa Romeo 33 Stradale“ tiesiog visus pribloškė. Dėl dviejų dalykų.
Pirmasis dalykas – daugelį nustebino įspūdinga akceleracija. „33 Stradale“ iki 100 km/val. įsibėgėdavo per mažiau nei 6 sekundes ir pasiekdavo 260 km/val. maksimalų greitį. Tuo tarpu ketvirtį mylios atstumą automobilis įveikdavo per 24 sekundes, o tai, anuomet, buvo gerokai įspūdingesni parametrai už „Lamborghini Miura“ ar „Ferrari Daytona“.
Antrasis dalykas – kaina. 1968-aisiais metais „Alfa Romeo 33 Stradale“ tapo ne tik greičiausiu, bet ir brangiausiu metų automobiliu. Italijoje šis automobilis kainavo 9,7 mln. lirų, kai „Lamborghini Miura“ tuomet buvo galima įsigyti už 7,7 mln. lirų.
Liūdniausia yra tai, jog „Alfa Romeo 33 Stradale“ pasirodymas sutapo su 1968-aisiais Prancūzijoje ir Italijoje prasidėjusiais neramumais. Pastarieji kaip reikiant smogė visai Italijos industrijai, kuri krizės akivaizdoje dirbo vos 10 - 15 procentų pajėgumu.
Šios krizės epicentre atsidūręs „Alfa Romeo“ superautomobilis, deja, sulaukė vos 18 užsakymų, kurie buvo įgyvendinti per dviejų metų laikotarpį.
Šiai dienai „Alfa Romeo 33 Stradale“ galima išvysti muziejuose arba specializuotuose renginiuose, kuriuose itališkas superautomobilis nuolatos prikausto praeivių dėmesį.
Šiandien manoma, jog originalus „33 Stradale“ egzempliorius gali būti vertas ne mažiau nei 10 mln. eurų.
English version
Superautomobilis – labai aiškus ir tikslus terminas, kuris apibūdina labai ypatingos rūšies ratuočius. Superautomobiliai netelpa absoliučiai į jokius rėmus, o jų kūrėjai visuomet išsikelia vieną ir tą patį tikslą – suteikti kojas pakertančias emocijas.
Galbūt tuo nereikėtų stebėtis, bet Italija yra laikoma superautomobilių šalimi. Būtent šioje šalyje gimę ir užaugę dizaineriai, sumanūs inžinieriai ir lenktynininkai padėjo pagrindą naujai automobilių rūšiai, dėl kurios einama iš proto iki šiol.
Iš tiesų, iki šiol automobilių istorijos žinovai tarpusavyje nesutaria kas buvo pirmuoju, naujo segmento pradininku, tačiau šiai dienai į šį klausimą galima atsakyti taip. Superautomobilių, kaip automobilių klasės, pradžia įvyko pasirodžius „Mercedes-Benz 300SL“. Tuo tarp modernių superautomobilių pradininku, dėl viduryje sumontuoto variklio, laikoma „Lamborghini Miura“. Būtent po šio automobilio pasirodymo 1966-aisiais prasidėjo superautomobilių karštinė, dėl kurios galvą pamėtė „Lamborghini“, „Ferrari“, „Maserati“ ir be abejonės – „Alfa Romeo“.
Labai retai su superautomobilių gamintojais lyginama „Alfa Romeo“ ne visada buvo kasdieniškų ir visiems prieinamų mašinėlių gamintoja, ir štai ši „Alfa Romeo 33 Stradale“ yra kone idealiausias netradicinės „Alfa Romeo“ pavyzdys.
Unikalus projektas
Septintasis dešimtmetis „Alfa Romeo“ markei nebuvo ypatingai lengvas. Nuo pat ketvirto dešimtmečio gamintojas priklausė Italijos vyriausybei, kuri retkarčiais pradėdavo spausti tuometinius gamintojos vadovus. Tuo tarpu septintasis dešimtmetis buvo pažymėtas dėl Italijos politikų noro sukurti kuo daugiau darbo vietų, bet kokia kaina. Bet iki ledkalnio viršūnės dar buvo pakankamai toli.
Kol tautos išrinktieji ir jiems prieštaraujantys populistai stengėsi destabilizuoti padėtį pačioje šalyje, ilgametė „Alfa Romeo“ partnerė – „Autodelta“ į artėjančius neramumus numojo ranka.
Mažytė inžinierių grupelė, vadovaujama Franco Scaglione, pradėjo naujutėlio „Alfa Romeo“ modelio kūrimo darbus, kuris neturėjo absoliučiai jokių sąlyčio taškų su tais automobiliais, kuriuos „Alfa Romeo“ buvo priversta gaminti savo gamyklose. Leiskite paaiškinti kodėl.
