“Omni laike” perskaičiau Virginijaus Savukyno straipsnį “Lietuviai jau prarado lietuviškumą” (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_168985). Remdamasis apklausų duomenimis, V. Savukynas konstatuoja tautiškumo menkėjimą nepriklausomoje Lietuvoje: “mes jau praradome tautiškumą. Šiandien su tėvyne Lietuva tapatinasi vos kas trečias jos gyventojas”.
Natūralu, kad po liūdnos situacijos konstatavimo, dera paklausti, o kas gi kaltas dėl nykstančio lietuviškumo. Gal tai, kad Lietuva dar nė karto nelaimėjo Eurovizijos? Savukynas pateikia atsakymą. Jo manymu, patriotizmo susilpnėjimas tiesiogiai susijęs su populizmo įsigalėjimu. Galbūt. Aš to nežinau ir net nesiimu spręsti. Tačiau šioje vietoje iškyla kitokio pobūdžio keblumai. Savukynas teigia, kad “lietuviškumas tapo nebemadingas. Manau, kad iš to išplaukia viena blogybė: patriotizmo susilpnėjimas tiesiogiai susijęs su populizmo įsigalėjimu”. Pabandysiu paklausti, o ką tai reiškia?
Kalbinė išraiška “iš to išplaukia” nurodo, kad tai, kas aprašyta iki šios išraiškos, laike įvyko anksčiau, o tai, kas eina po jos, - vėliau. Šiek tiek supaprastinęs bei performulavęs šiuos du sakinius gaunu keistą teiginį: pradžioje lietuviškumas tapo nebemadingas, vadinasi, patriotizmo susilpnėjimo blogybė tiesiogiai susijusi su populizmo įsigalėjimu. Tai reiškia, kad pradžioje lietuviškumas išėjo iš mados, o paskui įsigalėjo blogybė - populizmas. Tokiu atveju ar galima pagrįstai kaltinti populizmą tuo, kas jam inkriminuojama?
Maža to, lietuviškumas laikomas mados dalyku. Atsiprašau, bet jei tai yra mada, tai kodėl tuomet turi būti skaudu dėl to, kad mada praėjo? Tarkim, kažkada žmonėms patiko “bananinės” kelnės, visi jas nešiojo, mada praėjo, tačiau niekas dėl to neverkia... Turint omeny, kad mada periodiškai pasikartoja, situacija neatrodo nei tragiška, nei liūdna. Nebūčiau tikras tuo, kad tapatinti lietuviškumą su mada yra vykęs sumanymas. O gal tiesiog Savukynas nori pasakyti, kad jam patriotizmo mada labiau patiko už populizmo madą? Bet tokiu atveju tai tik skonio reikalas, dėl kurio, kaip žinia, neverta ginčytis.
Įdomiausia teksto vieta yra ta, kurioje iškeliamas naujo tautiškumo reikalavimas. Savukynas teigia: “Reikia dar ir naujo tautiškumo, reikia idėjos, kuria tikėtų žmonės ir kuri tautą darytų tauta. Reikia, kad ši idėja taptų stipria atspirtimi populizmo pavojams. Tačiau reikia tokio tautiškumo, kuris padėtų gyventi, o nebūtų kaip akmuo po kaklu”. Keturis kartus vartojamas žodis “reikia” sustiprina įspūdį, kad be to mes tikrai neapsieisime.
Šie reikalavimai itin primena vieną Viktoro Pelevino romano “Generation P” siužetinę liniją. Pagrindinis romano veikėjas Vavilenas Tatarskis darbuojasi reklamos ir PR versle. Jis yra reklamų kūrėjas (kreatorius), kuriam tenka išgalvoti pačius įvairiausius bei netikėčiausius reklaminius siužetus. Vienas naujasis rusas užsako Tatarskiui sukurti “nacionalinę idėją”. Vargšelis puikiai jaučiasi tėvynėje, tačiau, išvykęs į užsienį, susiduria su nuolatinėmis patyčiomis, kurios baigiasi pašaipia formuluote - “aaa, rusas...”. Kitų tautų atstovai turi kuo didžiuotis, o rusai nebe: su sovietais tapatintis nesinori, stačiatikybė gerokai apsilpusi, stereotipinis rusų dvasingumas irgi darosi juokingas. Taigi naujajam rusui reikalinga tautinė idėja, kurią būtų galima panaudoti užsienyje tam, kad pašaipūnai visiems laikams nutiltų ir su pagarba imtų žiūrėti į bet kurį sutiktą rusų tautos atstovą. Spėkit, ar Tatarskis sukūrė nacionalinę idėją?
Tai, ką siūlo Savukynas, asocijuojasi su Pelevino siužetu. Įdomu, ar Savukynas irgi nejaukiai jaučiasi užsienyje prisistatydamas kaip lietuvis? Kita vertus, sumanymas gal ir visai nieko, tik eilinį kartą iškyla klausimas, o kaip tą pasiekti. Pelevino naujasis rusas žino, kodėl ir kam jam reikalinga nacionalinė idėja, o šiuo atveju susidaro įspūdis, kad Savukynas arba nėra dėl šių dalykų tikras, arba tiesiog nenori išduoti paslapties. Iš tiesų bet kuris skeptikas gali paklausti, kodėl naujas tautiškumas reikalingas? Kodėl tai yra vertybė? Savukyno idėja kai kam gali pasirodyti patraukli, tačiau pagrindinė jos bėda yra ta, kad ji yra pernelyg formali - joje nėra jokio turinio. Tokie pareiškimai labai primena posakį “reikia kažką daryti” (žmonių grupė, sutarusi, kad reikia kažką daryti nebūtinai pereina prie veiksmų). Jei reikia kažką daryti, tai norisi išgirsti ir atsakymus į tokius klausimus:
Kas yra tautiškumas?Ką reikia daryti siekiant jį išsaugoti?Kodėl reikia tą daryti?Kam to reikia?Kas turi tą daryti?Kaip reikia tą daryti?Kaip įvertinti idėjos (įgyvendinimo) sėkmingumą?
Būtų įdomu perskaityti arba išgirsti Virginijaus Savukyno atsakymą į pateiktus klausimus.
