Vis dažniau į Lietuvą atvykstantis Alano tėtis Ibrahimas Othmanas Mahmoudas kaskart užsimena apie dvi savo slaptas svajones: persivilioti sūnų į Iraką ir ten surasti jam žmoną.
Dosjė
Verslas. Ibrahimas - 65 metų Irako verslininkas, pagal išsilavinimą - inžinierius statybininkas. Trijų firmų savininkas ("statom namus, fabrikus, privačius namus, gamyklas, elevatorius grūdams").
Šeima. Iš pirmosios santuokos turi dukrą Gretą ir sūnų Alaną (dainininką). Iš antrosios su 41 m. Shahla - sūnų Shwan ir dukrą Shilan.
Alano sesuo Greta gyvena Bagdade, nuosavame name. Ji nedirba, nes šeimą išlaiko vyras, didmeninės prekybos firmos savininkas. Greta augina du vaikus: 14 m. Audrą ir 3 metukų Ali.
Pavardė. Saddamo Husseino valdymo laikais visos pavardės buvo panaikintos. Todėl dabar Alano tėtis ruošiasi keisti pasą ir atgauti savo pavardę - Chošnau.
Vizitai. Tėtis Alaną aplankė tris kartus: 1995 m., 2003 m. ir 2004 m.
Kalbos. Ibrahimas lietuvių kalbos neprisimena, tik keletą žodžių.
Namai. Turi namą Bagdado centre ir butą Jordanijoje, Omane.
Figaro šen, Figaro ten
Kaskart apsilankęs Lietuvoje Alano tėtis užsimena, kad norėtų pagaliau apsigyventi kartu su sūnumi. Tik galbūt ne Lietuvoje...
- Atvažiuoju pas jį retai. O sūnui brangu skraidyti (už kelionę į abi puses tenka pakloti apie 4000 Lt). Be to, jis nuolat koncertuoja, sunku jį sugaudyti. Kaip toj operoj - Figaro šen, Figaro ten…
Nuo pat Alano mamos mirties 1984-aisiais Ibrahimą kankina ilgesys ir troškimas dažniau matyti mylimą sūnų.
Įsimylėjo kurdą iš pirmo žvilgsnio
Alano mama Audra už kurdų tautybės Ibrahimo ištekėjo vos 20-ties. Susipažino Vilniuje: jis pagal studentų mainų programą atvykęs iš Baku studijavo chemiją, ji - vokiečių kalbą. Ibrahimas ilgesingai prisimena tuos laikus.
- Dažnai lankydavomės naktiniame bare "Dainava". Kai baigė statyti Operos ir baleto teatrą, jame smagiai leidome vakarus.
Audros mamai iš pradžių tai buvo didelis netikėtumas - niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, kad dukra taps musulmono žmona (netgi ėjo protestuoti į ministerijas, Centro komitetą...). Bet pilnametės dukros valios negalėjo pakeisti. Vieną dieną ji pranešė, kad trumpam išvažiuoja į Maskvą, o iš tikrųjų, pabėgę į Baku, įsimylėjėliai "susimetrikavo".Audros mamai, prisiklausiusiai kalbų, kad "musulmonai nežmoniškai elgiasi su moterimis", žentas nemielas buvo nuo pat pirmos dienos. Tačiau Ibrahimas guodė: "Nesijaudinkit, pažadu, kad Audra parvažiuos jūsų kasmet aplankyti". Ir dėl pinigų nuramino, sakydamas, kad aprūpinti šeimą - vyro reikalas. Jis ištesėjo duotą žodį: moteriai nieko netrūko, ji kasmet parvykdavo į Lietuvą.
Alanas - kurdų vadas
Iš pradžių Audra su Ibrahimu gyveno Baku - vyras ten tęsė mokslus. Netrukus gimė Greta, o dar po penkerių metų Audra grįžo į Vilnių gimdyti Alano (arčiau mamos atrodė saugiau).
- Su Audra taip sutarėm: jei pirma gims dukra, vardą rinks ji, o sūnui parinksiu aš. Kodėl man patiko Alano vardas? Tai žinomas vadas, istorinė asmenybė kurdų istorijoje, labai protingas žmogus. Be to, skamba europietiškai, panašiai kaip Alenas Delonas.
Lietuvaitė - sėkmės simbolis
Netrukus šeima išvažiavo į Bagdadą. Bet prieš tai Lietuvoje pakrikštijo vaikus - vyras musulmonas tam neprieštaravo.
Kaip kadaise yra sakiusi Alano močiutė, jos dukra Audra Ibrahimui nešė laimę: kol jie buvo kartu, žentui viskas sekėsi. Tapęs statybos inžinieriumi, Irake statė didelius objektus, fabrikus, rezervuarus. 1974 m. įkūręs nuosavą firmą sėkmingai atstovavo kelioms Rusijos statybos bendrovėms. Gyveno pasiturimai, gražiuose erdviuose namuose, abu su žmona turėjo geras mašinas.
