Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Šiaulių apskrities armėnų bendruomenės vadovas Rafik Kazarjan per 1991 metų sausio įvykius negalvojo apie tai, kad gali žūti ne savo tėvynėje. „Galvojau, nesvarbu, ar ten, ar čia kovosiu. Priešas buvo tas pats“, – sako tada Lietuvos policininku Šiauliuose dirbęs vyras. Pasak armėno, žmonių vienybė įtraukia savaime – kaip sūkurys įneša į jūros vidurį.
Gąsdino nacionalistais
Į Lietuvą R. Kazarjan atvyko 1987 metais – Kauno milicijos mokykloje mokytis teisės ir dirbti.
„Saugumas klausė, ar žinau, kur važiuoju. Įspėjo, kad man bus labai sunku gyventi, kad Lietuvoje – nacionalistai. Atvažiavau su neigiama informacija, o pakliuvau į visiškai priešingą aplinką. Pradėjau domėtis, kodėl tokia saugumo informacija. Sužinojęs, pavyzdžiui, apie R. Kalantą, supratau, ko lietuviai nori, ir kodėl kitiems tai nepatinka“, – sako R. Kazarjan.
Pirmuosius politinio judėjimo impulsus armėnas pajautė 1988 metais grįžęs į tėvynę: jau tada Armėnijoje masiškai deginti partiniai bilietai.
„M. Gorbačiovui kilo pavojus. Nežinau, kurstomas ar nekurstomas, bet prasidėjo karas Karabache – reikėjo gesinti ugnį. Kaukazas pradėjo, o Baltijos šalys atidarė antrą frontą“, – sako R. Kazarjan.
Situacija buvo permaininga. Rafik puikiai prisimena, kaip 1989 metais, besimokydamas Kaune, per paskaitą dėstytojos paklausė apie M. Gorbačiovo ir B. Jelcino santykius. Už šį klausimą pateko į ypatingąjį skyrių, net keltas klausimas, ar išmesti iš studijų ir darbo milicijoje.
Armėnas prisimena vyravusias skirtingas nuotaikas: „Revoliucijos Rusijoje metu buvo žmonių, kurie nešiodavosi dvi kepures. Kam pakliūsi – baltiesiems ar raudoniesiems. Visada yra žmonių, kurie plaukia palei bangą, kurie prisitaiko“.
Jautėsi priešprieša
Lietuvoje kylantį judėjimą R. Kazarjan ypač pajuto dėl savo darbo. Atmintyje jam iškyla budėjimas koncertuojant grupei „Antis“.
„Neduok Dieve, kokioje situacijoje būdavome. Pažeidėjus sudrausminti reikėjo labai atsargiai, žmonių masė reaguodavo priešiškai. Jėgos struktūros žmonėms kėlė nepasitenkinimą, jautėsi priešprieša. Tvyrojo nežinomybė: kas bus? Nuo mūsų niekas nepriklausė, sprendimai ir įsakymai buvo iš viršaus“, – pasakojo Rafik.
Pareigūnai, pasak armėno, buvo buferinėje zonoje – tarp žmonių ir valdžios. Jis prisimena 1989 metų momentus, kai jiems buvo liepiama viešuoju transportu naudotis tik be uniformos – kad be reikalo neerzintų žmonių.
„Šiauliuose, tuometėje R. Grigo, dabar – S. Šalkauskio gatvėje, buvo iškelta trispalvė. Milicininkai, kurie sulaikė vėliavą iškėlusius asmenis, gavo premiją. Po metų trispalvė tapo oficialia vėliava. Kolegas erzinome, kad premiją grąžintų“, – pasakojo R. Kazarjan.
Pirmasis susidūrimas
Situacija rimtėjo. Vieną rytą su bendramoksliais atvykęs į paskaitas Policijos akademijos filiale Antakalnyje, Vilniuje, R. Kazarjan pamatė aplink pastatą stovinčius OMON'o karius.
