A. Melnyčenko, buvęs policijos pareigūnas, tyrėjas, iki pat dabar nenori tikėti, kad kūnai guli po griuvėsiais. Vyras ieško bent kažkokios užuominos, kad šeimai pavyko pabėgti dar prieš prasidedant okupantų oro atakoms.
Pirmąją pavasario dieną dingo A. Melnyčenko šeima, kuomet rusų raketos atakavo kaimynystę netoli Kyjivo. Pastatas, kuriame gyveno sūnus su žmona ir trejomis dukromis, buvo sugriautas atakos metu.
„Pusės jų namo visai neliko. Kuomet aš čia atėjau pirmąjį kartą po atakos, dar turėjau vilties juos surasti, kadangi čia buvo rasti keli žmonės po griuvėsiais, kurie slėpėsi nuo raketos smūgių rūsyje. Kiekvieną kartą čia apsilankydamas jaučiuosi vis blogiau ir blogiau“, – pasakoja ukrainietis.
Šioje vietoje Aleksandras apsilanko jau šeštąjį kartą po atakos. Vyras pasakoja, kad jo šeima galėjo taip pat būti pakasta po griuvėsiais, kadangi taip pat slėpėsi rūsyje, rašoma rferl.org.
„Jie gyveno paskutiniame daugiabučio aukšte. Viskas, kas liko iš jų buto – tik gabalėlis tapetų“, – pridūrė jis.
Tris anūkes turintis vyras pasakojo, kad paskutinę žiemos dieną – vasario 28-ą – jo vyriausiai anūkei suėjo 16 metų. Tą kartą, paskambinęs jos pasveikinti, Aleksandras paskutinį kartą girdėjo jos balsą:
„Aš ją pasveikinau, ji man sakė: „Seneli, mano gimtadienis tikras vakarėlis. Tėtis į slėptuvę atnešė torto.“ Paklausiau, ką jie geria, o ji man juokaudama atsakė: „Viskį, kaip ir visuomet, kai tavęs nėra šalia.“ Aš pasakiau, kad atsiųsiu jai pinigų, tačiau ji to atsisakė. Vietoje to, ji norėjo pamatyti mane, tik tiek.“
Viltis miršta paskutinė
A. Melnyčenko sūnus kovojo teritoriniame gynybos poste. Su sūnumi paskutinį kartą jis kalbėjo likus kelioms valandoms iki atakos:
„Sūnus sakė, kad nukovė Rusijos tanką. Išgirdau fone šūvius ir paklausiau, kas vyksta. Jis pasakė, kad į juos šaudo. Tada jis padėjo telefono ragelį ir paskambino prieš 14 val. Jis sakė, kad yra sukrėstas ir vyksta pas savo šeimą į slėptuvę rūsyje.
Vėliau jis man paskambino dar kartą ir pranešė, kad evakuoja vaikus. Po 20 val. Borodiankoje neliko jokio telefono ryšio. Trys bombos buvo paleistos viena po kitos į pastatą. Po jų nieko iš jo neliko.“
Vyras iki šiol nežino ar jo sūnaus šeimai pavyko saugiai pabėgti. Aleksandras tikina, kad būtų tikras stebuklas, jeigu jo sūnaus šeimai būtų pavykę išgyventi.
Anot jo, tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu jie pradėjo evakuotis iškart po paskutiniojo skambučio. „Tai vienintelė mano viltis“, – teigia jis.
Ukrainietis pasakoja, kad girdėjo kalbas, jog jo anūkės buvo išvežtos į vaikų namus Brianske, Rusijoje. Iš pradžių jis tokiomis kalbomis patikėjo, kadangi taip pat buvo girdėjęs, kad jo sūnus ir marčia buvo sulaikyti.
Visgi, dingusios šeimos vardai ir pavardės nėra įtrauktos į sąrašą tų, kurie buvo prievarta išvežti į Rusiją ar Baltarusiją:
„Aš noriu pamatyti savo anūkes, sūnų, marčią. Tačiau, jeigu jie būtų gyvi, jie jau būtų atradę būdą, kaip man parašyti bent žinutę. Dabar praėjo 150 dienų po atakos.“
Atradus masines kapavietes buvo tirtas ir A. Melnyčenko DNR. Deja, tačiau jis nesutapo su nei vieno asmens, rasto po namo griuvėsiais.
„Dabar noriu tik įsitikinti, ar jie žuvo. Jeigu tai yra tiesa, noriu juos bent pagarbiai palaidoti. Kartais mane vis dar aplanko „O kas jeigu“ jausmas... Džiaugiuosi už tuos, kurie sugebėjo grįžti į savo namus pas artimuosius. Būtent tai man anksčiau ir teikė vilties, kad jie taip pat sugrįš. Deja, tačiau jie taip ir negrįžo“, – atsidūsta vyras.
Pasak vietos policijos, 25 žmonės šiuo metu vis dar yra ieškomi kaip dingę be žinios. Mažiausiai trys iš jų yra vaikai.