Žmoną atėmė klastinga liga
Vos Alanui pradėjus lankyti mokyklą, mama susirgo sunkia kaulų liga. Ibrahimas ją pusmečiui išvežė gydyti į Vokietiją ir už tai sumokėjo net ir šiais laikais neregėtus pinigus - 200 tūkst. dolerių. Tuo metu vaikus Vilniuje prižiūrėjo senelė - Audros mama. Bet medikai dideliu optimizmu netryško. Todėl 1983 m. vyras Audrą parvežė į Vilnių. Paskutines dienas praleidusi Antakalnio ligoninėje, 37 metų moteris mirė savo mamos bute. Tada Alanas buvo septynerių, o Greta - dvylikos metų.
Išskyrė ir karas
Po mamos mirties šeima išsiskirstė. Vykdydama dukros valią, močiutė įtaisė Alaną į mokyklą Vilniuje. Tačiau Greta su tėčiu turėjo grįžti į Iraką, nes nemokėjo lietuviškai nei rašyti, nei skaityti. Taigi jai būtų reikėję eiti į pirmą klasę, o ne į šeštą. Vėliau Ibrahimas dėl to labai graužėsi.
- Norėjau grįžti pas Alaną, bet kilo karas, todėl buvo uždrausta išvažiuoti iš Bagdado. Kol sūnus baigė vidurinę, jį aplankiau tik du kartus.
- Ar dalyvavote jo auklėjime bent telefonu? Juk berniukai mėgsta krėsti išdaigas.
- Jis niekad nebuvo blogas. Kiek žinau, nekilo problemų su policija... Tik gaila, kad ne visuomet galėdavau paskambinti - ypač per karą, trukusį net 8 metus.
- Kaip sužinojote apie autokatastrofą, į kurią pakliuvo sūnus, važiuodamas į koncertą?
- Alanas man apie tai nepasakojo, nenorėjo, kad nervinčiausi. Tik jo močiutė netyčia prasitarė. Beliko džiaugtis, kad viskas taip laimingai baigėsi.
Tėvo dovanos - paslaptis
Alano tėvas Audros mamai ir sūnui, likusiems Vilniuje, nuolat siųsdavo pinigų. Todėl dainininkas vienas pirmųjų Lietuvoje įsigijo "vidiaką". O ankstyvoje vaikystėje buvo aprūpintas visomis įmanomomis automobilių modeliukų kolekcijomis, kurias mielai skolindavo draugams. Dalydavosi ir tuomet deficitine kramtomąja guma. Ir vos tik 1989 m. Alanas užsigeidė klavišinio instrumento, tėtis tuoj pat iš Maskvos parvežė "joniką".
- Et, neklausinėjau, kiek tėtis mokėjo, bet tada instrumentas buvo brangus.
Ibrahimas dar prasitaria, kad per draugus rusus siųsdavo į Lietuvą drabužių, aukso dirbinių, grynųjų pinigų. O kuo pradžiugina sūnų dabar, kai popmuzikos žvaigždė pati gali susitvarkyti buitį? Namu, geru automobiliu?
- Tik jis pats žino, kuo… (abu labai ilgai juokiasi). Tai paslaptis.
Antroji žmona - irakietė
1989 metais Ibrahimas vedė antrą kartą - moterį iš Šiaurės Irako. Tačiau bendravimas su Audros giminėmis Lietuvoje nenutrūko. Alanas prisimena:
- Tėtis mokėdavo už "Naktinių personų" įrašus. Ir nuolat kartojo: "Kad ir kas nutiktų, visada padėsiu". Be to, jis visuomet aplankydavo ir mano mamos gimines: jos brolį, mano pusseseres, tetas.
Ibrahimas sako, kad galvoti apie antras vedybas jį privertė amžius. Iš pradžių, kol Alanas su Greta buvo maži, kitos šeimos neplanavo. O vėliau, sulaukęs 50-ties suprato, kad šitaip delsiant bus per vėlu susilaukti daugiau vaikų.
Žmoną Shahlą rado verslo ryšių dėka.
- Irako pietuose statėme cemento fabriką. Ten dirbo mano dabartinės žmonos giminaitė. Pakvietė kartu sutikti Naujųjų metų, taip ir susipažinome, o po pusmečio susituokėme.
Giminė dainuoja lietuviškai
Alano giminės Irake visą laiką sekė jo muzikinę karjerą - dainininkas siųsdavo tėvui spaudos iškarpas, nuotraukas, savo įrašus. Todėl, net ir nesuprasdami tekstų, giminaičiai Irake dainuoja lietuviškai.
Ibrahimas pusiau rimtai teigia, kad Alanas iš jo per kraują gavo tai, kas geriausia. Taip pat ir muzikinius gabumus.