„Šaukia, kur einate? Rusiškai atsakiau, kad į paskaitas. „Nebus paskaitų“, – atsakė, – prisimena vyras. – Kai prasidėjo tokie puolimai, pajaučiau, kad žmonės palengva būriuojasi – artėja vienas prie kito, atsiranda vieningumas, vidinė dvasia.“
Jau 1993 metais, kai pastatas buvo grąžintas, R. Kazarjan su kolegomis išvydo išdraskytas fotolaboratorijas, nupjaustytas palmes ir ant sienos užrašytą grasinimą: „Mes dar grįšime“.
Policininkai – beginkliai
1991 metų sausio 13-osios išvakarėse R. Kazarjan įprastai grįžo iš darbo policijoje į namus Šiauliuose. Dingus televizijos kanalams, sulaukė skambučio: rinktis centriniame komisariate.
„Apsivilkau uniformą, pasiėmiau automobilį, surinkau netoliese gyvenančius kolegas. Tilžės gatve važinėjo greitosios, gaisrinės automobiliai su sirenomis. Įvažiavau į mažesniąsias gatves – Sevastopolio, Krymo, V. Grinkevičiaus – ir signalu žadinau žmones“, – prisimena R. Kazarjan.
Po gero pusvalandžio ar valandos žmonės iš pietinio mikrorajono Tilžės gatve jau ėjo būriais. Kad centre neklajotų, skirstyti gynybai prie Savivaldybės, pašto, milicijos skyriaus.
„Vieną kitą civilį ekipažą paleidome į tuometį karinį Gagarino miestelį (dabar – Purienų gatvė), kad praneštų, jei šarvuočiai pajudės. Tą naktį ginklus mums išdavė, bet šovinius sakė paslėpti, kur tik galime – kad tik neturėtume. Kad neatimtų, neprovokuotų. Bet kokia klaida galėjo baigtis tragiškai“, – pasakojo šiaulietis.
Paryčiui Savivaldybę juosė minia žmonių. R. Kazarjan su kolegomis įėjo į vidų – į gynybos poziciją: „Svarbiausia mintis buvo neatiduoti valdžios. „Neįleisime“, – galvojome. Buvome beginkliai, bet apėmė toks noras, toks azartas!“
Ryte išėjęs iš Savivaldybės, R. Kazarjan dabartinėje Trakų gatvėje išvydo sustatytas sunkiasvores mašinas, atkirtusias privažiavimą.
Su Zoknių kariškiais bendrauta visą laiką: „Po kelių dienų kariškiai net siūlė pagalbą: „Mes – statutiniai žmonės, ginklais padėti negalime, gal kuru galime?“.
Apie saviškius nebegalvojo
Pasak R. Kazarjan, visi elgėsi laisva valia. Buvo aišku: arba – šiandien, arba – niekada.
Po poros dienų organizuota kelionė į Vilnių. R. Kazarjan pasiėmė dantų pastos, šepetuką, muilo ir kelis sumuštinius. Važiavo neribotam laikui. Situacija galėjo keistis kas valandą.
„Anksti rytą susirinkome į salę. Po instruktažo keliems kolegoms staiga vaikai ar žmonos „susirgo“, uošvės „mirė“, – apsisprendimo akimirkas prisimena R. Kazarjan. – Mano namuose liko du mažamečiai vaikai. O juk bet kas galėjo turėti sąrašą su adresais, kur gyvena pareigūnai, ateiti ieškoti ginklo! Bet tuo momentu į autobusą sėdome kone dainuodami. Žinojome, ko važiuojame.“
Pilnas autobusas į Vilnių pajudėjo iš Saulės laikrodžio aikštės.
Policininkai atvyko į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Ant grindų gulėjo pamesti čiužiniai. Sudarytas budėjimo grafikas: dvi valandos – vaikščioti prie Aukščiausiosios Tarybos, dvi valandos – budėjimo režimo ir dvi valandos, jei yra galimybė, poilsio.
Nepamirštamos laidotuvės
Gilų įspūdį armėnui paliko Sausio 13-osios aukų laidotuvės. Jo postas buvo prie pat karstų, išrikiuotų Katedros aikštėje ir uždengtų Lietuvos vėliavomis.