Visų pirma, naujasis modelis turėjo iš aliuminio pagamintą kėbulą, kuris tupėjo ant vamzdelinės konstrukcijos, kuri, taip pat, buvo pagaminta iš aliuminio. Šis inžinerinis sprendimas leido užtikrinti, jog „Alfa Romeo 33 Stradale“ nesvers ne daugiau nei 800 kilogramų. Be to, kiekvienas egzempliorius būdavo apaunamas 13 colių, iš magnio pagamintais ratlankiais, tiek priekyje, tiek gale rastume diskinius stabdžius, o pakabos sistemos buvo pasiskolintos iš „Autodelta“ lenktyninių automobilių. Ir kaip pridera tikram superautomobiliui – „Alfa Romeo 33 Stradale“ buvo surenkamas rankomis.
Automatizuotos konvejerio linijos neturėjusi „Autodelta“ visus darbus patikėjo savo darbuotojams, kurie ne visuomet pasiekdavo tokius pačius rezultatus. Pavyzdžiui, vieni automobiliai turėjo dvigubus priekinius žibintus, kiti – viengubus. Kai kuriuose automobiliuose skyrėsi valytuvo montavimo pozicija, vėlesniuose modeliuose, priekyje ir gale atsirado papildomos oro paėmimo angos, kurios aušino įkaitusią stabdžių sistemą. Ir tai tik keli pavyzdžiai.
Greičiausias iš visų
Pačiu skaniausiu „Alfa Romeo 33 Stradale“ ingredientu galime laikyti šalia galinės ašies sumontuotą variklį. Kaip ir automobilio konstrukcija, taip ir „33 Stradale“ tūnojęs variklis turėjo labai daug bendrų bruožų su „Autodelta“ boliduose buvojusiais agregatais.
„33 Stradale“ variklis iš lenktyninio analogo paveldėjo alkūninį veleną, kuro įpurškimo sistemą, „Twin Spark“ technologiją (vienam cilindrui tenka dvi uždegimo žvakės), o variklio sūkių riba nebuvo apribota ir leido tachometro rodyklei daužytis ties 10 tūkst. sūkių riba.
2 litrų darbinio tūrio, 8 cilindrų variklis, sugebėdavo išvystyti 230 arklio galių esant 8800 aps/min. ir 206 Nm sukimo momentą esant 7000 aps/min. tačiau tai tebuvo tik oficialiai pateikti duomenys, kuriuose buvo galima matyti brošiūroje.
Dėl automobilio gamybos ypatumų, vieni varikliai būdavo galingesni, kiti – silpnesni. Keletas autoritetingų leidinių buvo pateikę keletą pavyzdžių, kai ankstyvesnis „Alfa Romeo 33 Stradale“ egzempliorius turėjo 245 arklio galias išvystantį motorą, o vėlesnis – net 260 arklio galių.
Vis dėlto, nepaisant skirtumų variklio skyriuje, 1968 metais pasirodžiusi „Alfa Romeo 33 Stradale“ tiesiog visus pribloškė. Dėl dviejų dalykų.
Pirmasis dalykas – daugelį nustebino įspūdinga akceleracija. „33 Stradale“ iki 100 km/val. įsibėgėdavo per mažiau nei 6 sekundes ir pasiekdavo 260 km/val. maksimalų greitį. Tuo tarpu ketvirtį mylios atstumą automobilis įveikdavo per 24 sekundes, o tai, anuomet, buvo gerokai įspūdingesni parametrai už „Lamborghini Miura“ ar „Ferrari Daytona“.
Antrasis dalykas – kaina. 1968-aisiais metais „Alfa Romeo 33 Stradale“ tapo ne tik greičiausiu, bet ir brangiausiu metų automobiliu. Italijoje šis automobilis kainavo 9,7 mln. lirų, kai „Lamborghini Miura“ tuomet buvo galima įsigyti už 7,7 mln. lirų.
Liūdniausia yra tai, jog „Alfa Romeo 33 Stradale“ pasirodymas sutapo su 1968-aisiais Prancūzijoje ir Italijoje prasidėjusiais neramumais. Pastarieji kaip reikiant smogė visai Italijos industrijai, kuri krizės akivaizdoje dirbo vos 10 - 15 procentų pajėgumu.
Šios krizės epicentre atsidūręs „Alfa Romeo“ superautomobilis, deja, sulaukė vos 18 užsakymų, kurie buvo įgyvendinti per dviejų metų laikotarpį.
Šiai dienai „Alfa Romeo 33 Stradale“ galima išvysti muziejuose arba specializuotuose renginiuose, kuriuose itališkas superautomobilis nuolatos prikausto praeivių dėmesį.
Šiandien manoma, jog originalus „33 Stradale“ egzempliorius gali būti vertas ne mažiau nei 10 mln. eurų.
English version