- Ir aš anksčiau dainuodavau, bet mėgėjiškai. Ypač gerai balsas skambėdavo maudantis vonioje... Nors, jei rimtai, Alano muzikos laimėjimai mane truputėlį nustebino. Džiaugiuosi, kad jis turi tikslą ir jo siekia.
Butas Jordanijoje, namas Irake
Su antrąja šeima Ibrahimas ilgą laiką gyveno Jordanijos sostinėje Omane - 220 kv. metrų bute slėpėsi nuo karo baisybių. O Bagdade, pačiame miesto centre, jis turi didelį 1000 kv. m. ploto namą su baseinu ir sodu. Už miesto, prie Tigro upės, dar įsirengė "fazendą": ten augina gėles, apelsinus, mandarinus, vynuoges.
- Ar jūsų namas Bagdade išliko po nesiliaujančių bombardavimų?
- Į jį pataikė bomba, apgadino kelis kambarius.
Tačiau labiausiai Ibrahimą gąsdina nusikaltėlių plėšikavimai. Prieš porą metų atvėrus sienas, į Iraką plūstelėjo įvairaus plauko ginkluotos padugnės. Todėl irakiečiai privalo nuolat saugotis kulkų. Štai kodėl savo mersedese Ibrahimas vežiojasi du "Kalašnikovo" automatus. Be to, jį saugo ginkluoti asmens sargybiniai.
- Retai naudojuosi ginklais, nes nenoriu žudyti žmonių. Bet karo metu nebuvo kur trauktis - teko ir pačiam atsišaudyti...
Idėja - gyventi Irake
Norėdamas būti kuo arčiau sūnaus, Ibrahimas domėjosi galimybe gauti Lietuvos pilietybę. Bet, pasak jo, netgi mokant teisininkams didelius pinigus, teisinės procedūros būtų trukusios ne vienus metus. Ir Lietuvos vizos gavimo tvarka jam atrodo pernelyg biurokratiška.
- Migracijos tarnyboje visi tik ausimis karpo, nesupranta, ko noriu. O mano tikslas paprastas - sujungti šeimą, gyvenančią skirtingose šalyse. Tai nejaugi pagal įstatymą negaliu gauti bent ilgalaikės vizos?
Štai kodėl tėtis Alanui siūlo mesti karjerą Lietuvoje ir persikelti į Bagdadą - vizą jis gautų vos nusileidęs oro uoste.
- Galės dainuoti mano firmoje (juokiasi). Ir giminė didelė - susirinksim visi ir užtrauksim dainą.
- Tai gal Alanui kokį rimtą darbą galite pasiūlyti? Juk metęs dainavimą netektų pragyvenimo šaltinio.
- Žinoma. Tegul eina į mano vietą ir vadovauja firmai. Aš jau nebejaunas.
Išmoko verslo žiūrėdamas
Alanas tokių tėvo kalbų klausosi pagarbiai ir pritariamai linksi galva. Ir nesibaimina, kad reikės perprasti verslo subtilybes, rinkos dėsnius.
- Mielai to imčiausi. Juk Bagdade praleidau 3 mėnesius, visur lydėjau tėvą, mačiau, kaip tvarkomi reikalai. Tuomet, prisimenu, kaip tik kažkokį objektą pardavinėjo.
Jei pasiduos tėčio įkalbinėjimui persikelti į Bagdadą, Alanas ateityje vadovaus milijoninę apyvartą turinčiai statybų industrijai. Kaip teigia Ibrahimas, šiuo metu kiekviename jo statomame objekte dirba po 300-400 žmonių, o biure nuolat budi dar bent 10 administracijos darbuotojų.
Žmona iš Irako? Kodėl gi ne!
Tačiau tai ne vienintelė Alano tėčio svajonė. Nors dukra Greta jau dovanojo 2 anūkus, jis labai norėtų, kad tokia dovanėle nudžiugintų ir Alanas.
- Tai man skaudus klausimas. Tik norėčiau, kad Alanas turėtų ne keturis vaikus, kaip aš, o aštuonis! Jis mano nuomonės visada klausia. Ir šiuo klausimu savo poziciją jau pasakiau.
- Kažin, kokios tautybės mergina jam tiktų geriausiai?
- Irake gyvenimas ir papročiai kitokie nei Lietuvoje. Negaliu jam nurodyti. Norėčiau, kad vestų pas mus. Bet gal su irakiete negalėtų gyventi Lietuvoje? Nes jūsų moterys beveik nuogos vaikšto...
Alanas dūsta iš juoko. Paskui ima purtyti galvą, neva jam nuogos "nuotakos" ne prie širdies.
- Moteris turi slėptis po paslapties skraiste. Man patinka, kaip rengiasi Irako moterys, žavi jų kuklumas ir tai, kaip pagarbiai jos elgiasi su savo vyrais. Irake gyvenau neilgai, bet... kartais išgirstu ir kurdiško kraujo šauksmą...
"Antra pusė"