„Stovėjome linija: tarpas, karstai, valdžios atstovai. Minia žmonių. Visi stovėjo tvarkingai. Pajutau vieningumą, – prisimena išgyventą jausmą R. Kazarjan. – Priėjusi moteris verkdama apsikabino ranką, prašė: jūs – mūsų paskutinė viltis, neišduokit mūsų. Juk tuo metu buvome pagrindinė ginkluota jėgos struktūra.“
Po laidotuvių pareigūnai grįžo į biblioteką. R. Kazarjan budėti reikėjo trečią valandą nakties. Buvo šalta. Sniegas. Degė gražūs laužai. Daugybė žmonių. Arbata, kava, dešrelės. Visi – tarsi giminės. Nereikėjo nė pažįstamų.
„Kai apie trečią valandą nakties tuneliu pravažiavo tankai, perėjo šiurpas. Iš kurios pusės ateis? Bet nė vienas žmogus nežengė žingsnio atgal. Buvo statomos barikados. Naktį vaikščiojome tarp žmonių. Kažkas pasakė: „Jėzus, Irake prasidėjo karas!“ Vadinasi, viskas suplanuota – visas pasaulis ten, o čia – atvira.“
Minioje – ir Armėnijos vėliava
Dieną, prisimena Rafik, prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų žmonių susirinkdavo dar daugiau. Armėnui net krūtinę suspaudė, minioje pamačius tėvynainių su Armėnijos vėliava.
R. Kazarjan nemąstė apie tai, kad tektų mirti ne už savo tėvynę.
„Buvo vienybės dvasia. Žinojau, jei čia atsidaro antras frontas, viskas bus gerai. Galvojau: ar aš ten, ar čia kovosiu prieš tą pačią jėgą. Priešas buvo vienas ir tas pats.“
Pasak Rafik, žmonių vienybė įtraukia savaime. Jo nuomone, Lietuvoje tarybinės armijos vadus erzino laisvės gynėjų šaltakraujiškumas.
„Jie laukė, kad, neduok Dieve, mūsiškiai ginkluotai pasipriešins. Būtų buvę daug daugiau kraujo“, – sako R. Kazarjan. Ir primena armėnus, kurie į situaciją reaguoja karštai.
Sąrašai dingo
2011 metais, minint Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmetį, Policijos muziejuje Šiauliuose susirinko kolegos, tarp jų – tuometis Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato komisaras Alfredas Vilbikas, 1991 metais organizavęs kelionę į Vilnių.
Prieš susitikimą bendraminčiai ieškojo tų dienų nuotraukų, bet, pasirodo, tada niekam nė minčių nekilo fotografuoti. Todėl R. Kazarjan visada įdėmiai peržiūri publikuojamas nuotraukas – gal kurioje atpažins save.
„Nieko absoliučiai nesigailiu“, – sako R. Kazarjan, nors ir nesulaukė nei dėmesio, nei įvertinimo. Jam keista, kad pareigūnų, kurie važiavo į Vilnių, sąrašai yra dingę.
Kiek pamąstęs, jis pasidalija armėniška išmintimi: padaryk gera ir įmesk į vandenį – vis tiek kada nors išnirs auksinė žuvelė ir tau padės.
„Kartais galvoju, kas būtų, jei šiandien vyktų kažkas panašaus. Nemanau, kad elgčiausi kitaip. Mums patiems reikėjo permainų, – sako R. Kazarjan. – Tada buvo emocija. Kuo toliau, tuo labiau pradedi vertinti išgyventus įvykius. O jei situacija kitaip būtų susiklosčiusi? Vertini pliusus, kaip per tuos metus pasikeitė žmonių gyvenimas. Tada susimąstai: „Buvo tikrai verta!“
Rafik atrodo, kad šiandieninėje Lietuvoje verkšlenti yra tapę madinga. Nors verkti nėra dėl ko.
„Juk žemė nedreba, potvynio nėra, virš galvos kulkos neskrenda. Palyginu savo tėvynę su Lietuva. Kas nematė to blogio, neįvertina“, – sako armėnas.